Sakoma, kad oro uostai ir stotys yra miesto ar net visos šalies veidas. Juk nuo ten prasideda to krašto pažinimas. Dažniausiai atmintyje lieka būtent pirmieji ir paskutiniai momentai. Akivaizdu, kad Gruzijos sostinės valdžia tokių dalykų negirdėjo ir kol kas savo miesto Centrinės stoties tvarkyti nepradėjo. Tai, kas ten vyksta bet kokiam padoriam, tvarkingam – normaliam lietuviui gali sukelti nemažą šoką.
Gerbiamas skaitytojau, pasijausite patekęs į kažkokius senus laikus, gal net ir mūsų gimtinės praeitį, kokius 1993 metus. Per kūną pradės vaikščioti baimės šiurpuliukai, tokie, kai atrodo, kad netrukus kas nors ims ir užpuls. Na, ir, žinoma, apims liūdesio, nusivylimo jausmai. Norėsite arba užsimerkti arba nusukti savo žvilgsnį kur nors kitur, kad viso to nematytumėte.
Tie, kurie dažnai keliauja ir daug pamato sakys: visame pasaulyje stotys bjaurios, net ir Lietuvoje tokių rastume. Dalis tiesos yra, taip jau istoriškai susiklostė, kad stotyse, kur daug judesio, pirmyn atgal bėgančių keliautojų – tikrai mėgsta rinktis miesto atmatos ir vargšai. Vienose pasaulio vietose jų yra daugiau, kitose mažiau. Vieni miestai kovoja su tuo ir ima tvarkytis, kitiems sekasi sunkiau, jie vis tvarkosi, bet iš lėto. Na ir aišku yra tokių, kurie į tą netvarką nusispjauna. Jiems gerai, kaip yra.
Bet šio teksto nebūtų, jeigu Tbilisyje viso to blogio koncentracija prie stoties neatrodytų maksimaliai išsikerojusi. Nė vieno policijos pareigūno, tik visokie paprašaikos ir piktos gorilos veido vyrukai, kurie gruziniškai kažką tau sako, bet neaišku ką. Tikrai ne geros dienos linki – per daug užkeltas tonas.
Visa egzotika prasideda nusileidus į Tbilisio metro. Per miestą važiuoja dvi linijos, abi jos susijungia būtent Centrinėje stotyje. Metro linijų remontui miestas, matyt, dar nesukaupė pinigų, todėl ten daug lietuvio akiai neįprastų vaizdų. Ypač jeigu lygintume su vakarų Europoje matytais metro.
Kaip ir Ukrainos sostinėje Kijeve, Tbilisio metro stotyse, prie aukštyn-žemyn judančių eskalatorių stovi būdelės. Jose visą dieną sėdi vyresnio amžiaus prižiūrėtojos, kurios atsakingos už tvarką ant eskalatorių. Akivaizdu, kad ponioms jų darbas senokai pabodęs, to, kas vyksta ant judančių laiptų jos nebeprižiūri. Vienoje būdelėje mačiau, kad ponia sprendžia kryžiažodį, kitoje ji valgė atsineštą iš namų maistą, kažkokius kotletus, o trečioji, kurią teko matyti – prasivėrusi duris kikeno su drauge.
Bet tai nėra kritika joms, toms ponioms iš būdelių. Tai tik pastebėjimas, kokia įdomi profesija išlikusi iki šių dienų. Tegul jos ten sėdi, nors ir ateinančius šimtą metų.
Kai metro sustoja Centrinės stoties stotelėje, vos atsidarius durims pasigirsta baisus klyksmas, tarsi kažkas kažką kankintų. Pirmą kartą ten atvykusiems kyla panika, žmonės ima domėtis kas vyksta, gal kam pagalbos reikia. Pasirodo, klykdama pagalbos prašo visais pasaulio blizgučiais žėrinti vyresnio amžiaus čigonė. Rankose laikydama maždaug penkių metų mergaitę, ji gruziniškai ir rusiškai kartoja, kad neturi ko valgyti, kad neturi namų ir, kad visi žmonės kiaulės, nes niekas jai nenori padėti.
Stebint situaciją iš šalies atrodo, kad ši išmaldos prašytoja nusiteikusi kiek per agresyviai, kiek per isteriškai. Net pačios geriausios širdies žmogui nesinori prie jos sustoti ir padėti. Jeigu kas iš vietinių čigonei pasiūlytų taip nesidraskyti ir piktai visų nekeikti, galbūt jai kas nors ir tikrai duotų pinigėlį. Bet palikime šią užduotį Tbilisio gyventojams.
Išėjus į gatvę, žengiant nuo metro iki geležinkelių stoties, iš kurios kursuoja tarpmiestiniai ir tarptautiniai traukiniai, su kiekvienu žingsniu darosi vis liūdniau ir liūdniau. Atstumas gal 50 metrų, bet jie įsimins kiekvienam.
Gatvė padengta šiukšlėmis, tarsi kilimas nutiestas keliautojams. Ant žemės įvairios pakuotės, maisto liekanos, vis dar smilkstančios cigarečių nuorūkos, bet ne viena ar dvi, ten jų dešimtys! Įspūdis gal būtų kiek švelnesnis, jeigu šiukšlės neskraidytų ir aplink žmones. Tą dieną buvo vėjuota, todėl keli maišeliai tiesiog plevėsavo virš praeivių galvų.
Visame tame grožyje, toje vietoje, kur eina didžioji masė žmonių, stovėjo priparkuotas policijos patrulių automobilis. Tačiau pačių tvarkos sergėtojų aplinkui nesimatė. Gal netoliese vykdė rimtą operaciją, todėl greitai ir bet kaip pastatė savo transporto priemonę. Matyt, taip ir buvo.
Tbilisio gyventojai įspėja, kad prie stoties daug pavojingų tipų, kurie čia pat vietoje gali ir vogti iš žmonių, ir pardavinėti tai, ką pavogė. Todėl rekomenduojama būti itin atidiems, dairytis į visas puses.
Gana neįprasta europiečio akiai, tai, kad gruzinai vyrai, kai nori rimtai pasikalbėti, gali stovėti apsikabinę arba net įsikibę vienas kitam į parankę. Tokių prie stoties labai daug. Jie stovi taip meiliai suartėję, tyliai vienas kitam į ausis kažką šnabždasi.
Kaip niekur kitur mieste, tik prie stoties įrengta daug keistų medinių sostų ant ratukų. Pasirodo tai batų valytojų darbo vieta. Iki šių dienų Tbilisyje populiaru keliautojams nuvalyti batus. Tai daro vyresnio amžiaus vyrai, odinėmis striukėmis. Jie aplinkui pasitiesia kilimų ir skardžiu balsu rėkdami kviečia praeivius prisėsti.
Įdomu, kad pas valytojus labai svyruoja kainos, panašiai kaip Volstryto švieslentėse, kur akcijų vertė tai krenta, tai kyla. Taip ir pas batų valytojus, kai eini į vieną pusę pro juos, valymo paslauga kainuoja 5 eurus, kas Gruzijoje yra nesuvokiamai brangu. Kai jau eini į kitą pusę, valymo kaina būna nukritusi iki 1 euro. Visko gali būti, kad einant kitą dieną, ji būtų dar mažesnė, pavyzdžiui, 30 arba 50 euro centų. Yra liudininkų, kurie tiek mokėjo. Todėl visiems praeiviams lieka palinkėti – gero kurso.
Šalia batų valytojų įsitaisiusios saulėgrąžų, riešutų ir cigarečių pardavėjos, savo skanėstais prekiauja iš baltų kibirėlių. Jos kaip kokios dainininkės, tarsi dainuodamos sutartines kviečia prie savęs praeivius. Tik žengi žingsnį artyn, jau tiesia stiklinę su saulėgrąžomis, siūlo ragauti ir giriasi, kad pati jas kepino ir sūdė.
Atrodo verslas moterims sekasi, nes aplinkui galima pamatyti daugybę saulėgrąžas lukštenančių ir cigaretes rūkančių žmonių. Tarsi tai būtų oficialus stoties rajono rūkomasis.
Labai liūdna, bet keliose vietose, kaip kokiame vargšų muziejuje, apsikrovusios daiktais ir vaikais sėdi liūdnos moterys. Tarsi specialiai norėdamos visiems parodyti, kaip varganai gyvena. Šalia jų sukrauti didžiuliai maišai, net lagaminai pilni daiktų. Bet neatrodo, kad kažkur keliaus, labiau panašu, kad gatvėje gyvena. Rankose laikydamos kūdikius moterys irgi lukštena saulėgrąžas, už nugarų pasidėjusios vienkartinius indus su maistu, o prie kojų – kūdikiui skirtas buteliukas su čiulptuku.
Vyresni moterų vaikai tiesdami ranką prašo praeivių paaukoti pinigų. Jie net angliškai moka pasakyti „help“ (padėkite – liet.). Jeigu žmogus nesureaguoja į tokį prašymą, vaikas seka iš paskos ir vis kartoja tą žodį. Galiausiai puola apkabinti praeivį ir neleidžia jam niekur toliau eiti, kol šis pagaliau neištraukia pinigo. Tada su didžiuliu džiaugsmu, bėga pas mamą ir atiduoda banknotą jai.
Vaikai-išmaldos prašytojai vaikšto ne tik aplink stotį gatvėse, bet ir pačioje stotyje. Jie puikiai žino, kad kiekvienas atvykęs įsigyti kelionės traukiniu bilietą, užtruks. Nors sistema, kaip bankuose, kur klientai iš specialaus aparato pasiima savo eilės numerį, toji eilė juda tarsi sulėtintame filme. Žmonių be galo daug ir jie pikti, kiekvienas stengiasi įlįsti be eilės, nes skuba į beveik nuvažiuojantį traukinį. Kasininkai tokių lendančių gudruolių nesutinka aptarnauti, todėl prie langelių kyla barniai, kartais ateina apsauga nuvyti tų, kurie nesilaiko taisyklių. Konfliktai dar labiau sulėtina eilės judėjimą. Visai gali būti, kad užtruksite apie valandą.
Iš Tbilisio Centrinės stoties kursuoja reisai po visą Kaukazą, galima nuvykti į Armėniją, Azerbaidžaną ir dar toliau. Tolimiausias vietinis reisas į kurortinį Batumį, internetu bilietais kažkodėl neprekiaujama, todėl tenka į stotį atvykti du kartus. Būtina traukinio bilietu pasirūpinti iš anksto, nes gruzinai labai mėgsta šią transporto rūšį, keliauja masiškai. Kaip sako specialistai, pirkti bilietą reikėtų dvi ar net tris dienas prieš suplanuotą kelionę, nes kitaip liksite nieko nepešę.
Garbė Gruzijai, bet į kurortą prie Juodosios jūros iš sostinės važiuojantis traukinys nei kiek neprimena to baisaus stoties rajono. Jis modernus, šveicariškas, su puikia kondicionavimo sistema.
Bėgiais dundėdami tolyn nuo Tbilisio, pamojuokite šiam puikiam miestui ir palinkėkite kuo greičiau miesto valdžiai susitvarkyti. Jeigu visi linkėsime, gal toji tvarka ten greičiau įsivyraus.