Šis mano tekstas bus ne apie ledus, o apie mūsų ir kubiečių kultūrinius bei socialinius skirtumus. Iki šiol neišlenda iš galvos kelių Havanoje sutiktų vietinių pasakojimai, kad jie sau niekada neleidžia nueiti į barus ir klubus, kurių tame mieste tikrai netrūksta. Pasirodo, šokių aikštelėse linksminasi ir kokteilius geria tūkstančiai turistų, bet ne patys kubiečiai. Mokėti už kokteilį 3-4 eurus jiems yra labai brangu, o kai kuriems tai visos savaitės biudžetas. Mokamas įėjimas į klubą – iš viso neįsivaizduojama prabanga. Aišku, kai kurie, jaunesni, iš kur nors prasimano pinigų, kartais prašo, kad turistai už juos sumokėtų, ir eina pasilinksminti. Būna tokių, bet tikrai labai nedaug.
Štai absoliuti dauguma, kaip didžiausią pramogą Havanoje – šalies sostinėje, kur gyvena beveik du su puse milijonų gyventojų, įvardija vietą pavadinimu „Coppelia“. Jie man taip ir pasakė, kai paklausiau, kur leidžia laisvalaikį. „Einame į „Coppelia“, tą vietą mums sukūrė Fidelis“, - štai ką išgirdau. Ir pats panorau ten patekti, pamatyti, kas gi toji ypatinga pramogų vietelė.
Vedado rajone, tarp 23-iosios ir 21-osios gatvių, gražiai palmėmis ir egzotiškais krūmais apžėlusiame parkelyje, stovi į skraidančią lėkštę panašus pastatas. Lyginant su kitais Havanos objektais – išties išskirtinis, priskiriamas moderniajai Kubos architektūrai, o lietuviams labiau priminantis sovietmečio statinius.
Prie įėjimo pakabinta garbės lenta, kurioje dėkojama buvusiam šalies lyderiui Fideliui Castro, padovanojusiam šią vietą liaudžiai. Didelėmis raidėmis parašyta „IDEA ORIGINAL“, supraskite - „originali idėja“. Ir toliau surašytas tekstas, kaip čia viską gražiai sugalvojo šalies revoliucijos lyderis. Be jokio sarkazmo, beveik genijumi vadinamas. Žmonės ten plūsta nuo pat atidarymo 1966 metais. Iki šiol lūkuriuoja kasdienės eilės.
Mūsų, europiečių akimis toji „Coppelia“ yra paprasčiausia ledainė, kokių Vilniuje yra turbūt keliasdešimt, o Londone gal ir šimtai ar tūkstančiai. Bet štai kubiečiams, tai desertų visatos centras, absoliučiai modernus, nuostabus, nepakartojamas statinys, kur visi tampa laimingi. Nes ledai teikia laimę, bent jau tą akimirką, kol juos valgai.
Kad geriau suprastumėte, kodėl ši ledainė yra toks didelis džiaugsmas Kuboje, reikėtų sugrįžti į praeitį. Tuoj po revoliucijos 1959 metais Fidelis Castro ėmė kurti savo pasaulį. Jis, didžiulis pieno produktų mėgėjas, sugalvojo, kad reikia Havanoje tokios vietos, kuri būtų geresnė už visas kitas. Jis nusprendė, kad ims konkuruoti su didžiausiomis Amerikos ledų kompanijomis ir savo žmonėms Kuboje gamins geresnius, skanesnius bei pigesnius ledus.
Fidelis turėjo tikslą, kad jo įsteigta ledų kompanija savo gamybos mastais aplenktų visus Amerikos gamintojus. Iš Olandijos ir Švedijos jis nupirko geriausias tais laikais ledų gaminimo mašinas ir paleido nenutrūkstamą jų gamybos procesą. Pradžioje 400 darbininkų kasdien pagamindavo 16 tūkstančių litrų ledų, per dieną parduodavo 35 tūkstančius porcijų. Šalies lyderis kvietė visus Kubos žmones atvykti į Havaną patirti tikros laimės, paragauti skaniausių ledų pasaulyje. Bent jau taip jam atrodė.
Dar reiktų paminėti, kad devintajame dešimtmetyje ledainė buvo parodyta viename populiariausių kubietiškų filmų „Fresa y Chocolate” (Braškiniai ir šokoladiniai – liet.), ir tai dar labiau ją išpopuliarino. Nuo tų laikų viskas taip ir liko. Legenda, kurią sukūrė Castro, vis dar gyva.
Tai populiariausia vieta gimtadieniams, pirmiems pasimatymams ar bet kokiai kitai progai, kurią norisi ypatingai paminėti.
Nebuvo metų, kad „Copellia“ pritrauktų klientų. Pilna nuo ryto iki vakaro. Čia atvyksta mokyklinės ekskursijos, ateina tėvai su vaikais, bet nė kiek nemažiau ir suaugusių, pagyvenusių klientų. Po darbų žmonės skuba pavalgyti ledų, suteikti sau bent lašelį laimės. Desertą užgerdami stikline paprasčiausio vandens jie švenčia gyvenimą.
Mane iki ten nuvežęs taksistas sakė, kad po revoliucijos aikštės ir parlamento pastato – ši ledainė yra vienas pagrindinių miesto objektų. Kiekvienam Havanos gyventojui apsilankymą šioje ledainėje yra garbės reikalas, todėl ateina bent du kartus per metus. Kuboje visai normalu girtis, kada paskutinį kartą buvai ir valgei „Copellia“.
Pažvelkime į meniu. Anksčiau klientams buvo siūlomos net 25 rūšys, bet laikai pasikeitė, asortimentas sumažėjo ir dabar liko tik 6. Vaniliniai, bananiniai, karameliniai, apelsinų ir ananasų miksas, šokoladiniai ir kiaušininiai. Toks pasirinkimas tik anksti ryte, kuomet ledainė atsidaro. Vakare, kai lankiausi, buvo likusios tik dvi rūšys. Bet žmonėms nuo to džiaugsmo nesumažėjo.
Ledų porcija čia pateikiama plastmasiniuose indeliuose, pasirenki kiek kaušelių nori, o barmenas juos pabarsto trupintais sausainukais ir užpila šiek tiek sirupo. Skonis niekuo neypatingas, labai primena įprastus, Europoje ar bet kur kitur pasaulyje parduodamus, pieniškus ledus, gal tik kubietiški truputį saldesni.
Pirmą kartą atvykus, ledainė nustebina savo plotu, kuriame galėtų tilpti net tūkstantis žmonių vienu metu. Dažniausiai Europoje tokios vietos būna mažytės, įsikūrusios siauroje senamiesčio gatvelėje. O Havanoje ji tarsi Katedra – labai didelė. Yra lauko terasa, kur daugiausiai renkasi grupės, pavyzdžiui, kubiečiai autobusais atvykę iš kitų miestų, yra antrasis ledainės aukštas, kur prie staliukų sėdasi šeimos, arba tie, kurie nori pasijausti kaip gerame restorane. Ten net padavėjos aptarnauja. Pati populiariausia valgymo vieta vis tik yra – baras. Vietų prie jo beveik niekada nebūna, ant apvalios metalinės kėdės žmogus keičia žmogų.
Sunku aprašyti ten tvyrančią atmosferą, net palyginti jos nėra su kuo. Mėlynos sienos, balti ledų šaldytuvai, ir vienas plakatas sveikinantis su naujais, 2018 metais. Keista, bet negroja muzika, o daugelis žmonių net nekalba tarpusavyje. Tarsi susirinko į mišias, visas dėmesys skirtas ledams. Tyliai, ramiai valgo. Savotiška džiaugsmo fazė.
Tiesa, yra viena taisyklė, kurią privalo žinoti kiekvienas turistas. Ledainė padalinta į dvi puses, viena – pigesnė skirta vietiniams, o brangesnė, žinoma, atvykėliams. Ir net jeigu kalbate ispaniškai, griežtieji apsauginiai, kurie pasitinka kiekvieną klientą, gali paprašyti parodyti Kubos pasą. Jeigu tokio neturite – privalėsite valgyti brangesnėje pusėje. Kainos skiriasi ženkliai. Kubiečiams porcija kainuoja centus, o turistui nuo 1 iki 5 JAV dolerių (reikia mokėti vietiniais pinigais, vadinamais CUC).
„Copellia“ nėra vienintelė ledais prekiaujanti vieta Kuboje, tačiau tikrai vienintelė, kurioje jie niekada nesibaigia. Iš pieno gaminamas desertas komunistinėje valstybėje, kaip ir daugelis kitų prekių yra deficitas. Be to, pasak žmonių, ten ledai pigiausi ir skaniausi. Nereikia pamiršti ir fakto, kad kitų vietų nesukūrė pats Fidelis Castro.
- Gražu, kad mokate džiaugtis tokiais paprastais dalykais, kaip ledai, - pagyriau taksistą, kubietį Raulį.
- O kuo mums dar džiaugtis? Juk gavus atlyginimą žmonėms norisi verkti, tai bent vieną pramogą turime – ledus, - paaiškino jis man.
- Mačiau, kad dar turite kino teatrų, - daviau kitą pavyzdį.
- Ten rodo senus, jau matytus filmus, - atsiduso taksistas. Ir pridėjo, kad dar, taip kaip ledus, mėgsta naršyti internete. Ieškoti ten naujos muzikos.
Įtraukite „Copellia“ į privalomų pamatyti Kuboje vietų sąrašą. Desertas gal ir nebus pats įsimintiniausias jūsų gyvenime, gal net viso nesuvalgysite, bet pajausite, kas yra kubietiška laimė.