Rytą išvažiavome prie Liepsnojančių uolų – Bajanzago. Ten ketinome atšvęsti Mindauginių proga sugiedoti Lietuvos himną.
Pakeliui mus lenkė uigūrų motociklininkų grupė. Šie rūsčios išvaizdos žmonės, itin techniškai vairuojantys motociklus stepėje, darė didelį įspūdį ne tik mums, bet ir kitiems sutiktiems turistams, kurie būtinai stengėsi su jais nusifotografuoti.
Pravažiavę vėžėmis apie 60 km, pasiekėme Bulganą. Miestas buvo tokio dydžio, kad galėjo mums pasiūlyti netgi tokį buržuazinį išmislą kaip tikrų pupelių kava. Jame buvo ir kitas mums be galo aktualus dalykas – ratų remonto dirbtuvė. Mikliai pasidalinome vaidmenimis – Baa išvažiavo taisyti ratų, o mes leidomės ieškoti maisto.
Tik čia susidūrėme su dviem problemomis – valgykloje negalėjome paaiškinti, kokio maisto norime, be to, buvo ilgos eilės žmonių – Bulganą pasiekėme kaip tik pietų metu. Valgyti norėjo ir mus lenkę uigūrai, ir kiti turistai. Jau vėlesniame kelionės etape, nukeliavę į šalies šiaurę, pastebėjome, kad po Gobį daugiausia trankosi egzotikos išsiilgę užsieniečiai, tuo tarpu Chovsgulo ežero pakrantes yra okupavę vietiniai keliautojai.
Pirmąją problemą valgykloje sprendėme pakankamai paprastai. Kiekviena valgymo įstaiga turi spalvotas iškabas su pavaizduotu meniu: nusifotografavome iškabą ir virėjui tiesiog bedėme į tą paveikslėlį, kurio norėjome. Vėliau išmokome pačių populiariausių patiekalų pavadinimus.
Greičiausiai paruošiamas, taigi, taupantis laiką, ir mūsų gomuriui priimtiniausias pasirodė chušuuras – patiekalas, Lietuvoje vadinamas tiesiog čeburekais. Jų kelionės metu valgėme gal kokią dešimt kartų, bet, kadangi jie tikrai skanūs, tai šie pyragėliai su aviena mums taip ir nesuspėjo atsibosti. Bet jei tą patį avienos faršą „supakuosi“ į kitokią tešlą ir mažesnėmis porcijomis bei išvirsi jau nebe aliejuje, o vandenyje, gausi mongoliškus koldūnus.
Kol laukėme savo chušuuro, spėjome pasidairyti po Bulgano parduotuvėles ir kitas knaipes. Vienoje pirkome ledų, pagamintų iš avies pieno – ledai kaip ledai, tik skonis lanolino. Kitoje parduotuvėje nustebino žalia aviena, pardavinėjama kartu su ūkio reikmenimis – vinimis ir plastmasiniais kibirais. Tiesiog vinys lentynoje, o aviena – ant prekystalio, uždengto kartonu. Atkreipėme dėmesį, kad tarp fasuotų maisto produktų vyrauja vokiški, lenkiški, indiški ir rusiški, o tarp pramoninių prekių vyrauja vokiškos.
Bulgane susipažinome ir su mongolišku šiukšlių perdirbimu – šiukšlės tiesiog sumetamos į miestelio centre stovinčią didelę metalinę krosnį-konteinerį. Jis padegamas ir problema išsprendžiama. Gal ir netobulai, bet tai kur kas geriau, nei versti šiukšles kur nors stepėje.
Popiet atsidūrėme kitame „marsiškame“ landšafte – Bajanzage, žinomame Liepsnojančių uolų pavadinimu. Savo raudonomis „liepsnomis“ Bajanzago šlaitai monotoniškoje dykumoje matomi iš tolo. Bajanzagas žymus ir archeologine prasme, ir tuo, jog čia rasta daug dinozaurų fosilijų bei jų suakmenėjusių kiaušinių. Į akmeninius kiaušinius panašių darinių galima ir dabar pamatyti karstantis po uolas. Šiose apylinkėse rasti puikiai išsilaikę pilni vienaragio dinozauro protocertopso ir kiaušinių vagies – oviraptoriaus – skeletai.
Pasportavę Bajanzago šlaituose, pajudėjome link Charchorino – senovinės Mongolijos sostinės. Kelias laukė ilgas. Mašiną vėl labai krėtė, todėl beliko vienintelė pramoga – stebėti laukinius gyvūnus. Na, dar automobiliu pasivaikyti antilopę.
Tik pravažiavęs Mongolijos stepėmis gali patikėti, tuo, kas rašoma apie šios šalies žmones ir gyvūnus. Vien tik naminių gyvūnų – avių, ožkų, karvių, arklių, jakų, kupranugarių ir kiaulių – šalyje yra auginama nuo 54 iki 62 milijonų: priklausomai nuo to, kokius statistinius šaltinius nagrinėsi. Turint galvoje, kad savo plotu 24 kartus už Lietuvą didesnėje šalyje gyvena tie patys trys milijonai žmonių, skaičiai tikrai stulbinantys – vienam Mongolijos gyventojui tenka mažiausia 18 gyvulių. Tarp kitko – šunų Mongolijoje matėm. Užtat katės – nė menkiausios!
Kiekvienas mongolas – didelis ir mažas, moteris ir vyras – turi po arklį: vien tik arklių Mongolijoje – 3 milijonai. Nuo seniausių laikų šie gyvūnai Mongolijoje labai gerbiami: tai ir transportas, ir karo žirgas, ir geriausias klajoklio draugas. Bet ne tiek, kad vieną dieną jo nebūtų galima suvalgyti. Žodžiu, mongolai šia prasme buvo už mus, lietuvius, praktiškesni. Užtat žirgams Mongolijoje ir statomi paminklai.
Mongolai – klajoklių tauta ir žemės dirbimu neužsiima. Turimų naminių gyvulių įvairovė ir gausa leidžia apsirūpinti viskuo, ko buityje prireikia: pienu ir mėsa, kailiais, vilna, dekoracijomis... Tai ir maistas, ir aprėdas, ir transporto priemonė, ir eksporto prekių šaltinis.
Mongolijoje gausu ir laukinių gyvūnų – švilpikų, kitų mažų graužikų, įvairių antilopių, Prževalskio arklių. Tačiau pastarieji didelių emocijų mongolams nekelia – jiems ir naminių – per akis.
Šalyje nėra visuotinės privačios žemės nuosavybės. Apskritai tik miestuose žemė yra išdalinta privatiems asmenims – provincijoje žemė yra valstybės nuosavybė ir visi, kas tik nori, stepe ar dykuma gali naudotis.
Skinantis toliau į šiaurę, pusdykumę pamažu ėmė keisti stepė. Nakvojome eilinėje turistinėje stovykloje ant išdžiūvusios upės kranto.
Kitą rytą vaizdai ir veikla buvo ta pati – ilgas kratymasis stepe. Pietauti sustojome sankryžoje, kur vėžės kirtosi su asfaltuotu keliu. Čia jau buvo daugiau žolinės dangos, oras kiek vėsesnis. Mongoliškus makaronus – cuivaną – „kirtome“ tiesiog vietinių gyventojų jurtoje – apie jokią atskirą patalpą sustojusiems pavalgyti pakeleiviams nebuvo nė kalbos. Pietų metu mūsų ponias energingai kalbino vietinis kaubojus – pastuch – kaip pats prisistatė. Net savo adresą ant laikraščio skiautės užrašė, kad jam atsiųstume bendras nuotraukas. Tačiau kas labiausiai mane nustebino jo asmenyje – idealiai sveiki ir baltutėliai dantys. O iš pažiūros kerdžiui, gyvenančiam stepėse be akušerinio punkto – ne mažiau 45-erių!
Keliaujant po Mongoliją pakelėse galima nusipirkti įvairių gėrybių – airago, žemuogių, žuvies. Mes nusprendėme išbandyti tikrą kaimišką airagą. Kalbant diplomatiškai, ne iki galo supratau bendrakeleivių įspūdį, bet man pasirodė geras daiktas.
Popiet prie Erdene Zuu vienuolyno vartų sutikome lenkų grupę ir pakalbinę sužinojome, jog kelis šimtus kilometrų iš Ulan Batoro jie atmynė dviračiais. Keliautojai pasipasakojo, jog ketina po Mongoliją ratus sukti mėnesį laiko ir dar tik žada traukti į pietus, į Gobį. Šis pareiškimas man sukėlė baugią pagarbą – juk per tas kelias dienas nuo saulės jiems buvo spėję nusilupti ne tik nosies ir ausų oda, bet ir dalis mėsos. O jie juk dar nevažiavo per Gobį!
Erdene Zuu vienuolynas įkurtas apie 1580 metus ant senosios mongolų sostinės – Karakorumo (Charachorumo, Charchorumo) – griuvėsių. Tuo pat metu budizmas tapo valstybine Mongolijos religija. Erdene Zuu yra pirmasis ir seniausias budistų vienuolynas Mongolijoje. Jis tapo ne tik Mongolijos budizmo religiniu centru – čia buvo puoselėjama kultūra, vystėsi mokslinė mintis, diskusijoms rinkdavosi įvairių šalių mokslininkai. Komunizmas ir čia padarė savo juodą darbą – per kelioliką metų Erdene Zuu buvo taip nusiaubtas, kad liko tik tvora su stupomis ir trys šventyklos. 1947 metais jose įkurtas muziejus.
Trikampių stupų viduje paprastai sudedamos įvairios kulto reikmėms svarbios relikvijos ir mantros. Stupa yra nušvitusio Budos proto simbolis. Tokių statinių – didesnių ar mažesnių, įvairių formų galima rasti ne tik vienuolynuose ar šventyklose, bet ir kitose kulto apeigų vietose, kartais tiesiog stepėse ar kalnuose.
Itin pradžiugino spalvingas suvenyrų turgelis palei vienuolyno sieną. Jums ko? Ietigalių? Durų rankenų su Mahakalos galva? Žirgų skluptūrėlių? Kupranugario ar jako vilnos kojinių? Sidabrinių indų? Senos surūdijusios spynos? Ar vilko dantų karolių?
Keli šimtai metrų nuo vienuolyno yra Charchorino miestelis. Turistus jis traukia todėl, kad tai vieta, kurioje buvo istorinis Karakorumo miestas. 1220 metais čia Mongolijos sostinę įkūrė Čingischanas. Miestas tapo ne tik didžiulės imperijos sostine, bet ir centriniu Šilko kelio miestu, katilu, kuriame lygiomis dalimis lydėsi Rytų ir Vakarų kultūra. Miestas buvo pilnas amatininkų ir prekybininkų, susirininkusių iš įvairiausių pasauliuo kampelių.
Tai vieta, iš kurios buvo valdoma didelė dalis Azijos ir Europos. Tačiau chanui Chubilajui Mongolijos imperijos sostinę perkėlus į Kinijos gilumą, Karakorumas nustojo savo svarbos ir po to, kai 1379 metais miestą sugriovė Mingų dinastijos kariuomenė, niekuomet nebeatsigavo. Šiandien muziejuose galima pamatyti tik kai kuriuos artifaktus iš šio miesto. Daugiausia faktų, žinomų apie Karakorumą, imami iš Europos keliautojų Viljamo de Rubruko, Plano de Karpinio, Rašido Ad Dino ir Marko Polo kelionių aprašymų.
O pačios senovės sostinės vietoje šiandien stovi elektros skirstykla.