- Lietuviams Indija asocijuojasi su visur laisvai vaikščiojančiomis karvėmis. Ar patvirtintumėte šį stereotipą?
Jolita: Karvės – neatsiejama Indijos peizažo dalis. Jos visur: keliuose ir paplūdimiuose, kavinėse ir šiukšlynuose. Hinduizme karvė – Motinos Žemės, globėjos, nuolat duodančios ir nieko neprašančios simbolis. Ji vertinama už kilnumą, stiprybę, nesavanaudišką tarnystę, kantrybę ir toleranciją. Vienas iš Krišnos vardų – Govinda – reiškia karvių draugas ir globėjas. Karvių motina Surabhi vaizduojama kaip balta karvė, turinti moters galvą ir krūtinę, paukščio sparnus ir uodegą. Šiai dievybei šventyklos nestatomos, bet ji pagerbiama rūpinantis visomis žemiškomis karvėmis, nes kiekviena jų yra Surbahi avataras.
Daugelis indų yra vegetarai, bet ne veganai. Pieno produktus jie naudoja, o karvės mėšlas iš paplūdimių greitai dingsta, nes jis naudojamas kurui. Seniau karvės mėšlu ir šlapimu dezinfekcijos sumetimais net būdavo valomos trobos. Todėl teorijoje karvės mylimos ir gerbiamos, bet realybėje dažnai paliekamos dvėsti tiesiog gatvėje. Viena už indo ištekėjusi lietuvaitė pasakojo, kaip ją sukrėtė vaizdas, kai po karvių griaučių kapinyną vaikšto moterys su vaikais ir kažko ieško, o trūnijančių karvių kaulus graužia šunys. Man tokių vaizdų matyti neteko, bet dabar suprantu, kodėl Indijoje veikia daugiau nei 3000 labdaros organizacijų, globojančių pasenusias ir paliegusias karves.
Gina: Man atrodo, kad Lietuvoje karvės gerbiamos ir mylimos daug labiau. Mūsų tautiečiai rūpinasi pašerti ir pagirdyti gyvulius rytą-vakarą, žiemą-vasarą. O čia jos paliekamos dievų valiai. Nors Indijoje ir galioja įsitikinimas, kad geras ženklas yra karvę pašerti prieš pačiam sėdant pusryčiauti, tačiau paskui jos keliauja į šiukšlynus ir ieško ten maisto atliekų. Dažnai kartu su jomis rupšnoja ir plastikinius maišelius. Taip skrandis užsipildo plastiku ir jos gali per dieną suėsti vos vieną du kilogramus maisto. Nuo to pieno išmilžis dramatiškai mažėja, o apie pieno kokybę net nedrįstu kalbėti. Apsidžiaugiau išgirdusi, kad nuo šių metų sausio 26 dienos Indijos vyriausybė uždraudė plastikinių maišelių plonesnių nei 50 mikronų naudojimą.
- Ar toks draudimas veikia?
Jolita: Kadangi po ajurvedos centro procedūrų persikėlėme į daug paprastesnius bambukų ir palmių namukus, kuriuose be lovos ir tinklelio nu uodų daugiau nieko nebuvo, išsiruošėme į parduotuves. Vakare nepaskaičiusi knygos, sunkiai užmiegu. Todėl pirkau stalinę lempą. Pardavėjas manęs labai atsiprašė, kad maišelio neduos, nes prieš porą valandų per televiziją pranešė, kad nesilaikantiems šio draudimo gresia licencijos atėmimas. Teko girdėti, kad Indijos vyriausybė plastiko maišelius jau bandė uždrausti 2011, grasindama 100 000 rupijų bauda ir penkių metų laisvės atėmimu, bet iš to nieko neišėjo.
Gina: Mūsų sutikta viena šveicarė, kuri į Gokarną atvažiuoja kasmet, teigė, jog situacija kur kas geresnė nei prieš penkerius metus ir šiukšlių tikrai sumažėjo. Mūsų Kudle paplūdimys ne švenčių metu gana švarus. Ir nors indai turi nuostatą, kad lotosas gali žydėti ir drumzliname vandenyje, šiukšlėse medituojantis jogas man susižavėjimo nekelia. Reikia tikėtis, kad vietinių žmonių mentalitetas keisis ir atliekų rinkimas bei rūšiavimas nebus tik neliečiamųjų kastos priedermė. Juk kastos Indijos konstitucijoje buvo panaikintos jau 1950-tais. Tačiau poslinkiai visuomeninėje sąmonėje vyksta kur kas lėčiau nei įstatymai reikalauja.
- Teko girdėti tokių atsiliepimų iš keliautojų, kad Indija – tai didelis šiukšlynas. Ar jūs taip pat susidarėte tokią nuomonę?
Jolita: Apie visą Indiją negaliu kalbėti. Kadangi visi mūsų sutikti keliautojai, išmaišę visą šalį, choru tvirtino, kad Gokarna – nuostabiausia Indijos vieta, tai iš jos judėti niekur labai ir nesinori. Užteko keturių valandų kelio iš oro uosto, kad suprastume, jog šiukšlės – didžiulė šios šalies problema. O pasidomėjus statistika, skaičiai tikrai bauginantys.
Vien tik miestų gyventojai kasmet sugeneruoja 62 milijonus tonų atliekų, 70 procentų jų nerūšiuojamos ir neperdirbamos keliauja į sąvartynus. Tiek atliekų tilptų į 15 milijonų sunkvežimių, kuriuos surikiavus vieną paskui kitą gautųsi tokia eilė, kuri atitiktų pusė atstumo nuo Žemės iki Mėnulio, arba penkiolikos kartų atstumą nuo Mumbajaus iki Los Andželo.
Sąvartynai – tai tiksinti toksinių atliekų, infekcijų bomba. Sakykim Mumbajuje, viename didžiausių pasaulio ir didžiausiame Indijos mieste, kuriame gyvena apie 22 milijonus žmonių, yra vos trys sąvartynai. Vienam jau devyniasdešimt metų, kitas pastatytas 1968 ir jo galingumo ribos seniai peržengtos, čia 25 ha plote šiukšlių kalnai siekia penkiaaukščio namo dydį. Indijai privalu susirūpinti jėgainių, kuriose iš atliekų deginimo gaunama energija, statyba. Tiesiog palyginimui, tokių jėgainių Europos Sąjungoje yra 445, Kinijoje 150, JAV 86, o Indijoje, kuri gyventojų skaičiumi manoma greitai aplenks Kiniją, tik 8.
Gina: Man pasirodė įdomu, kad Indijos kaimynai su atliekomis tvarkosi kur kas geriau. Pavyzdžiui, Butanas ir Šri Lanka tokių problemų neturi. Kaip šaliai susitvarkyti šiuo klausimu, neįsivaizduoju. Bet ši kelionė tikrai privertė daug labiau susimąstyti apie ekologines problemas. Tiesa, paplūdimiuose kabo plakatai, prašantys saugoti karves ir nešiukšlinti, tik kažin ar vietiniai gyventojai į tai kreipia dėmesį.
- Gal palikime šiam kartui ekologines problemas ramybėje ir pakalbėkime apie labiau moteriškus dalykus, pavyzdžiui, pirkinius.
Gina: užėjus į vieną krautuvėlę, pardavėja puolė demonstruoti kašmyro šalio plonumą, pertraukdama jį per žiedą. Savo knygoje „Imperatoriaus meilužė“ esu rašiusi apie tokį kašmyro kokybės patikrinimą, todėl buvo labai smagu tai stebėti čia, Indijoje. O pamačiusi, kad prabangus šalis dar išmargintas raštu, kadaise vadintu „indiškais agurkais“, negalėjau jo nenusipirkti.
Jolita: Kadangi jau daugelį metų į visas keliones leidžiuosi tik su rankiniu bagažu, tai pirkiniams vietos nelabai ir yra. Be stalinės lempos nusipirkau elektrinę spiralę, kad ryte galėčiau užsikaisti vandens arbatai. Bet abu šiuos daiktus paliksiu Indijoje. Mane žavi sodrios indiškų sarių spalvos, skaros, užklotai, jos tinka šiai šaliai, bet namuose dūlėtų spintoje. Todėl namo parsivešime kiek kitokius suvenyrus: visą saulėtekių ir saulėlydžių kolekciją, kurią Gina sąžiningai kasdien fiksavo nuotraukose.