Įstabaus grožio valstybė turi baisią praeitį: į kai kuriuos rajonus įžengti tolygu pasirašyti mirties nuosprendį

Grįžkime į Afriką? Grįžkime. Kai už lango ima vėsti aš visada užsinoriu į Afriką. Ir ne šiaip pabūti truputį ar ant begemotų pajodinėti, bet išvykti ten keliems mėnesiams ir jaukiai peržiemoti. Manau, kažkurią dieną taip ir įvyks, nes labai to noriu. Nors gal ir neįvyks, nes posakis, kad jei kažko labai nori, tas ir įvyksta yra pasakos. Aš pavyzdžiui kasdien drybsodamas ant sofos noriu, kad nuoga ir suprantamomis kalbomis nekalbanti diva atneštų man kokteilių, bet ji ne tik neatneša, bet ir pati neateina. Gal nenuoširdžiai noriu ar mano tikslų adresą sunku surasti.

Nesu kažkoks laukinis, kad kalbėdamas apie Afriką turėčiau galvoje, jog noriu lakstyti po dykumas kaip afrikinis buivolas, karstytis lijanomis kaip makaka, prasimaitinimo tikslais vogti kiaušinius iš krokodilo lizdo ar gerti vandenį iš balos rizikuojant asilu pavirsti. O ne, aš noriu būti civilizuotai, kaip ponas, ir niekur nepervargti. Noriu sėdėti patogiai, neprakaituoti nuo karščio, gerti kokteilius, lankytis higieniškame bare, važinėti Uberiu, periodiškai nuvykti prie jūros pasimaudyti, o savo kasdienius darbus nudirbti kompiuteriu. Netingėčiau nebent kokį apelsiną nusiskinti nuo medžio, jei tokių būtų šalia. Žodžiu man reikia tvarkos, švaros ir civilizacijos. Na, o kurgi tų mano paminėtų dalykų rasi, jei ne civilizuočiausioje šio žemyno šalyje – Pietų Afrikos Respublikoje.