Praėjusį pavasarį 31-erių panevėžietis vienas keliavo po Izraelį ir Palestiną, vieną didžiausių pasaulio konfliktų zonų. Anot Jono, šūvių papliūpos, susirėmimai tarp žydų bei palestiniečių, neapykanta ir per daugybę metų susikaupusios nuoskaudos jau tapo šių šalių kasdienybe.
Nors į šią kelionę J. Kaminskas leidosi tikėdamasis nusimesti visas išankstines nuostatas ir tiesiog per fotoaparato objektyvą pažvelgti į paprastų žmonių gyvenimo kasdienybę, namo grįžo su dar daugiau neatsakytų klausimų.
Užsikrėtė kelionių virusu
Keliaudamas autostopu ar pėsčiomis, Jonas yra išmaišęs Maroką, Tunisą, Sakartvelą, Turkiją, Armėniją, Izraelį, Palestiną bei kitas šalis. Dabar, kai dėl darbo jo atostogų laikas ribotas, dažniausiai perka lėktuvo bilietą ir jau pasiekęs svetimą šalį toliau keliauja pakeleivingomis mašinomis.
Nors neatrodo labai saugu, Jonas patikina: musulmoniškose šalyse tai labai populiarus būdas keliauti – užtenka tik pakelti ranką ir vietiniai sustoja. Kad pasaulį galima pažinti ir šitaip, panevėžietis atrado prieš maždaug dešimtmetį gyvendamas Turkijoje, kur buvo nuvykęs pagal savanorystės programą.
„Kadangi buvome studentai ir pinigų kelionėms neturėjome, nusprendėme pabandyti važiuoti pakeleiviniais automobiliais. Pasirodė daug paprasčiau nei maniau, net nesitikėjau, kad keliauti autostopu galima taip greitai. Nejučia tokios kelionės tapo mano didžiausia aistra“, – pasakoja J. Kaminskas.
Iš Sakartvelo autostopu
Anot panevėžiečio, keliavimas pakeleivingais automobiliais neskriaudžia piniginės ir leidžia pamatyti bei pajausti gerokai daugiau – vietos žmonės dažniausiai draugiškai sutinka atvykėlius, mielai papasakoja apie savo šalį, miestą, parodo turistams įdomias vietas. Jonas šypsosi, kad su kelionių agentūra tikriausiai yra keliavęs tik vaikystėje su tėvais.
„Musulmoniškose šalyse toks keliavimo būdas labai populiarus, o jei mato, kad keliauja užsienietis, dar greičiau sustoja. Bet tai negalioja turistų išlepintose šalyse, kaip Egiptas, kur į kiekvieną užsienietį žiūrima kaip į pinigų kapšą“, – patirtimi dalijosi panevėžietis.
Pasak Jono, net ir kalbos barjeras šiais laikais nėra kliūtis. Beveik visi jauni žmonės turi mobilųjį telefoną su internetu. Tad jeigu vietiniai nekalba angliškai, visuomet gelbsti „Google Translate“.
„Net ir visai nemokant kalbos galima pasakyti, kur važiuoji ir kada nori išlipti. Vienas didesnių mano kelionių projektų buvo prieš šešerius metus, kai nusipirkau vienos krypties bilietą į Sakartvelą, aplankant ir Armėniją.
Atgal keliavau autostopu, per pusantro mėnesio įveikiau daugiau kaip 5 tūkst. kilometrų. Tik Austrijoje nusipirkau autobuso bilietą į Lietuvą, nes keliauti Europoje autostopu išties sunkiau“, – pasakoja J. Kaminskas.
Karštasis taškas
Praėjusį pavasarį Jonas leidosi į šiuo metu vieną karščiausių pasaulio taškų – Izraelį ir Palestiną. Kaip sako pats keliautojas ir dokumentinės fotografijos atstovas, jam tai buvo savotiškas iššūkis. Į Palestiną ir Izraelį jis vyko su fotoaparatu įamžinti akimirkų, kaip gyvena vietos žmonės, o ne aplankyti visiems žinomų turistinių objektų.
Nors abiejose šalyse tikrai yra ką pamatyti – per tūkstančius metų susiformavo unikali architektūra ir kultūra, tradicijos. Panevėžietis dažniausiai miegodavo palapinėse. Palestinoje įpročius teko laužyti ir palapinę iškeisti į viešbučio lovą. Jau tuo metu Gazos Ruožas išgyveno blokadą ir į jį patekti turistams buvo sudėtinga, tad Jonas keliavo tik po Vakarų Krantą.
„Ir Vakarų Krante vykdavo įvairūs susirėmimai, išpuoliai, bet ten labai daug kultūros, įvairovės. Ten žmonės taip pat linksminasi bei, kiek įmanoma, gyvena įprastą gyvenimą. Iš savo draugų ir pažįstamų girdėjau labai gerų įspūdžių apie Palestiną. Norėjau savo akimis viską pamatyti“, – kalbėjo pašnekovas.
Sudėtingiau nei atrodo
Apie Izraelio ir Palestinos konfliktų šaknis jis žinojo nedaug – tiek, kiek galima internete rasti oficialios informacijos, todėl tikėjosi viską išgirsti iš vietos žmonių lūpų. Tačiau čia jo laukė nusivylimas – kiekviena pusė – tiek žydai, tiek palestiniečiai – turėjo savo tvirtų argumentų ir pasakodavo kardinaliai skirtingas versijas.
Žydai tvirtindavo, kad palestiniečiai yra blogiukai, o šie – jog žydai – blogio priežastis. Tiek viena, tiek kita pusė turėjo šimtus faktų pagrįsti savo elgesiui.
„Aš ir pats nebežinojau, kas yra kas, tad stengiausi atsiriboti nuo politikos ir pažvelgti į gyvenimą paprastų žmonių, veikiamų įtampos tarp dviejų valstybių, akimis. Supratau, kad turiu dar daugiau klausimų nei atsakymų. Ten daug sudėtingiau ir kebliau nei atrodo. Buvau įsitikinęs, jog dar sugrįšiu, bet kai prasidėjo karas, nežinau, ar pavyks“, – teigė J. Kaminskas.
Nuolatinių susirėmimų fone
Palestiniečiai Joną sutiko draugiškai, domėjosi, iš kur atvykęs. Visgi teko sutikti ir ne taip gerai nusiteikusių. Palestinos sostinėje Ramaloje fotografuojant mečetę vietiniai J. Kaminską kaip kokie žandarai puolė tardyti ir netgi versti jo daiktus tikrindami, ar Jonas nėra šnipas.
„Kokius tris kartus mane sulaikė vietiniai, manydami, kad juos šnipinėju. Bet kai pamatydavo kuprinėje tik arbatą, o mano fotografijose užfiksuotus ne strateginius objektus, paleisdavo“, – prisiminimais dalijosi panevėžietis.
Nerimą kėlė ir netoliese vykstantys susirėmimai. Kaip tik tuo metu tarp žydų naujakurių ir palestiniečių kilus konfliktui, nedideliame Huvaros miestelyje, netoli Nabluso, buvo sudeginti keli šimtai automobilių. Anot Jono, gyventi tokioje įtampoje jam būtų sudėtinga, tačiau vietiniai tarsi įpratę prie nuolatinių susirėmimų.
„Nabluso mieste viešbučio šeimininkas perspėjo, kad, nors iš esmės mieste saugu, naktį vienam geriau nevaikščioti. Kartais šaudoma, vyksta susirėmimai, bet, sako, tu neišsigąsk. Jiems tai visiška norma, o man tikrai buvo nejauku, kai paskutinę naktį girdėjau, kaip kažkur trata šūvių papliūpos.
Tą žmonės girdi kasdien, o aš kitą rytą susikroviau daiktus ir išvykau. Pamaniau, užtenka man tos Palestinos“, – šypsosi J. Kaminskas.
Įspėjo saugotis
O Izraelyje Jonas sako pasijutęs tarsi kokiame Vakarų Europos mieste. Prekybos centrai, barai, kavinės, minios žmonių – čia virė vakariečiams įprastas gyvenimas. Visgi, apsistojęs pas vietos izraeliečius, J. Kaminskas išgirdo įvairiausių istorijų.
„Vaikščiodamas po miestą, nieko blogo nejutau, bet pakalbėjus su vietiniais tampa aišku, kad vienam į musulmonišką miesto dalį geriau neiti. Susirėmimų tarp žydų ir musulmonų pasitaikydavo tikrai dažnai. Kadangi aš nebuvau nei tas, nei tas, galėdavau į tam tikrus dalykus pažvelgti neutraliu žvilgsniu“, – pasakojo keliautojas.
Kokią Palestiną ir Izraelį per fotoobjektyvą pamatė dokumentinės fotografijos atstovas, bus galima išvysti ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidarytoje J. Kaminsko parodoje „Apie tiesiog žmogų“.
Jono teigimu, ši paroda – tai bandymas nusimesti išankstines nuostatas, stumtelėti visą įtemptą situaciją į šalį ir tiesiog įdėmiai pažvelgti į žmones, kurie gyvena nuolatinės politinės įtampos, kasdieninių konfliktų, agresijos, neapykantos ir susikaupusių nuoskaudų fone. O žvelgdamas į ateitį J. Kaminskas vėl planuoja kitas keliones.
Įdomiausia žmonės
Šių metų Jono kryptis – Pietų Afrikos Respublika. Bilietai jau kišenėje, teliko išspręsti vieną problemą – dar reikia gauti vizą. Artimiausiu metu Jonas norėtų aplankyti ir Albaniją bei Saudo Arabiją, kuri sušvelnino savo vizų politiką.
„Kryptį, į kurią pasaulio pusę keliausiu, dažniausiai padiktuoja aplinkybė, kur pavyksta gauti pigius lėktuvo bilietus. Kelionės maršrutą stengiuosi susiplanuoti dar Lietuvoje, bet būna visaip. Pavyzdžiui, vietiniai pataria ką nors įdomaus apžiūrėti, tad netikėtai reikia koreguoti planus. Sprendžiu pagal situaciją, nes mane traukia ne turistiniai objektai, o žmonės“, – sako J. Kaminskas.
Tokios kelionės, anot Jono, leidžia praplėsti akiratį, pamatyti, kad žmonės gali gyventi labai įvairiai ir vieno visiems tinkančio gyvenimo algoritmo nėra.
„Tai padeda suprasti ir kitokius nei aš. Jeigu visą laiką gyvenčiau tik Panevėžyje, mano pasaulėžiūra būtų gerokai siauresnė. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę keliauti, tai keičia mano pasaulio suvokimą“, – teigė keliautojas.