Kaip jau sakiau, Šiaurės Korėja nėra vien tik sostinė Pchenjanas. Į mūsų kelionės programą be Pchenjano įėjo ir dvi pasirenkamos vietos užmiestyje. Mes pasirinkome aplankyti demilitarizuotą zoną abiejų Korėjų pasienyje ir hidroelektrinę prie Nampo uostamiesčio. Kartu į programą įėjo keli trumpi sustojimai vietose, kurias korėjiečiai leidžia matyti atvykėliams.
Pchenjaną išmaišėme skersai išilgai. Lankėmės muziejuose, aikštėse, buvome vedami prie grandiozinių paminklų, gausiai maitinami restoranuose, klausėmės propagandos, liaupsių režimui, prakeiksmų JAV imperialistams, japonams ir marionetinei Pietų Korėjai. Lankėmės siuvykloje, dailės dirbtuvėse, amerikiečių laive „Pueblo“, kuris stovi prišvartuotas upėje kaip karo trofėjus neva tai pagautas šnipinėjant. Jame žiūrėjome propagandinį filmą. Mes žiūrėjome filmą, o eilės patekti į laivą laukę Šiaurės Korėjos armijos kariai, stovėjo ant kranto ir spoksojo į mus kaip į kokius eksponatus. Lankėme kažkokiame kaime esantį pavyzdinį ūkį, kur tuščioje klasėje stovėjo kompiuteriai ir viskas atrodė labai gerai. Buvome nuvesti į kolūkio pirmininko namus. Ten irgi viskas buvo gerai. „Kodėl niekas nedirba prie kompiuterių, jei čia jų tiek daug?“, - paklausiau. „Visi laukuose“, - atsakė.
Šiaurės Korėjoje turistui stengiamasi pademonstruoti tik tai ką šalis turi geriausia ir labai saugoma, kad jis nepamatytų dalykų kurių nereikia. Turistas patalpinamas puikiame viešbutyje, gausiai maitinamas ir kitaip lepinamas, tačiau net ir žiūrint pro automobilio langą, absurdo ir skurdo nepamatyti neįmanoma. O kas būtų jei dar ir žiūrėti galėtum visur kur nori?
Tačiau visos lankytos vietos neprilygo demilitarizuotai zonai. Sako, tai labiausiai saugoma siena pasaulyje ir didžiausia tikimybė trečiajam pasauliniam karui prasidėti yra būtent čia. Prie zonos sutelktos didžiulės kariuomenės pajėgos iš abiejų pusių. Būnant ten viskas atrodo taip taiku, tylu ir ramu, nors turbūt tuo metu tave stebi ne vieno ginklo taikiklis, o nuo tvyrančios įtampos šiurpsta oda. Lankėmės mėlynuosiuose namukuose, kurių viduriu eina valstybės siena, o durys yra skirtingose šalyse. Demarkacinė linija yra mažas bortelis. Jį peržengti užtruktų sekundę. Vienas žingsnelis ir didžiulis skandalas arba net karas visame pasaulyje.
Į mėlynuosius namukus galima patekti ir iš Pietų Korėjos pusės. Tik Pietų Korėjos pusė yra gerokai labiau pridėjus į kelnes dėl turistų elgesio prie namelių. Jie griežtai riboja lankymosi laiką, prašo turistų rimties ir neleidžia net pirštais rodyti į šiauriečių kareivius. Galima juos suprasti, jie yra civilizuoti žmonės ir jaučia baimę, nes nežino kas gali užplaukti neprognozuojamiems šiauriečiams. Panašu, kad šiauriečiai tokios baimės nejaučia. Kai mes lankėmės namukuose, Pietų Korėjos pusėje buvo visiška tuštuma ir tyla.
Visai neseniai buvo kilęs didelis skandalas, kai Šiaurės Korėjos kareivis perbėgo demilitarizuotą zoną į Pietų Korėjos pusę, buvo jį persekiojančių karių pašautas, bet vis tiek sugebėjo sunkiai sužeistas nušliaužti į saugią vietą, kur jį naktį pasiėmė pietiečiai ir suteikė pagalbą. Didžiąją dalį šio įvykio nufilmavo Pietų Korėjos pusėję įrengtos kameros. Ir visa ši istorija įvyko būtent ten kur mes stovėjome.
Išklausėme rūstaus kareivio pasakojimo, kaip netikėliai amerikiečiai kėsinasi okupuoti jų šalį. Dėl to korėjiečiai turi budėti dieną ir naktį. Anot kareivio, jei jų šalis būtų užpulta, jie netruktų sutriuškinti amerikiečius, išlaisvinti Pietų Korėją ir pagaliau Korėjos būtų suvienytos. To trokšta kiekvienas šiaurės korėjietis. Po neilgos paskaitos, buvo mūsų paklausta, kodėl gi, mūsų manymu, Korėja vis dar nesuvienyta. Tąkart nekilo noras pokštauti ir kaip uolūs mokinukai atsakėme, kad to neleidžia amerikiečiai. Po to rūstusis kareivis paklausė kas gi būtų jei amerikiečiai juos pultų. Atsakėme, kad amerikiečiai, žinoma, būtų sutriuškinti. Kareivis rūsčiai linktelėjo. Suprask, mūsų atsakymas tiko.
Ta pačia proga nupirkome atvirutę, kurioje šiaurės Korėjos karys rėkdamas „Mirtis Amerikai“ durtuvu duria jam po kojų pargriuvusiam persigandusiam jankiui ir nedelsiant, su širdingiausiais linkėjimais nusiuntėme ją į JAV, savo mamai, JAV pilietei.
Drebėdami iš baimės pabandėme perimti iniciatyvą ir paklausėme jo, kas būtų jei mes peržengtume tą demarkacinės linijos bortelį. Buvome informuoti, kad tuomet jie mus nušautų. Nusprendėme nebandyti sužinoti ar sako tiesą.
Aplankėme netoliese esantį Kesongo miestą, kuriame pietavome. Ten mūsų gidės prižiūrėjo mus daug griežčiau nei Pchenjane. Vos tik kamera nukrypdavo ne ten kur reikia, būdavome drausminami. Dar griežčiau buvo Nampo mieste. Gidės tuose miestuose akivaizdžiai tapdavo nervingesnės. Manau, taip buvo dėl didelio skirtumo tarp prestižinės sostinės ir kitų regionų, kurie yra daug skurdesni ir nelabai tiko geram turisto įspūdžiui apie šalį susidaryti.
Nampo buvo perliukas – kaip ir didmiestis su labai plačia centrine gatve, kurioje nebuvo nė vieno automobilio, bet buvo pilna žmonių būreliais sėdinčių vidury gatvės. Jie net nesijaudina ir nejuda iš vietos atvažiuojant retam automobiliui, kuris juos tiesiog apvažiuoja. Mačiau daug nieko neveikiančių žmonių ir daug vaiduokliškų daugiabučių, kurie skirtingai nuo Pchenjano buvo vienspalviai ir dėl to atrodė dar labiau vaiduokliški. Vėl aplankė tas keistas jausmas, kad nors gyvybės tarsi daug, bet tuo pat metu ir mirtis visai šalia.
Buvau girdėjęs, kad veždami turistus pro į programą neįtrauktas vietoves, vairuotojai važiuoja greitai, kad turistai neturėtų laiko nei per daug pamatyti, nei per daug paklausti, nei juolab fotografuoti. Nežinau ar tai tiesa, bet bent jau Nampo mieste mūsų vairuotojas tikrai spaudė greitai. Kitose vietose dažnai tik prasti keliai versdavo važiuoti lėtai.
Kad ir kaip stengiamasi neparodyti šalies skurdo, keliaujant užmiestyje to paslėpti neįmanoma. Automobilių nebelieka visiškai, o vargingų, vienodai nudriskusiai apsirengusių, keliaujančių dviračiais arba pėsčiomis, nešinų kastuvais ar susuktais žabarais, nenuspėjamo amžiaus žmonių minios dar padidėja ir palieka labai slogų įspūdį. Laukuose neburzgia traktoriai, o žemę žmonės dirba kastuvais. Daug kartų mačiau miškuose tupinčius žmones ir grėbliukais grėbiančius samanas. Anot gidžių, tie žmonės ieško ženšenio šaknų, o traktorių nėra todėl, kad kaip tik šiuo metu jie negali gauti kuro. Dar matėme ant tuščių kelių tupinčius žmones ir kažką renkančius. Paklausus, ką gi jie ten taip renka, rusakalbė atsakė, kad nežino, o anglakalbė bandė pasakoti kaip gyventojai ten džiovina grūdus. Kas ant greitkelio džiovina grūdus?
Aišku, skurdas nėra nuostabu, tokio skurdo pilna visa Afrika, bet afrikiečiai bent jau neapsimetinėja, kad jų šalys klesti. Manau, jei korėjiečiai elgtųsi taip pat, pasidairytum važiuodamas per automobilio langą ir atsibostų, o dabar kuo labiau slepia tuo įdomiau visur gilintis.
Buvome vežami prie Nampo miesto hidroelektrinės, kuri skiria Taedongo upę nuo Geltonosios jūros. Ji buvo pastatyta norint parodyti didžiulius socializmo laimėjimus, atskirti Geltonosios jūros vandenį nuo gėlo upės vandens ir sujungti abu upės krantus. Labai įspūdingas statinys.
Už sostinės ribų vėlgi labai stebino keliai. Kai kur jie labai prastos kokybės, kitur geresnės, tačiau aplink Pchenjaną labai platūs – gal po dešimt juostų į kiekvieną pusę. Ir visiškai tušti. „Kam jums reikia tokių kelių, jei čia transporto visiškai nėra!“ - nesusilaikiau. Gavau atsakymą, kad būtent kelias, kuriuo važiuojame yra Kim Il Sungo vardo autostrada vedanti iš Pchenjano į Nampo uostamiestį, todėl dažnai važiuoja kroviniai. Per visą kelionę nemačiau nė vieno krovinio. Už tai mačiau, kad toje 100 metrų pločio autostradoje yra šaligatviai, kuriais eina žmonių minios. Negi jie eina iš Pchenjano į Nampo? Vytautas dar pakomentavo, kad kroviniai pas juos važiuoja turbūt tik per Kalėdas, bet kadangi Kalėdų Šiaurės Korėjoje nėra, tai ir nevažiuoja.
Lankydami Didžiojo Vado paminklus, buvome prašomi nusilenkti ir pagerbti amžintąjį prezidentą. Ar tą darėme? Negi galėjome rinktis?
Paskutinėje apie Šiaurės Korėją dalyje – Lietuvos himnas Pchenjane, gidžių pažadai aplankyti Lietuvą, išvykimas traukiniu ir paskutinės baimės pasienio patikroje.