Kalbindami Klaipėdos tradicinio aikido klubo „Budokan“ vadovą Dainių Šilingą, kuris tris mėnesius praleido Japonijos mieste Iwamoje, pabandysime sužinoti kažką naujo apie šią tolimą šalį.
Į Iwamą Dainius keliavo norėdamas tobulinti savo įgūdžius, treniruojantis aikido. Aikido – tai japonų kovos menas, o jo įkūrėjas Morihei Ueshiba pradėjo mokyti savo pasekėjus Iwamoje ir įkūrė pirmąją aikido treniruočių salę, vadinamą Iwama Dojo. Ši vieta garsi iki šiol tarp aikido aistruolių. Kiekvienais metais į Iwama Dojo atvyksta treniruotis žmonės iš viso pasaulio. Kuo sužavėjo japonų kultūra ir kuo ypatingos kovos meno treniruotės šioje šalyje, kalbamės su 2 Dan aikido instruktoriumi D. Šilingu.
–Koks buvo pirmasis jūsų įspūdis apie Japoniją? Kokios emocijos, mintys kilo kai įžengėte į treniruočių salę?
– Po 12 valandų skrydžio, atrodė, jog patekau į kitą pasaulį. Salėje labiausiai krito į akis nuolatiniai nusilenkimai, kurie yra šios šalies pasisveikinimo forma. Mes, Klaipėdoje, aikido treniruočių metu taip pat laikomės japonų etiketo ir lenkiamės savo partneriui ar instruktoriui, tačiau tai darome labiau formaliai, o ne iš kasdieninio įpročio, mums tai nėra taip stipriai prigiję, kaip japonams. Japonijoje nusilenkiama sutikus kitą žmogų, įeinant į patalpą, treniruočių salę ir tai daroma natūraliai.
– Kuo skiriasi aikido treniruotės Lietuvoje ir Japonijoje?
– Japonijoje žmonės yra darbštesni, pavyzdžiui, 70 metų žmogus prieš treniruotę apšilimui padaro 150 atsispaudimų! Man buvo 24 metai ir buvo labai sunku juos padaryti pačiam. Meistrai ir vyresnieji treniruojasi labai sunkiai ir daug. Žmogus, kuris po kelių treniruočių apsisprendė užsiiminėti aikido, nepraleidinėja treniruočių ir užsiiminėja be pertraukų iki gyvenimo pabaigos ar kol leidžia gyvenimo aplinkybės. Lietuvoje žmonės dažniau praleidžia treniruotes, nelanko kurį laiką, paskui vėl sugrįžta.
Kitas skirtumas yra didžiulė pagarba kitam žmogui, mokytojui. Pavyzdžiui, jeigu kažko nesupranti, negali klausti. Kažko klausti vyresniojo yra nepagarbos ženklas, todėl aikido treniruotėse salėje vyrauja tyla, kalba tik mokytojas. Aš žinojau apie tai ir niekada neklausdavau mokytojo, o stengdavausi išsiaiškinti pats ir iš tiesų atsakymai ateidavo besitreniruojant, stebint ar klausiant vėliau. Tuo tarpu Lietuvoje žmonės mėgsta diskutuoti, klausti ir kartais, dėl to mažiau lieka laiko pačiam užsiėmimui.
Pagarba mokytojui Japonijoje prasideda atvažiuojant šiam į salę: mokiniai pasitinka jį lauke, atidaro automobilio duris, palydi į salę, paima jo paltą. Po treniruotės mokiniai sutvarko salę, palydi mokytoją iki mašinos, atidaro ir uždaro automobilio duris, sustoja į eilę ir nusilenkia mokytojui išvažiuojant. Taip vyksta visur.
Pavyzdžiui, kai su draugu atėjome į kavinę ir pavalgę išeidinėjome, mus išlydėjo barmenė ir prie durų nusilenkė 90 laipsnių kampu, taip, kad veidas žiūrėtų į žemę, nors lauke tuo metu snigo. Kai aš atsisukau pažiūrėti, ji vis dar buvo nusilenkusi, ir kai užėjome už kampo, ji vis dar buvo nusilenkusi, ji išbuvo šioje pozicijoje apie minutę laiko.
Dar vienas skirtumas – Iwama Dojo salėje mokytojas retai duoda pastabas individualiai, per treniruotę – gal vieną, du kartus, tačiau, jeigu kitą kartą mato, jog neištaisei pastabos, tai prie tavęs mokytojas daugiau nebeprieina visiškai, nes skaito, jog neverta gaišti laiko, kai mokinys nesiklauso, kas sakoma. Lietuvoje mes, instruktoriai, žymiai daugiau stengiamės dėl mokinių, dažnai primename apie jų daromas klaidas.
Kai atvažiuoja naujas žmogus treniruotis į salę, niekas nekreipia į jį dėmesio. Jis turi užsitarnauti pagarbą ir dėmesį, ir jeigu intensyviai treniruojasi, nevėluoja ateiti, po dviejų savaičių ar mėnesio pradedama kreipti dėmesį į naujoką.
– Koks Japonijos santykis su įvairiais kovos menais? Ką jiems reiškia kovos menai?
– Japonams dabar kovos menai yra kaip kultūros dalis, kultūrinis paveldas. Pastebima tendencija, kad jaunimui kovos menai yra vis mažiau svarbūs, o jų vietą užima kiti prioritetai. Vis tik mokyklose ir universitetuose yra privaloma mokytis kendo arba dziudo kovos menų. Taip pat šie kovos menai privalomi policininkams, ugniagesiams. Kaip mes Lietuvoje turime savo krepšinį, taip japonai turi sumo ir kendo, kurie yra jų kultūrinio paveldo dalis ir net jei nesitreniruoja, tai entuziastingai stebi varžybas.
– Ar skiriasi bendravimo stilius tarp japonų ir europiečių?
– Bendravimas panašus, tik japonai yra šimtą kartų mandagesni, jie labai paslaugūs, visada padeda. Jie naudoja neverbalinę kalbą, užuominas. Japonijoje, jeigu žmogus elgiasi nepagarbiai, ne pagal jų etiketą, jam niekada nepasakoma tiesiogiai, jis turi susiprasti pats, tačiau dažnai parodoma, pavyzdžiui, stipriau su juo atliekami aikido veiksmai. Jeigu geriama arbata, visiems įpilama arbatos, o jam – ne. Tai reiškia, kad žmogus kažkur nusižengė ir turi pagalvoti pats, ką padarė ne taip.
– Ką reikėtų žinoti važiuojant į Japoniją?
1. Pasirūpinti dovanomis
Reikėtų pasirūpinti dovanomis, nes Japonijoje yra didelė dovanojimo kultūra ir kiekvienam sutiktam žmogui, pagal etiketą, privaloma kažką padovanoti. Reikia atsižvelgti į žmogaus rangą, jo vaidmenį, nes būtų didelė klaida padovanoti įmonės vadovui puodelį, o darbuotojams visą servizą, dovanos vertė turėtų atitikti žmogaus rangą.
2. Išmokti nusilenkti
Reikėtų išmokti nusilenkti 45 laipsnių kampu, žiūrint žmogui į akis.
3. Stebėti aplinką
Jeigu tau niekas nieko nesako ir nekalba, jau reiškia, kad kažkas negerai. Todėl reikia labai stebėti aplinką, pavyzdžiui, atėjus į restoraną, negali pirmas atsisėsti, pirmas pradėti valgyti ar išeiti. Reikėtų laukti, kol pakvies atsisėsti, išeiti tik tada, kai stalą paliks vyriausio rango žmogus.
4. Verslo reikalai – pačioje pabaigoje.
Mes, lietuviai esame įpratę bendrauti laisvai, asmeniškai, o Japonijoje geriausia pradžioje kalbėti apie kelionę, apie orą ir nepulti į asmeniškas, politines, verslo temas.
Važiuojant verslo reikalais reikėtų žinoti, jog Japonijoje yra visiškai normalu, jog susitikus su verslo partneriu ilgą laiką bus kalbama apie pašalinius, visiškai nesusijusiu su verslu dalykus, ir tik pačioje pabaigoje, kaip apie kažką nereikšminga, bus užsimenama apie kainas ar sandėrį. Šios tradicijos, mano manymu, yra labai gražios.
– Ko mes, lietuviai, galėtume pasimokyti iš japonų?
– Japonija žavi savo nepriekaištinga tvarka ir švara. Žmonės jaučiasi visuomenės dalimi ir patys tvarko savo aplinką. Mokyklose, universitetuose, aikido salėse nėra valytojų, nes patys mokiniai ir studentai tvarkosi, o Lietuvoje mes dar nesame įpratę patys prisiimti atsakomybę už aplinkos švarinimą.
Japonijoje žmonės yra labai paslaugūs. Pavyzdžiui, jeigu įstaigoje darbuotojas pastebi, kad yra netvarkingos durys, atvažiuoja šeštadienį, ne darbo metu ir jas sutvarko, ir niekam nesako, jog jis tai padarė. Manau, kad dėl žemės drebėjimų, cunamių, dėl to, kad žemė nėra derlinga, žmonės buvo priversti gyventi ne individualiai, bet kolektyviai, su aiškia hierarchija. Tik taip jie galėjo išgyventi. Jeigu kažkoks miestelis nukenčia nuo žemės drebėjimo, kito miestelio gyventojai skuba padėti, tiekdami maistą ir kitą reikalingą pagalbą. Lietuvoje, kur nėra gamtos stichijų ir žmonės žino, kad pasistatę namą galės jame gyventi ilgai, jie užsidaro, gyvena individualiai.
Po žemės drebėjimo Fukušimoje, gyventojai siūlėsi savanoriškai eiti ir likviduoti nelaimės padarinius atominėje elektrinėje, nors jie žinojo, kad tai mirtinai pavojinga. Daugiausia siūlėsi eiti pagyvenę žmonės.
Japonijoje, rodos, visi džiaugiasi kai gali padėti vienas kitam, jie šypsosi ir yra laimingi, tarsi padėdami sau patiems. Lietuvoje daug žmonių gyvena ties skurdo riba ir niekam jie nerūpi, mes galėtume pasimokyti iš japonų ir labiau rūpintis stokojančiais.
– Ar norėtumėte gyventi Japonijoje?
Japonija yra labai išsivysčiusi šalis, kurioje viskas veikia kaip tobulas laikrodžio mechanizmas. Norint kažką pakeisti, patobulinti šioje šalyje būtų sudėtinga, nes jau viskas yra apgalvota ir surastas geriausias sprendimas. Lietuvoje yra kitaip, jaunoje valstybėje kiekvienas žmogus gali įnešti didelį ir svarbų indėlį.
Dar viena priežastis likti Lietuvoje ta, jog japonai laikosi nuostatos, kad jiem jų šalis yra šventa žemė, o visi kiti yra pašaliečiai. Vienas dalykas būti svečiu Japonijoje, kai tau visi rodo dėmesį, pagarbą ir kitas dalykas – pastoviai gyventi. Nors treniruojantis aikido nesijaučia skirtumo tarp užsieniečių ir vietinių gyventojų, jis išryškėja ieškant darbo, užsieniečiai negauna aukštų pozicijų.
D. Šilingo nuomone, apsilankyti Japonijoje ir treniruotis aikido buvo labai naudinga ir įdomi patirtis. Įgytas žinias „Budokan“ klubo vadovas atvežė į Lietuvą ir pritaikė Klaipėdoje besitreniruojantiems tradicinį aikido.
