Jei nemėgstate iš anksto planuoti kelionių ir važiuojate galvodami „kur bus gerai, pasiliksiu ilgėliau“, žinokite, kad keliaudami į Arizonos valstijos nacionalinius parkus teks viską planuoti iš anksto. Kitu atveju jūs pamatysite gerokai mažiau nei planavote, gyvensite nepatogiai arba brangiai, ir sužinosite, kad leidimo įeiti į tam tikrą vietą teks laukti kelias dienas, nes viešnagės savaitę viskas jau užsakyta. Nebent, žinoma, norite mokėti dvigubai. Todėl prieš kelionę laikas praleistas naršant internete tikrai atsiperka. Keliauti Amerikoje automobiliu, vairuojant patiems, gerokai smagiau nei pirkti turus iš Las Vegaso ar Fynikso. Visą informaciją, ką galima pamatyti kiekviename parke galite sužinoti lankytojų centruose, jei tingite jos ieškoti internete.
Las Vegase išsinuomoję labai talpų automobilį keturioms dienoms išvažiavome į netoli Page miestelio esančią rančą. Nuo šio miestelio patogu pasiekti Didįjį kanjoną, o Antilopės kanjonas, tikra tų vietų superžvaigždė, nuo mūsų laikinų namų buvo vos už 50 kilometrų. Navajų genties žemėje esantis 8 kilometrų ilgio uolos plyšys, vandens ir vėjo išgraužtas tokiomis formomis, kad įlindus į jo vidų įsiskaudo kaklą nuo žiūrėjimo užvertus galvą.
Antilopės kanjonas yra žemutinis ir aukštutinis, tačiau visi gerokai labiau trokšta patekti į žemutinį. Dar net neįėjus į jį, būrys turistų, neslėpsiu ir aš taip pat, jau su telefonais ir fotoaparatais rankose. Saulės spindulys krenta vis kitaip ir ta pati vieta, ką tik buvusi geltona tampa rausva, po to švelniai ruda kaip kava su grietinėle ir taip be galo.
Gidas, kaip avis ganantis savo turistų grupelę ir raginantis juos ne stovėti, o judėti, nes ir kiti gi nori papleškinti telefonais, švysteli geltono smėlio saują į viršų. Kol jis krenta, neįsivaizduoju, kiek padaroma nuotraukų. Ir pati turiu mažiausiai trisdešimt, ne, gal net penkiasdešimt. Nepaisant to, kad jomis vis grožiuosi, galvoju, kaip būtų gerai, jeigu į Antilopės kanjoną būtų galima patekti tada, kai ten nėra nė vieno turisto ir niekas nesakytų: „Jau turite eiti, nestabdykite eilės“. Žmonių vora siauru praėjimu juda nenutrūkstamai, tad apie pažiopsojimą ilgiau į kanjono linkius galima pamiršti. Visas apsilankymas su atvažiavimu nuo susitikimo taško trunka tik pusantros valandos.
Tačiau svarbiausia čia patekti. Kelias dienas bandėme užsisakyti šį turą už maždaug 40 dolerių. Tai buvo pigiausia liepos mėnesio pradžioje skelbiama kaina, bet pasirodė, kad už tokią kainą įsigyti turą yra beviltiška. Tokią kainą siūlantis puslapis niekaip neleisdavo atlikti mokėjimo, greičiausiai tokia kaina net nebeegzistavo. Tuomet radome už beveik 60 dolerių, bet čia slėpėsi gudrybė – artimiausiomis dienomis vietų buvo tik vakare, o tai reiškia, kad saulės spindulių žaidimo kanjone nedaug ir pamatysime. Teko mokėti dar 10 dolerių brangiau ir važiuoti anksti ryte.
Antilopės kanjonas yra indėnų žemėse ir jie patys dirba gidais bei lydi grupes, todėl čia negalios Amerikos nacionalinių parkų metinis leidimas, jeigu tokį įsigysite. Sezono metu nepasirūpinę bilietais iš anksto norimą dieną galite apskritai į jį nepatekti, nes čia kasdien įleidžiamas ribotas žmonių skaičius. Ir ne veltui, siaurutėlis praėjimas žemutiniu Antilopės kanjonu tikrai užsikimštų, jeigu turistai plūstų be sustojimo. Be to jis šiek tiek kelia klaustrofobiją, tad jei neramu patekus į ankštą erdvę, geriau jo grožiu gėrėtis nuotraukose.
Jei jau esate netoli Antilopės kanjono, pabūkite šiose apylinkėse dar vieną dieną. Čia verta ne tik iš viršaus užmesti akį į vadinamąjį „Arklio pasagos vingį“, bet ir apiplaukti jį Kolorado upe. Keturios valandos nedideliuose laiveliuose, rudi ir oranžiniai Koloradą įrėminantys kalnai, žvėriškas karštis ir toks ledinis upės vanduo, kad sustojus į ją atsigaivinti įšoko vos keli drąsuoliai.
Jei lauke buvo beveik 40 laipsnių karščio, upėje – ne daugiau 12. Mūsų laivelio kapitonas pagailėjęs nepraktiškų turistų išdalino ne tik vandens buteliukus, bet ir skareles, kurias liepė sudrėkinti Kolorado vandenyje ir dėti ant galvų ar sprandų, kad neištiktų saulės smūgis. Draugijoje buvo tokių, kurie galvojo, kad kepurės ar saulės kremai skirti tik silpniems.
Toliau planavome važiuoti į Siono nacionalinį parką ir mistinėmis istorijomis garsėjančią Sedoną. Apie jokią kitą vietą nerašoma, kad joje organizuojami ateivių stebėjimo, o gal reikėtų sakyti medžioklės turai, jau nekalbant apie visus kitus čia žadamus stebuklus. Siono nacionaliniame parke praleidome vos dieną, todėl jei mėgstate žygius, drąsiai pasilikite čia bent kelioms dienoms.
Po parką vežioja nemokami autobusiukai. Parke yra daug įvairaus sudėtingumo ir ilgumo maršrutų, kuriais galima keliauti pėsčiomis, bet liepos mėnesį mums buvo gerokai per karšta. Jei galite sau leisti atostogas rudenį, taip ir padarykite – temperatūra primins lietuvišką vasarą.
Amerikietiška dieta
Kaip po trijų savaičių kelionės po Ameriką namo grįžti vilkint tuos pačius siaurus džinsais, su kuriais ir išvykote? Niekaip, jei suvalgysite visą porciją, kurią jums atneš restorane ar pakelės bare. Net jeigu užsisakysite tik salotų. Žavinga, pagyvenusi dama, nesibaiminanti ryškaus makiažo, maloniai nusišypso priėmusi užsakymą, ir dar kartą pasitikslina ar mes valgysime tik salotų, ar nenorėsime jokio pagrindinio patiekalo.
Gerai, kad nesusigundėme nei kepsneliais, nei sparneliais, nes prie gretimo staliuko mėsainį dorojantis vaikinas jau dūsavo. Net iš toliau žiūrint jo būtų pakakę dviem. Žinoma, jums visus likučius supakuos ir galėsite neštis namo, bet pagundos tik restorane nesibaigia.
Išeini, o šalia įvairaus skonio šokoladinių vyniotinių kepyklėlė, kur duodami paragauti atpjauna tiek, kad gali pasisotinti. Šalia spragintų kukurūzų fabrikėlis. Jame galima rinktis balto šokolado arba net skrudinto kumpio skonio, o gal bent saldainio su skorpionu viduje?
Prekybininkų išmonei, kaip ir žmonių silpnybėms nėra ribų, todėl guodžia tik sąžiningi jų įspėjimai. Populiaraus restoranų tinklo „Cheesecake Factory“ valgiaraštyje prie kiekvieno patiekalo nurodytas kalorijų kiekis.
Bet ką daryti, jei labai mėgsti saldumynus, o pats paprasčiausias sūrio pyrago gabalėlis, be jokių papildomų pagardinimų ir grietinėlės bokštų, turi beveik 1000 kalorijų? Gal neskaityti to stulpelio su skaičiukais, kad kąsnis gerklėj nestrigtų? Paguodžiame save, kad daug vaikščiosime, ir tos kalorijos nespės virsti rinkele aplink pilvą. Juo labiau, kad kelionė tik įpusėjo. Priekyje Sedona.
„Norite išgelbėti savo gyvenimą – važiuokite į Sedoną“
Tokį drąsų pažadą perskaičiau vienoje suvenyrų parduotuvėje Sedonoje. Bet gal čia tik aš tokia skeptikė arba per mažai laiko praleidau ten, kur, kaip skelbiama, yra ypatingos energijos sūkuriai. Pasiklausius istorijų apie tai, kas čia vyksta ir kokių bėdų žmonės atsikrato, ko gero neverta stebėtis, kad į šį nedidelį miestelį šiaurinėje Sonoros dykumos dalyje, kuriame vos 11 000 tūkstančių gyventojų, per metus atvažiuoja nuo 2 iki 4 milijonų turistų.
Jie plūsta ne tik pasigrožėti vaizdais, nors čia raudoni kalnai supantys Sedoną pribloškiantys, ypač vakare. Jie tampa oranžiniai, auksiniai, nuolat keičia spalvas. Daugelis tuomet sulipa ant aukštesnių kalvų stebėti saulėlydžio. Nuotraukoms socialiniuose tinkluose neprireiks jokių filtrų, gali būti jog užsižiūrėję apskritai pamiršite fotografuoti. Todėl nemažai vesternų nufilmuoti būtent Sedonos apylinkėse.
Bet po Antilopės kanjono mes jau vaizdų išlepinti, norėtume patirti ir stebuklų. Pirmasis stebuklas buvo labai buitiškas, bet tikrai pradžiuginęs. Ne veltui užsiminiau apie tokios kelionės planavimą iš anksto. Kuo anksčiau pradėsite tai daryti, tuo geresnius pasiūlymus rasite ieškodami, kur apsistoti ar pirkdami įvairius turus.
Rančoje šalia Page miestelio už keturias dienas sumokėję beveik 300 dolerių už kambarį dviem, nenorėjome labai išlaidauti ir Sedonoje. „Airbnb“ radome radome įtartinai pigų namą. Keturioms dienoms apsistoti keturiese mums kainuos šiek tiek daugiau nei 300 dolerių Skelbime buvo žadami du miegamieji, milžiniška svetainė, virtuvė su visa įranga, du vonios kambariai, kiemelis ir dar garažas automobiliui. Be to, namas yra ramioje vietoje ir visai netoli nuo miestelio centro. Tiesa, nuotraukose atrodė skurdokai, tačiau atvažiavus paaiškėjo, kad tos nuotraukos labai jau atmestinai padarytos.
Namas buvo nuostabus. Didelis, naujai įrengtas, labai jaukus ir tikrai visai šalia Sedonos centro. Žodžiu, „Airbnb“ mūsų nenuvylė, nes kainos viešbučiuose mūsų keturių draugijai buvo bent dvigubai didesnės, o ir patogumų, palyginus su namu, gerokai mažiau.
Į Sedoną dauguma važiuoja atgauti dvasinę ramybę. Čia pilna parduotuvių, kuriose parduodami kristalai, stebuklingi sūkuriai, indėniški amuletai, sapnų gaudyklės ir t.t. Čia netgi siūlo nufotografuoti jūsų aurą už 60 dolerių. Vienur už tą patį mokestį jums paaiškins, ką reiškia ta fotografija ir kokių problemų jūs turite, kitur už paaiškinimą teks sumokėti dar 20 dolerių.
Garbaus amžiaus vyras, pardavinėjantis rausvo kvarco gabalėlį, su šypsena sako: „O puikus pasirinkimas, jeigu jūs turite problemų, čia jas išspręsite“. Argi netikėsi, kai taip sako tas, kurio nuotrauka eksponuojama toje pačioje parduotuvėje, o po ja parašyta, kad jis gali konsultuoti visais gyvenimo klausimais?
Akmenų bokšteliai ar ratai kalnuose ir prie upės žymi ypatingas vietas, žmonės eina ten pasėdėti, tikėdamiesi, kad jų bėdos jei ne išnyks, tai bent sumažės. Ir ne vienas pasakoja, kad tai veikia. Meditacijos saulei tekant ar leidžiantis atliekamos tam tikrose vietose, kurios yra sužymėtos Sedonos apylinkių žemėlapyje ir vadinamos galios taškais. Sakoma, kad ten iš žemės gelmių kyla ypatinga energija. Indėnai nuo seno šią teritoriją laikė šventa, nes tikėjo, kad čia galima pasikalbėti su dvasiomis.
Prie vieno iš tokių energijos sūkurių išsiruošėme labai nepalankiu laiku – vidurdienį. Norėjome apžiūrėti varpelio formos kalvą, („Bell Rock“) o sūkurys buvo pažymėtas visai šalia. Karštis siekė daugiau nei 40 laipsnių, termometras jau ryte rodė virš 100 pagal Farenheitą. Čia nelabai padeda ir saulės kremas su SPF 50. Ne veltui parduotuvėse išrikiuoti kremai su SPF 100.
Ir nenuostabu, kad tokiu metu niekas neina pajusti sūkurio poveikio. Paskutinius metrus iki jo vos nuslinkome, žinoma, išgėrę visą vandenį, kurį turėjome. Stebuklinga vieta pažymėta akmenų ratu. Jau nebeturėjome jėgų ką nors pajusti, todėl taip greitai kaip tik pajėgėme grįžome atgal.
Bet miestelyje teko girdėti istorijų, jog čia važiuoja poros norinčios susilaukti vaikų, žmonės sergantys depresija ar patyrę skaudžių išgyvenimų. Ir atsakymus, ką jiems daryti toliau atranda būtent Sedonoje. Galiu pasakyti tik viena, kai sėdėsite ir žiūrėsite į sluoksniuotus pyragaičius primenančius kalnus, laikas tikrai sustos.
Tęsinys jau netrukus.