O vienu įsimintiniausių nuotykių šioje kelionėje jai tapo kopimas į kalną Vietname, nuo kurio atsiveria stulbinami vaizdai. Pasirodo, patekti ant šio kalno gali pro senos vietnamietės namus, kuri, suprantama, renka už tai mokestį.
– Kaip suprantu, keliavote savarankiškai. Papasakokite, ar ilgai truko planavimas?
– Taip, savarankiškai. Taip daryti raginu kiekvieną keliautoją – dėl laisvės, nevaržomumo ir, svarbiausia, nuotykių! Bilietą įsigijau likus mėnesiui iki kelionės į Tailandą, gavusi vizą planavimą pradėjau dvi savaites prieš išvykimą, susidariau preliminarų planą, kokiu maršrutu keliausiu, ką noriu pamatyti, kur kirsiu sienas.
Internete yra labai daug išsamios informacijos, kaip keliauti Azijoje, ko saugotis, vizų išdavimo procesas taip pat labai paprastas, tad planavimas buvo labai lengvas ir greitas.
– Ar iš anksto buvote numačiusi visą maršrutą, miegojimo vietas? Ar jūsų kelionėje buvo daug ekspromto?
– Kokia kryptimi keliausiu, buvau numačiusi iš anksto, tačiau kur konkrečiai miegosiu, su kuo važiuosiu ir kiek laiko būsiu tam tikroje vietoje, pasilikau sau nuspręsti jau nuvykus. Taip neįsipareigodama galiu laisvai keliauti bei priimti netikėtas galimybes, kurios atsiranda su naujomis pažintimis.
Viešbučių rezervavimas iš anksto leidžia daugiau sutaupyti, tačiau aš nenoriu įsisprausti į rėmus su tam tikromis datomis, kada, kur turiu būti – taip patinkančioje vietoje galiu pabūti ilgiau, o iš nepatikusios išvykti anksčiau.
Labai sutinku su anglišku posakiu, kad planai yra niekas, planavimas yra viskas, tad namų darbus – planavimą – atlikau, manau, tai labai svarbu norint saugiai jaustis. Visgi paties plano visu 100 proc. tikrai nesistengiau laikytis.
– Kiek laiko keliavote? Ir kaip atrodė jūsų kelionė – kur miegojote, kokiu transportu naudojotės?
– Keliavau 8 savaites. Daugiausia laiko praleidau Tailande, apylygiai Kambodžoje ir Vietname.
Mano kelionė buvo įvairi – miegojau ir nakvynės namuose su dar 10 žmonių tame pačiame kambaryje, ir mediniuose nameliuose ant pakrantės be kondicionieriaus, ir viešbučiuose su baseinais.
Ilgesniems maršrutams įveikti rinkdavausi vieną pigiausių variantų – važiuodavau „sleeper“ autobusu, kuriame yra lovos, televizoriai, netgi dalinami pietūs. Miestuose ar kaimeliuose naudodavausi tuktukais, motoroleriais, taksi ir, be abejo, laiveliais. Daug adrenalino keliantis transportas buvo motorolerių taksi, ypač Bankoke, Pukete, Hošimine ar kitame didmiestyje, nes vietiniai vairuoja labai drąsiai, greitai ir, mano akiai, rizikingai.
– Aplankėte tris šalis – Tailandą, Kambodžą, Vietnamą. Papasakokite, kas labiausiai įsiminė kiekvienoje iš jų?
– Maistas, gamta ir žmonės – pagrindiniai dalykai, kurių nepamiršiu prisimindama kiekvieną šalį.
Išskiriant kiekvieną šalį atskirai, Tailandas man labiausiai įsiminė sveikatinimosi, jogos centrų gausa. Pati išbandžiau keletą veiklų ir ceremonijų, tad, manau, Tailandas puiki vieta norintiems atvykti dvasingumo tikslais.
Įsiminė pati atmosfera salose, ypač Koh Tao, Koh Phangan – mačiau labai daug jaunų, vadinamųjų skaitmeninių klajoklių, socializuojančių aktyviomis fizinėmis veiklomis, geriančių žalius kokteilius ir besilankančių veganiškose kavinėse. Tokia aplinka buvo labai motyvuojanti bei, manau, puikiai tinkanti norintiems sukurti darbo-laisvalaikio balansą.
Kambodža labiausiai įsiminė dėl savo tragiškos istorijos – raudonųjų Khmerų režimo, išžudžiusio milijonus žmonių šalyje ir nukėlusio šalies ekonomiką dešimtmečiais atgal. Lankiausi Tuol Sleng genocido muziejuje bei Choeung Ek genocido centre Phnom Penh mieste. Šiose vietose yra paruošti išsamūs garsiniai gidai su režimą patyrusių žmonių pasakojimais, detalėmis.
Vaikštant po muziejų, galima išvysti kraupių genocido vaizdų – likusių kaulų, dantų, drabužių, kyšančių iš po žemės. Buvo sunku kovoti su kylančiomis ašaromis, nes ta vieta tikrai siaubinga, tačiau, manau, kiekvienas, norintis giliau pažinti šią šalį ir jos žmones, turi ten nuvykti.
Dar vienas labai įsimintinas faktas – Kambodžoje naudojamos dvi valiutos: doleris ir rielis. Taip geriau supratome kainas, tačiau iš pradžių kiek glumino, tekdavo ilgiau pagalvoti, ar mums teisingai atiduoda grąžą. Keliaujantiems patariu didesnės vertės pinigus laikyti labai tvarkingai – vietiniai nepriima bent kiek įplyšusių ar sulankstytų.
Vietnamas labiausiai įsiminė Sa Pa kalnų regionu, kuriame esančios ryžių terasos yra laikomos tarp gražiausių pasaulyje. Sa Pa gyvena kelios skirtingos etninės grupės, kurios turi savo unikalią kultūrą. Aš gyvenau su Hmongų šeima jų įkurtame namelyje, toliau nuo paties miesto Sa Pa, tarp ryžių terasų. Turėjome galimybę vakarieniauti su šeima, kurie puikiai kalbėjo angliškai ir pasakojo apie įprastą Hmongų gyvenimą, kur dažnai mokykla nėra prioritetas, iškeliama svarba padėti šeimai ūkyje, bei savo istoriją, kaip ištrūko iš labai skurdaus gyvenimo ir įkūrė verslą.
Taip pat vykome į žygį po ryžių terasas bei bambukų mišką. Nebuvau niekada dar to mačiusi gyvai, todėl visas peizažas, kurį mačiau Sa Pa regione, man labai įstrigo.
– Į kurią šalį norėtumėte dar kartą sugrįžti ir kodėl?
– Esu pasakius sau, jog pasaulyje yra per daug skirtingų, neatrastų vietų, kur nuvykti, tad į tas pačias nenorėčiau grįžti. Noriu visada vykti į tokius kraštus, apie kuriuos kuo mažiau žinau.
– Socialiniuose tinkluose minėjote, kad išmokote pamoką – vengti turistinių maršrutų. Kokių išskirtinių vietų radote?
– Ne veltui turistinės vietos ir tampa turistinėmis, nes yra gražiausios bei įspūdingiausios, tačiau šioje kelionėje supratau, jog tokios vietos man neteikia geriausių emocijų. Atvirkščiai, kyla depresyvios nuotaikos, matau, kaip masiškai yra niokojama ir negerbiama gamta, kaip, pavyzdžiui, jūros žvaigždės imamos iš vandens bei dedamos ant savų kūnų.
Tikslių išskirtinių vietų neatskleisiu – keliautojų pasaulyje tai tik perduodama iš lūpų į lūpas. Tačiau Tailande buvau radusi labai mažą kaimelį, nepaliestą turizmo, kuriame jaučiausi šiek tiek keistuolė, nes visi labai žiūrėjo ir atrodė nustebę ten mane matydami. Kaimelis buvo apsuptas kalnų, vietiniai visiškai nekalbėjo angliškai, bet gamino patį skaniausią Pad thai. Nemeluoju, jis tikrai buvo vienas pigiausių ir skaniausių mano ragautų. Kaimelyje buvau nukreipta nuvykti prie vandens telkinio, esančio džiunglėse, kuriame radau labai daug besimaudančių tailandiečių šeimų su vaikais. Ten buvo tai, ko aš ieškojau – tikras gyvenimas.
Taip pat Tailande buvau radusi didžiulę lagūną. Prie uolų ėjome brisdami per molį, saulės šviesos spinduliai krito į vandenį jį padarydami ryškiai žalią. Buvo labai nuostabu tokią vietą turėti tik sau. Į pačią lagūną reikėjo leistis įsikibus virvėmis, išbandžiau kopimą uolomis, tik be apsaugų. Tai nusprendžiau daryti visiškai basa – kiekvienas žingsnis į lagūną tapo stiprybės ir mano ribų išbandymu, po kurio buvau labai laiminga bei dar labiau suvokiau, kaip gera turėti kūną, kuris tave neša. Po tokių potyrių imi dar labiau vertinti savo kūną ir sveikatą.
– Gal patyrėte kokių nors nuotykių?
– Beveik kiekvieną dieną nutikdavo koks įdomesnis įvykis, tačiau labiausiai paveikęs ir įsiminęs nuotykis buvo Vietname – kopimas į kalną. Norėjome pamatyti didžiulę Ha Long įlanką, turinčią 1969 salas, iš aukštai. Tokia apžvalgos aikštelė kažkada egzistavo, tačiau dėl turistų netinkamo elgesio (laužo kūrimo ant kalno) buvo uždaryta dar 2017-aisiais. Pasiskaitę kitų keliautojų atsiliepimus, jog į kalną kopia tik tie, kurie neturi nė mažiausio savisaugos instinkto, vis tiek nusprendėme eiti.
Žygis į kalną prasidėjo labai nestandartiškai – iš miesto pusės turėjau surasti mėlynas duris, įeiti pro jas į vietnamietės namus, susimokėti ne itin maloniai garbaus amžiaus vietnamietei, kuri nekartoja nieko daugiau, tik „money, money, money“ (liet. pinigai). Ji kiekvieno keliautojo prašo skirtingos pinigų sumos, tačiau parodžius, jog prašomos neturi, susiraukus paima ir mažesnę. Kiek yra legalus jos apmokestinimas, nesiaiškinau.
Vietnamietė praleido pro savo namų duris, pravedė pro porą koridorių ir paleido savo vidiniame kiemelyje, kuriame buvo dešimtys laisvai laikomų bei ant manęs lojančių šuniukų, šiukšlių, purvo, įvairių kvapų. Prasidėjo sunkiausia dalis – perlipti senus vartus, užkopti į viršų. Sunku nupasakoti, kaip tai atrodė, tačiau vienas neteisingas žingsnis galėjo lemti atsidūrimą pirmame naujienų puslapyje.
Tad lipau labai lėtai, apgalvodama kiekvieną žingsnį, laikydamasi už iš po žemės kyšančių medžių šakų. Toliau sekė tik paprastas kopimas kadaise buvusių laiptų liekanomis ir byrančiais akmenimis.
Vaizdas, kurį pamačiau viršuje, buvo vertas tiek, kiek rizikavome, ir tikrai kvapą gniaužiantis – begalė salelių, kyšančių iš vandenyno.
Kelionė atgal buvo vėl tiek pat streso kelianti, mano kojos pradėjo nevalingai drebėti, tiesiog laukiau, kol tai nustos, kad galėčiau toliau lipti žemyn laikydamasi praktiškai už nieko. Nusileidus atgal į kiemą, pilną šunų, dar teko palaukti kokias 20 minučių, kol sugrįš vietnamietė ir praleis pro savo namus atgal. Nevalingas kojos drebėjimas dar kelias akimirkas nesibaigė, nors ir supratau, kad jau viskas baigta ir stoviu ant tvirtos žemės.
Taip pat Tailande vykau į kito keliautojo parekomenduotą uždarą vietą, kur vyksta vakarėliai džiunglėse prie vandenyno. Vieta pasiekiama buvo tik itin duobėtu keliu, kuriuo lengvasis automobilis ar motoroleris niekaip neišvažiuotų, laiveliu arba žygiu per džiungles, įkopiant į kalną ir juo nusileidžiant. Tad į priekį vykome žygiuodami per džiungles, o atgal naktį teko plaukti per bangas, didesnes už patį laivelį, be jokių gelbėjimosi liemenių. Iš pradžių visi juokėmės, tačiau prasidėjus kelionei, supratome, kaip nesaugu tai yra, ir užplūdo didelė baimė. Iš to nuotykio neturiu nei nuotraukų, nei vaizdo įrašų, nes visą laiką tik buvome stipriai įsikibę į valtį ir bandėme neiškristi.
Tikriausiai nuotykiu galiu vadinti ir tai, jog Kambodžoje teko ragauti cepelinų, bulvinių blynų bei mums žinomų barščių. Dar meniu mačiau ir šaltienos, baltos mišrainės. Tokį restoraną radome Kambodžos sostinėje. Barščiai buvo pagaminti gana aštrūs, o cepelinai bei bulviniai blynai tikrai neprilygo gamintiems lietuvių, bet buvo smagu įvertinti ir degustuoti.
– Ar dar kartą kartotumėte tokį keliavimo būdą ir kodėl?
– Aš skirstau keliavimo būdus į du tipus – kai kelionėje esi turistas su lagaminu ir kai esi keliautojas su kuprine. Turistais laikau tuos, kurie per savo atostogas nori pabėgti nuo rutinos, vyksta pailsėti, pamatyti populiariausias vietas. Na, o keliautojai labiau tie, kurie gyvena kelionėje ilgesnį laikotarpį, nori išbandyti, pažinti save, vyksta su tikslu ne užsidėti varnelių lankytinose vietose ar prisifotografuoti, bet daugiau patirti, susipažinti ir atrasti.
Čia, aišku, gana stereotipiškas skirstymas, galbūt yra ir daugiau variantų, bet taip skirstau bent savo keliones. Šiuo atveju aš buvau maždaug per vidurį nuo turisto bei keliautojo, pakliuvau į kelis turistų spąstus, kartais lėkiau per greitai, tačiau bandžiau kiek įmanoma pasinerti giliau į kultūrą ir mane supančią aplinką. Geriau keliauti taip, nei iš viso nekeliauti, todėl tokį keliavimą kartočiau.