Karako pilis kryžiuočių pradėta statyti apie 1140 metus. Tačiau kryžiuočiai ilgai jos išlaikyti nesugebėjo – nors musulmonai ją kelis sykius buvo apgulę nesėkmingai, bet vėliau panaudojo kitą taktiką ir paėmė pilį nukirtę tiekimą – kryžiuočiai tiesiog ėmė mirti badu.
Mamliukų ir Osmanų valdytojai pilį naudojo prekybinių kelių tarp Arabijos pusiasalio, Egipto ir Didžiosios Sirijos kontrolei. Pilyje buvo įrengta daugybė patalpų pirkliams nakvoti ir jų karavanams apsistoti.
Nusileidę nuo Karako į vakarus, pasiekėme kelią, einantį iš šiaurės į pietus palei Negyvosios jūros rytinę pakrantę. Atsidūręs šiame kelyje nori nenori pasineri į biblinių įvykių atmosferą.
Negyvosios jūros pakrantėje yra žemiausia Žemėje sausumos vieta: 394 m žemiau pasaulinio vandenyno lygio. Pati Negyvoji jūra (tiksliau ežeras) yra 377 m gylio, 18 km pločio bei 67 km ilgio ir telkšo vadinamajame Jordanijos rife – Žemės plyšyje, skiriančiame Azijos ir Afrikos kontinentines plokštes.
Pravažiavus druskos ir potašo gamyklas, prie muziejaus, skirto žemiausiam Žemės rutulio sausumos taškui, yra įdomi vieta: biblinio Loto urvas, kuriame jis glaudėsi po to, kai pabėgo iš Sodomos, žuvusios liepsnose. Loto žmonai tada labai nepasisekė – nors ir buvo užginta žiūrėti į liepsnose skendinčią Sodomą, ji neišlaikė ir atsisuko. Todėl buvo nubausta ir virto druskos stulpu. Tuo tarpu Lotas toliau gyveno su savo dukromis ir, sakyčiau, tarp jų dėjosi nelabai geri dalykai. Tačiau viskas baigėsi neblogai – viena dukra susilaukė sūnaus Moabo, iš jo kilo moabitų gentis, kita – sūnaus Ben-Ammi, iš kurio kilo amonitai.
Apsisukę į šiaurę, privažiavome vadinamąjį Amano pliažą, nors iki Amano buvo likę dar apie 50 kilometrų. Čia įkritome į Negyvosios jūros vandenį – jei tą tirpalą galima vandeniu vadinti: druskingumas siekia 33,7 proc. – tai beveik 9 kartus daugiau nei pasaulinio vandenyno vidurkis.
Didžiąją dalį ištirpusių druskų sudaro natrio, kalcio, kalio ir magnio chloridai, tačiau taip pat gausu sulfatų ir bromidų. Druskingesni už Negyvąją jūrą yra tik Asalo ežeras Džibutyje, Kara Bogaz Golo įlanka Kaspijos Turkmėnistano krante ir keli nedideli vandens telkiniai Makmurdo Sausuosiuose slėniuose Antarktidoje.
Be įvairių druskų, Negyvoji jūra kai kada iš savo dugno išskiria asfaltą – dervas, kurias senovės egiptiečiai naudodavo faraonų kūnų balzamavimui. Vienintelis vandens šaltinis, maitinantis Negyvąją jūrą – Jordano upė, ištekanti iš Golano aukštumų ir pratekanti per gėlą Tiberiados ežerą.
Maudymasis Negyvojoje jūroje – savotiškas: paskęsti neįmanoma, tačiau galima prisidaryti bėdų, jei gausi vandens gurkšnį arba jo pateks į akis – skaudės ilgai. Todėl rekomenduojama gulėti tik ant nugaros ir nebandyti plaukti ant pilvo.
Nepamiršiu prancūzo, kuris su draugu atėjo maudytis, atsigulė ant vandens ir ėmė iš netikėtumo, kad vanduo laiko jo kūną, balsu kvatoti. Taip prasijuokęs porą minučių, darydavo 15 sekundžių pertrauką ir vėl be perstojo juokdavosi porą minučių. Tai tęsėsi apie pusę valandos, o gal ir ilgiau, nes mes išėjome iš paplūdimio ir nematėme tų epinių maudynių pabaigos. Taip nuoširdžiai besistebinčio žmogaus seniai nebuvau matęs...
Šeštąją savo kelionės dieną mes atsidūrėme ant Nebo kalno. Gal tai nebūtų buvę nieko ypatingo, tačiau paskaičiavome, kad Mozė su savo tauta iš Egipto iki Nebo keliavo keturiasdešimt metų, o mes – tik šešias dienas. Vadinasi, už Mozę esame greitesni maždaug 2433 kartus.
1993 metais pranciškonai ėmė valdyti Nebo kalną ir reikia pasakyti, kad labai gerai padarė: dabar čia galima rasti tvarkingą bei kultūringą piligrimystės vietą.
Anot Biblijos, Nebo kalnas yra ta vieta, kur Dievas atvedė Mozę ir parodė jam Pažadėtąją žemę. „Parodau tau ją, bet tu jon nepateksi...“ Ir pasimirė Mozė, anot šaltinių. Ir palaidojo jį netoli esančiame slėnyje. Ir taip gudriai, kad jo kapo net šiandien niekas nežino.
Kadangi mes ne Mozės, tai ėmėm ir kukliai nusileidome nuo Nebo į Šventąją žemę. Pasukę šiaurėn palei Jordaną, nukeliavom į Betaniją – ten, kur Jonas Krikštytojas Jordano upėje pakrikštijo Jėzų.
Šiandien toje vietoje likę tik aptverti akmeniniai laiptai – Jordano upės vaga šiuo metu pasislinkusi į vakarus per 250 m. Be to, didžioji dalis Jordano vandens panaudojama žemės ūkiui, todėl manytina, kad šiandien upės vaizdas visai kitoks nei buvo bibliniais laikais. Nepaisant to, dabar norinčių pasimerkti į Jordaną nemažai. Tiesa, priėjimas prie upės komplikuotas – ja eina Jordanijos ir Izraelio siena, todėl abiejuose krantuose besipliuškenančius akylai stebi iki dantų ginkluoti, bet draugiškai nusiteikę kareiviai.
Deja, tenka konstatuoti, jog Jordanija, savo teritorijoje turinti pačią fizinę tariamo Kristaus krikšto vietą, nesugeba to išnaudoti turizmui – takeliai, suolai, kavinukės ir kioskeliai bei kita turistinė infrastruktūra pakankamai apšepę.
Užtat žydų krante sukurta ištisa „krikšto“ industrija – už nemažus pinigus galima įsigyti krikšto marškinių, o etatiniai „krikštytojai“ visus norinčius turistus merkia į dumbliną vandenį. Jei nuoširdžiai, tai nesuprantu, kam tai daryti, jei esi krikštytas? Gal čia toks krikšto sakramento atnaujinimas? Kai kurie įsismagina taip, kad prie Jordano važiuoja kelis kartus ir kas kartą panyra į Jordaną vis su naujais krikšto marškiniais.
Nuo Betanijos pakilome atgal į Moabą ir apžiūrėjome Madaboje esančią šv. Jurgio bažnyčią. Ši bažnyčia ypatinga tuo, kad jos asloje yra išlikusi senovinė mozaika: 15 m pločio ir 6 m ilgio Šventosios žemės žemėlapis. Nors mano kompanionams nei triukšminga judri Madaba, nei žemėlapis ypatingo įspūdžio nedarė, tačiau man, geografui, penkiolikos šimtmečių senumo žemėlapis pasirodė įdomus: orientuotas pietų-šiaurės kryptimi, su Jeruzale centre, jis savyje sutalpina apie 150 miestų ir kaimų, o prie kiekvieno iš jų nurodyti tikslūs pavadinimai. Tai seniausia geografinė grindų mozaika, kurios tikslumas padėjo atliekant kasinėjimus ir identifikuojant pamirštus objektus netgi Jeruzalėje.
Žemėlapyje taip pat galima rasti informaciją, kokias žemės ūkio kultūras ir kuriose vietose augino tuometiniai gyventojai, kokius žvėris medžiojo ir kur bei kaip žvejojo.
Viena įdomi detalė: žemės drebėjimų, vandens ir žmonių niokojamą senovės kartografinį kūrinį išgelbėjo Volkswagen koncernas, 1965 m. mozaikos konservavimui ir restauravimui davęs 90 000 markių.
Tokiu būdu aplankę pagrindines biblines Jordanijos įžymybes, patraukėme į sostinę Amaną ir šiaurinę šalies dalį.
Pripratę prie savo naminio Kairo netvarkos ir dulkių, Amanui davėme didžiulį ordiną už tvarką. Nors kai geriau pagalvoji, tai vis tiek su avansu. Kaip ten bebūtų, Amanas – tipiškas Artimųjų Rytų didmiestis. Ir gana nuobodus. Įspūdžio negelbėjo nė citadelė ant kalno su atsiveriančiomis miesto panoramomis. Kažkiek reikalus pataisė senamiesčio prekybinis rajonas. Ir faktas, kad kadaise miestas vadinosi labai gražiai – Filadelfija. Norėčiau gyventi mieste tokiu nuostabiu pavadinimu. Sakot, skonio reikalas? Gal.
Amane mus ištiko techninė avarija, kokią įsivaizduoti jums bus sunku. Tiesiog nustojo veikti Akaboje nusipirkta telefono kortelė. Na, kam nebūna: vieną vakarą per miestą teko važiuoti pasisamdžius taksi, kuris važiavo priekyje ir tiesiog rodė kelią į viešbutį. Buvome tikri, kad nei duomenų limito, nei pinigų kortelės sąskaitoje tikrai nespėjome išnaudoti, todėl kitą rytą užėjome į operatoriaus saloną. Priežastis, pasirodo, paprasta – kortelė pirkta provincijoje ir veikia visoje šalyje, išskyrus sostinę Amaną. Kaip jums toks pasiūlymas?
Telefonistai nemelavo: vos pasiekėme Amano priemiesčius, Google'as mūsų telefone atsigavo ir nuvedė į didžiulį antikinį Džerašo miestą. Šiaurinėje Jordanijos dalyje yra keletas graikų-romėnų laikų miestų. Mes iš jų pasirinkome aplankyti būtent Džerašą ir Gadarą.
Džerašas antikiniais laikais buvo vienas svarbiausių regiono miestų, tačiau Kryžiaus karų metu jo akmeninės plytos buvo panaudotos kryžiuočių tvirtovių statybai.
Vakarop pasiekėme mūsų tolimiausią kelionės tašką – netoli Sirijos sienos esantį didžiausią šiaurinės Jordanijos miestą – Irbidą. Vakarieniaudami su pažįstamu jordanu Džaseru, lietuvės ir arabo sūnumi, klausėmės jo pasakojimo apie vietos gyvenimą, santykius tarp skirtingų religijų žmonių, Sirijos pabėgėlius ir vietos palestiniečius. Šalyje šiuo metu gyvena virš 8 mln. gyventojų, o tame skaičiuje palestiniečių yra virš 2 mln. Už pabėgėlių iš Palestinos, Irako ir Sirijos priglobimą Jordanija gauna nemenkas išmokas iš Jungtinių Tautų. Todėl valstybė netgi dirbtinai siekia išpūsti priglaustų pabėgėlių skaičių, kad išmokos būtų dar sodresnės.
Jordanija pamažu ieško modus vivendi su Izraeliu. Kaip ir kitos arabų valstybės, Transjordanija (taip ji vadinosi XX a. viduryje) iš pradžių Izraelio atžvilgiu elgėsi labai iššaukiančiai, 1949 užėmė Vakarų Krantą ir palaikė visas panarabiškas iniciatyvas „nustumti Izraelį į jūrą“. Deja, 1967 m. Vakarų Krantas vėl perėjo Izraelio kontrolėn, o Jordanijos armija, kaip ir daugelis kitų arabų armijų, patyrė didžiulių nuostolių. Ir nors šiandien jordanai gatvėje mušasi į krūtinę bei tvirtina, kad jokio Izraelio jie nežino, neva yra tik okupuota Palestina, tačiau paklausti, kas gi tą Palestiną okupavo, tyliai sumurma: „Izraelis“.
Vietos politikai, atrodo, žengia šiek tiek priekyje: po ilgo ir komplikuoto, dažnai netgi ginkluoto santykių aiškinimosi, 1994 m. Jordanija su Izraeliu sudarė taikos susitarimą ir užmezgė diplomatinius santykius. Nepaisant to, kas lieka už politinės širmos, šiandien valstybės, regis, gyvena kaimyniškai, kiek tai įmanoma šiose platumose.
Kitą dieną Džaseras mus palydėjo į Gadarą (Um Kaisą). Gadara prieš 2000 metų buvo svarbi prekių, keliaujančių į Haifos uostamiestį dabartiniame Izraelyje ir iš jo, perkrovimo vieta. Gadaroje stovėjo muitinė, o su Haifa ją jungė puikai grįstas apie 70 km ilgio kelias. Šio kelio fragmentus dabar galima pamatyti Gadaros muziejuje. Sklinda gandai, kad būtent Gadaroje Jėzus parodė vieną iš savo stebuklų ir išvarė demonus iš žmonių, perkeldamas juos į kiaulių bandą.
Šalia Gadaros stovėjo didžiulė tvirtovė, gynusi miestą nuo arabų antpuolių. Tačiau po 636 metais pralaimėto Jarmuko mūšio ši bizantinė tvirtovė perėjo į musulmonų rankas ir prarado savo reikšmę.
Džaseras mus palydėjo iki skardžio, netoli kurio susieina Jordanijos, Izraelio ir Sirijos siena, aprodė Tiberiados ežerą bei Izraelio gynybai strateginę reikšmę turinčias Golano aukštumas. Nuo kalvos, kurios šlaite esančiame urve kadaise neva buvo apsistojęs Jėzus, atsiveria panoraminis vaizdas į Izraelį ir Siriją.
Vinguriuodami šiaurinės Jordanijos slėniais ir šlaitais, neaplenkėme musulmonų statytos gerai išsilaikiusios Adžluno tvirtovės. Ji stovi vaizdinguose žaliuose kalnuose. Pasakojama, kad XII amžiuje musulmonų pastatytos Adžluno pilies niekada nesugebėjo paimti kryžiuočiai.
Nors Jordanija nėra didžiulė savo užimama teritorija, o didžiąją jos dalį užima dykros, keliautojui įdomių objektų čia apstu. Mes apvažiavome pagrindines šalies įžymybes, tačiau liko nelankyti As Saltas, Azrakas, Kasr Amra ir Kasr Charana, karališkasis automobilių muziejus ir kai kurios kitos įdomios vietelės. Prieš vėją nepapūsi: per savaitę perprasti šalies neįmanoma. Gaila, jog gyvename taip, kad mūsų visos atostogos – su per greita pabaiga.
Po sotaus mansefo – nacionalinio Jordanijos patiekalo iš ryžių ir avienos su rūgščiu grietinėlės padažu – atsisveikiname su Džaseru ir patraukiame namų link. Penkios valandos autostradoje ir vėl atsiduriame Akaboje, pačiuose Jordanijos pietuose. Šį kartą mums pakiša kiaulę Booking'as – nors išsirinkto viešbučio su jūros vaizdu per kambario langą paveikslėliai atrodė patraukliai, tačiau baisesnėje skylėje teko nakvoti tik Turkmėnistane.
Rytą pagalvojame, kad padėtį pataisysime įkrisdami į Akabos įlankos bangas. Bet atsidūrę miesto pliaže, kuriame žmonių knibždėjo panašiai kaip Juodkalnijos „kurortuose“, ir jame radę su savo transporto priemone atvykusį ekskavatorininką, nusprendžiame nebegadinti jordanietiškos medaus statinės Akabos deguto šaukštu.
Po pusvalandžio jau Eilate perkame žydišką vyną lauktuvėms, o dar po valandos linksminamės su Egipto pasieniečiais, klausydami jų lėkštų juokelių. 3060 km dykumos ir kalnų – už mūsų pečių. Ech, namai namučiai!
Gerdami arbatą namie vieningai sutarėme, kad Jordanijos įspūdis pakankamai prieštaringas. Bendrai paėmus tvarka valstybėje žymiai geresnė nei Egipte ar Libane, tačiau tai toli gražu ne Omanas, Kataras ar JAE. Šalis turi didžiulį turistinį potencialą, bet jo išnaudoti kol kas nesugeba. Daugiausia turistų – romanai: prancūzai, italai, šiek tiek vokiečių. Ir, aišku, geras žiupsnis lietuvių. Pastarųjų patirtys ir interesai čia patys įvairiausi: keliauja aplankyti istorinių ir biblinių vietų, pažiūrėti gamtos įdomybių, patirti arabiškos kultūros, pasportuoti ar tiesiog pasigydyti į kurortus prie Negyvosios Jūros.
Trumpai tariant, aplankę Jordaniją galite pamatyti daugelį arabiškų briaunų: senovės paminklus, įvairiaspalves dykumas, triukšmingą senamiestį, skurdą ir prabangą, beduinų palapines, karaliaus rūmus, pabėgėlius ir užuosti tikrąjį Vidurio Rytų kvapą: su dulkių, sunkių kvepalų, rytietiškų prieskonių, datulių, keptos mėsos ir parako dūmų natomis.