Į šią Azijos šalį taip sunku patekti, kad lietuvis jau ėmė galvoti apie nusikaltimą: bendrininkų rasti nepavyko, o planų vos nesužlugdė Lenkija

Manęs klausia, kodėl iki šiol nieko neparašau apie ką tik įvykusią kelionę į Pietų Korėją. Interesantams paprastai atsakau, kad nieko neaprašinėju iškart grįžęs, nes aprašymas turi subręsti ir mintys tvarkingai susidėlioti. Visgi kita dalyko pusė yra, jog jei per ilgai tempiama, užmirštama daugybė faktų, nes žmogaus atmintis yra daug trumpesnė nei jam atrodo. Net ir kalbant apie neseniai buvusias keliones, rodosi, jog gali papasakoti viską nuo A iki V (žinau, dar yra Z, bet ta vargšė ir nieku nenusidėjusi raidė ne savo valia yra tapusi išskirtinės bjaurasties simboliu, tai ją minėti ranka nekyla) tačiau pasidalinus prisiminimais su bendrakeleiviais pasistebi, jog kai kurios dalykus jau esi spėjęs pamiršti. Lenkiu prie to, jog kelionės įspūdžius yra efektyviausia susižymėti iškart po jos arba netgi pačioje kelionėje.

Anksčiau taip ir darydavau, tačiau ilgainiui ėmiau tingėti, mano kelionių užrašai vis trumpėdavo, kol galiausiai tapdavo kelių žodžių žinutėmis per dieną. Dažnai galvoju, štai turėsiu ilgą, keliolikos valandų grįžimo skrydį, tada prisėsiu ir apsirašysiu visą kelionę nuo iki. Tačiau beveik niekada to nedarau, nes lėktuve nuolat randu ką įdomesnio nuveikti.

Kalbant apie laiką lėktuve, mūsų skrydis iš Varšuvos į Seulą truko trylika valandų. Kodėl taip ilgai? Nes lėktuvai skrisdami iš Europos į Aziją dabar daro šiokį lankstą. Taip yra, nes rusai nepraleidžia europietiškų lėktuvų per savo oro erdvę, baltarusiai yra neadekvatūs, o Ukrainoje vyksta karas. Taigi maršrutai į Aziją dabar paprastai eina per Lenkiją, Rumuniją bei Turkiją. Pasižiūrėkite į žemėlapį, tikrai nemažas lankstas išeina.

Kaip jau galėjote suprasti, į Pietų Korėją mes keliavome Lenkijos oro linijomis iš Vilniaus, su persėdimu Varšuvoje. Tai nebuvo pirmas mūsų bandymas aplankyti tą šalį.