Dar sunkiau pažinti kraštus, kuriuose romantizuotas turizmas yra neįmanomas dėl žiaurios realybės – vykstančių karinių konfliktų ar pilietinių karų, skurdo, bado, siaučiančių ligų, sako verslininkas.
Pirmoji J. Polujansko kelionė, siekiant pamatyti nepagražintą realybę, buvo į Afganistaną 2015-aisiais. Tuo metu šalis tebebuvo įsivėlusi į ilgalaikį konfliktą, tęsėsi kariniai susirėmimai, vyko daugybė teroro išpuolių, nukreiptų prieš civilius, kariškius bei užsienio piliečius.
Po šios patirties ekstremalių verslininko kelionių geografija plėtėsi labai sparčiai – aplankytas Libanas, Šiaurės Korėja, Jemenas, Somalis, Centrinė Afrikos Respublika, Kongo Respublika, Pietų Sudanas, Libija, Džibutis, Chersonas Ukrainoje karo metu, Kolumbija, neturistinė mafijos Meksika.
Paskutinioji aplankyta šalis – gilioje krizėje esantis Haitis, kuriame nuolat vyksta gaujų ir policijos susirėmimai. Šalyje su kolega apsilankęs verslininkas iš pavojingiausiose vietose nufilmuotų vaizdų sukūrė dokumentinį filmą.
– Kas jus skatina keliauti į tokias pavojingas ir ekstremalias vietas? Ar tai siekis patirti adrenalino, ar yra kažkokios gilesnės priežastys?
– Visada buvau smalsus. Mums įprastose Vakarų šalyse man viskas aišku. Norėjau pamatyti egzotines šalis, egzotines kultūra, tačiau mane visą laiką domino ne poilsis, o tų šalių ekonomikos, šešėlinis verslas, politika, santvarkos, nesutarimai. Visą laiką skaičiau straipsnius, knygas, žiūrėjau filmus apie šalis, kuriose vyksta įvairūs konfliktai, norėjau išsiaiškinti, kodėl konfliktai kyla. Kai išsitraukiami ginklai ir žmonės žudo vieni kitus – tai jau aukščiausia konflikto forma.
Kai matai tai žiūrėdamas žinias ar skaitai, tu viską įsivaizduoji vienaip, bet kai nuvyksti į šalį ir pamatai realybę, supranti, kad viskas iš tiesų nėra taip paprasta, kad egzistuoja daugybė įvairiausių požiūrio kampų, žmonių istorijų ir t. t.
Žiūrėdavau į žurnalistus, kurie transliuodavo iš karštųjų taškų ir galvodavau, kodėl aš negalėčiau ten nuvažiuoti, jei jie su savo kameromis gali. Galiausiai pradėjau domėtis, ar tai padaryti realu.
Šios kelionės man jau nebėra vien tik adrenalinas, pavojų ir nuotykių ieškojimas. Tokie potyriai reikalingi ir mane traukia, tačiau su amžiumi jų poreikis sumažėjo. Keliaujant į karštuosius pasaulio taškus šiandien norisi „gylio“: geriau pažinti kultūrą, suprasti konfliktuojančias puses, istoriją, motyvus, kodėl tie dalykai vyksta.
– Su kokiomis rizikomis dažniausiai susiduriate tokiose kelionėse? Ar tai vien tik akivaizdi fizinė grėsmė, kai aplink skrieja kulkos ir girdisi sprogimai, ar grėsmę kelia ir vietos žmonių požiūris, reakcijos, kultūriniai skirtumai?
– Pavojai tokiose šalyse slypi visur. Man vis dėlto didžiausią įtampą kelia pagrobimo rizika, nes daugelyje tokių šalių tai yra gana įprastas ir dažnas dalykas.
Be abejo, visada yra tikimybė, kad būsi nušautas ar žūsi įvykus sprogimui, tačiau tai nejaudina taip, kaip galimas pagrobimas. Manau, kad taip pat yra daugeliui į šias šalis keliaujančių žmonių.
Man vis dėlto didžiausią įtampą kelia pagrobimo rizika, nes daugelyje tokių šalių tai yra gana įprastas ir dažnas dalykas.
Tu juk nežinai, kiek ir kur tave pagrobę laikys, kokio dydžio išpirkos prašys, kaip tu visą tą laiką ištversi. Be abejo, net ir pagrobimui pasiruošti įmanoma, tačiau tu niekada tiksliai nežinosi, kaip viskas bus. Yra įvairūs kursai, mokymai, daug literatūros. Egzistuoja net visa industrija, kuri specializuojasi būtent į tokius taškus keliaujančių žmonių saugojime ir pagrobtų žmonių gelbėjime – derybininkai, kompanijos, kurios tokiuose regionuose turi ginkluotus žmones ir t. t.
Jei tampi pagrobimo už pinigus auka, tai galbūt sumokėjęs didžiulę sumą tu ir išsigelbėsi. Skaičiuojama, kad tokių pagrobimų yra apie 90 proc. Bet likusi dalis yra susijusi su politiniais ir religiniais motyvais. Tokiu atveju, greičiausiai, niekas nepadės.
Dažniausiai žmonės grobiami tada, kai jau važiuoja į oro uostą skrydžiui namo, kai atsipalaiduoja, nuslopsta įtampa. Tuo metu, būna, išgirsta: „Automobilis sugedo, reikia pasukti į šoną...“
Dažniausiai žmones grobia Vidurio Rytuose ir Afrikoje. Vidutinė pagrobimo trukmė – nuo 30 dienų iki dvejų metų. Metus išbuvęs nelaisvėje – tu jau nebesi tu.
– Ar keliaujate vienas, su komanda? Kas jus pasitinka vietoje, užtikrina saugumą. Ar tokiose vietose įmanoma gauti gido paslaugas, apsaugą?
– Be abejo, ginkluotos apsaugos dažniausiai prireikia. Bet įdomu tai, kad, jei esi vienas, tai kartais atrodai nepavojingas ir niekam nereikalingas, nebent esi rusas Ukrainoje arba amerikietis Jemene. Beje, dažnai gelbsti ir tai, jog esu iš Lietuvos. Tose šalyse mes ant politinio ir ypač karinio žemėlapio praktiškai neegzistuojame, dėl to politinio ar religinio pagrobimo rizika sumažėja.
Keliaujame visada dviese, o nuskridus pasitinka taip vadinamas fikseris – vietinis žmogus, išmanantis kultūrą, žinantis pavojingiausius taškus ir pan. Su juo būna iš anksto sutarta, tačiau visiškai pasitikėti jokiu vietiniu žmogumi vis tiek negali.
Bet fikseris keliaujant po pavojingus kraštus yra labai svarbus, jis turi turėti supratimą apie tai, kas vyksta, turėti ryšių su kriminaliniu pasauliu, pažinoti žmones valstybinėse institucijose. Jei nori pamatyti konfliktą, tai normalu, kad nori pamatyti abi puses.
– Kiek laiko skiriate pasiruošimui ir ką jis apima? Kokius esminius žingsnius turėtų atlikti keliautojas, kad būtų pasirengęs netikėtoms situacijoms?
– Visų pirma, yra ne vienus metus vykstantis pasiruošimas, į kurį įeina įvairiausi mokymai, susiję su ginklų naudojimu, pagrobimais, išgyvenimo taktikomis. Taip pat reikia tiek fizinio, tiek emocinio pasiruošimo.
Visą laiką daug skaitai, giliniesi, bandai suprasti, kas su kuo ir kodėl kariauja, kas yra valdžioje, kokia konflikto dinamika – ar įtampa yra aukščiausiame taške, o gal kyla, gal atslūgusi. Lėktuvai skrenda ar neskrenda? Ar yra telefono ryšis? Jei dviejų pastarųjų dalykų nėra, keliauti komplikuota.
Visą laiką mintyse turiu du–tris pasaulio taškus, į kuriuos ieškau galimybių nuvažiuoti ir tam ruošiuosi. Vienas gali būti Azijoje ar Vidurio Rytuose, kitas – Afrikoje, trečias Lotynų Amerikoje.
Būna, kad ateina laikas, tačiau staiga kas nors šalyje pasikeičia ir lėktuvai ten nebeskrenda – tuomet eini prie kito taško. Kelias keliones teko nukelti. Taip buvo, pavyzdžiui, su kelione į Kongo Respubliką, nes kaip tik tuo metu ten pagrobė du užsieniečius, todėl niekas nenorėjo prisiimti atsakomybės už mūsų saugumą.
– Gal galėtumėte pasidalinti, kokių įdomių ar netikėtų incidentų esate patyręs keliaudamas po karštuosius pasaulio taškus?
– Kongo Respublikoje mus buvo užpuolę. Nors tai irgi pavojinga šalis, kurioje vyksta konfliktai ir grobiami žmonės, tą kartą mes važiavome ne konfliktų stebėti, o gorilų.
Nusprendėme Gomos mieste nuvažiuoti į universitetą, buvo įdomu pamatyti, kaip šalyje kuriama švietimo sistema. Šalyje mus visą laiką lydėjo 12 kareivių, tačiau tąkart nusprendėme juos paleisti – juk vykstame į universitetą, saugią vietą. Radome ten minią žmonių: kas linksminosi, šventė, kas dar kažką darė, žodžiu, vyko daug veiksmo, buvo daug triukšmo.
Kongo Respublikoje mus buvo užpuolę.
Mus lydėjusio žmogaus atsiklausęs gavau patikinimą, kad galiu fotografuoti ir filmuoti. Bet vos išsitraukus telefonus kilo didžiulis sąmyšis, per kelias sekundes konfliktas įsižiebė lyg žibalo į ugnį įpylus. Mus apsupo, įrėmė peilius, automobilių raktai dingo akimirksniu.
Pasirodo, šalyje dėl vakariečių veiklos nuolat vyksta mitingai, protestai. Valdžia, norėdama protestų sumažinti, yra priėmusi įstatymą, kad jei tave nufotografuoja minioje, gali suimti už riaušių kurstymą. O mes juos minioje fotografuojame. Jie tiesiog galvojo, kad mes juos įduosime.
Nemažai adrenalino gavau ir kelionės į Afganistaną metu. Sėdėjome kavinėje Afganistane, aplink vien rūstūs barzdoti vietiniai vyrai ir ginklais apsikarstę kareiviai. Mus vieną po kito užkalbino vietiniai, klausinėjo, ar turime šeimas, vaikų – nebuvo labai jauku. Ir staiga dingo šviesa. Girdžiu, kaip stojasi visi nuo kėdžių, pasigirsta užtaisomų automatų garsas, riksmai iš visų pusių.
Pirma mintis, žinoma – mus puola. Sėdžiu sustingęs ir galvoju, kad dabar tai jau mums viskas. Bet po kokios minutės atsiranda šviesa ir viskas nurimsta. Pasirodo, kad tiesiog trumpam buvo dingusi elektra. Vietiniams tai buvo ženklas, kad reikia ruoštis gintis, atsišaudyti.
– Ką apie tokias keliones galvoja jūsų šeima?
– Be abejo, išgyvena. Bet šios kelionės yra trumpos, gerai suplanuotos ir dinamiškos. Be to, aš turiu daug patirties ir jau daug visko buvo įvykę, tad žinau, kaip skirtingose situacijose reikia elgtis.
Lankymasis karštuose taškuose trunka ne ilgiau keturių parų. Važiuodamas visuomet vertini pavojaus lygį: ar konfliktas vyksta pastoviai be pertrūkio, ar ta vieta, kurioje tu miegosi, yra saugi zona. Pavyzdžiui, viename viešbutyje taip pat negali apsistoti, vienoje vietoje nakvoti gali vieną, daugiausia dvi naktis ir jau turi keltis kitur, kad tavęs nestebėtų, nesektų, nepradėtų vertinti, kokio lygio tavo apsauga.
Be to, psichologinis pasiruošimas, apie kurį užsiminiau, svarbus ne tik dėl sugebėjimo valdyti baimę, bet ir dėl gebėjimo brėžti aiškias ribas. Šalyse, kur vyksta karas, konfliktai, kur žmonės neturtingi, siaučia ligos, už pinigus gali padaryti bet ką, ribas stumti iki labai pavojingų situacijų tiek sau, tiek kitiems. Tad turi sau nubrėžti ribą, kurią galbūt būdamas vietoje šiek tiek ir pastumsi, tačiau ne per daug.
Be to, aš turiu daug patirties ir jau daug visko buvo įvykę, tad žinau, kaip skirtingose situacijose reikia elgtis.
– Kelionės į tokias sudėtingas vietas turėtų būti emociškai ir fiziškai varginančios. Ar bandote įspūdžius subalansuoti ramesnėmis kelionėmis?
– Be abejo, keliauju ir į ramias vietas – pasportuoti, pamedituoti. Reikia laiko skirti ir šeimai, atostogoms su ja. Yra kelionės su šeima, draugais, o yra kitokios, mano vieno kelionės.
– Ar turite karštųjų pasaulio taškų sąrašą, kur keliausite toliau?
– Yra keletas vietų, vyksta derybos, bet kol kas neatskleisiu, nes nenoriu pats nusivilti.
– O ar yra tokių vietų, kurios labai traukia, tačiau nukeliauti praktiškai neįmanoma?
– Yra – Gazos ruožas. Kai tik atsidarys bent trumpam laikui siena, iš karto skrisiu.
