„Lotynų amerikiečiai, vietiniai gvatemaliečiai, man pasirodė be galo malonūs ir svetingi žmonės, gal todėl, nes keliavau su vietiniais, – pradėjo pasakoti iš Klaipėdos kilusi U. Zubavičiūtė. – Gvatemaloje vietinių vaikučių, kurie dar neįsprausti į visuomenės rėmus, buvau vadinama „gringa“, kas išvertus reiškia „užsienietė, tipiška amerikietė arba britė“.
Daugiau jie gal nelabai ir žino arba nesulaukia tiek kitų užsienio valstybių lankytojų, o ir JAV jiems – svajonių bei galimybių šalis, leidžianti išlipti iš skurdo. Tai bet kuri šviesiaodė, o dar jeigu šviesiais, ilgais plaukais – tiesiog deivė!“
Ir paglostyti plaukus, ir paliesti odą Gvatemalos vaikams be galo smalsu.
„Baltaodžiai jiems – turtingi žmonės, todėl būdama su mano vietiniais draugais aš buvau dažniausias taikinys – ar turiu, ką pasiūlyti, parodyti, kad tik nupirkčiau“, – prisiminimais dalijosi U. Zubavičiūtė.
Įdomu ir tai, kad Gvatemaloje vietiniai maudosi dažniausiai su drabužiais.
„Iš pradžių taip ir nesupratau kodėl, nes net mano draugai sakė, kad nelabai žino, visi maudosi, tad ir jie, jog neišsiskirtų. Gal nenori nuogo kūno demonstruoti, o gal pilvuką slepia. Galbūt dėl to, kad nenori įdegti, nes ir taip rudi, o balta oda – geidžiamybė. Tad teko ir man atvykus maudynėms pirkti didelius marškinius, nes pajutau poreikį slėpti savo kūną“, – pasakojo keliautoja.
Labiausiai jai įsiminė, kad Gvatemaloje visų automobilių langai tamsinti, bet tiek, jog absoliučiai nesimato, kad kas nors sėdėtų prie vairo.
„Kiek man aiškino, taip saugiau, kad nematytų kokio jaunuolio prie automobilio vairo, nes gali sustabdyti netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje bei su ginklu ar peiliu išprašyti, žinoma, ir dar apvogti. Keisčiausia, kad visiškai nesijaučiau nesaugi, bet mano vietiniai draugai visuomet paprašydavo langus uždaryti važiuojant pro miestelio centrą, kur tik daugiau žmonių.
Net jeigu susidarydavo spūstis, o to priežastis – automobilis, kuris atsistojęs viduryje kelio neišmanevruoja, jokiais būdais nelipk padėti! Nes tai lygu aiškinimui, o jiems tai gali nepatikti ir dar ginklu gali pamosikuoti – bent taip man aiškino. Todėl buvo ir tokių situacijų, kai teko laukti valandą kepinant 36 laipsnių karščiui ir dar automobilyje. Kepiau, kol atvažiuos policija, kad padėtų išmanevruoti, o mūsų tikslas buvo vos už 300 metrų“, – kelionės detalėmis dalijosi pašnekovė.
Pasak jos, valgant viešose vietose būdavo ne visada jauku.
„Grįžusi į Lietuvą, sarkastiškai pasakodavau draugams, kad jaučiausi lyg zoologijos sode beždžionė, į kurią visi spokso. Atrodydavo, jog kąsnius skaičiuoja, stebi, kaip valgau, kokios mano manieros. Ir jokiais būdais nesakau to lyg blogo dalyko! Tokia labai neįprasta patirtis, turint omenyje, kad keliaujant man patinka susilieti su minia, jaustis kaip vietinei. Tad to Gvatemaloje nepajutau.
O kadangi mano alkanos akys viską norėdavo stebėti, matyti, pajausti, būta ne vieno karto, kai vietinių šeima kolektyviškai įbedę savo žvilgsniais pasitikdavo manąjį. Nusišypsodavau ir kramtydavau toliau. Beje, ir į tualetą, ir iš jo palydėdavo tie žvilgsniai. Čia stiprus pirmųjų dienų įspūdis, kuris man išliko“, – pasakojo U. Zubavičiūtė.
Atrodydavo, jog kąsnius skaičiuoja, stebi, kaip valgau, kokios mano manieros.
Lietuvė akcentavo, kad Gvatemaloje be galo graži gamta. Ypač didelį įspūdį paliko ugnikalniai – važiuojant keliu teko stebėti ne vieną rusenantį šį gamtos stebuklą.
„Žavėjo ir lagūnos, apsuptos ugnikalnių, miesteliai įsikūrę aplink lagūną, kur vienintelis susisiekimas – su valtelėmis ir kateriukais. Tai smagi pramoga turistui, o jiems – kasdienybė“, – prisiminimais dalijosi keliautoja.
Ilgam įstrigo ir Gvatemalos gatvės menas, maistas, žmonės, kalba.
„Gvatemala man – magiška vieta, išlikusi mano širdelėje. Pačios didžiausios rekomendacijos!“ – rekomendavo ir kitiems aplankyti šią šalį lietuvė.
