Asbestas, natūralus pluoštinis silikato kilmės mineralas, buvo kasamas visame pasaulyje nuo pat seniausių laikų dėl kelių išties pravarčių savybių – garso sugėrimo bei šilumos, ugnies ir elektros nepralaidumo.
Šis izoliatorius kietas ir pigus. Jo, kaip statybinės medžiagos, populiarumas išaugo XIX a. viduryje ir kilo kone visą XX a., kol su juo buvo susietas itin didelis mirtingumas nuo plaučių vėžio. Tuomet daugumoje šalių asbestas buvo uždraustas, o ir šiandien jis mums – nuodų ir mirties sinonimas.
Tačiau net 7000 pietų kvebekiečių šis žodis simbolizuoja namus. Šioje vietoje mineralas pirmąkart buvo rastas 1870 m. Jo pramoninio masto kasyba prasidėjo ten, kur šiuo metu stūkso Tetfordo kalvos, ir miestas akimirksniu tapo vienu didžiausių asbesto gavybos centrų pasaulyje. Po keleto metų penkiasdešimt mylių nuo šios vietos buvo atidaryta Džefrio šachta, o miestelis, susikūręs aplink ją, pavadintas kasamo „nuostabiojo pluošto“ garbei.
Netrukus jame buvo pagaminama pusė viso pasaulio asbesto produkcijos. XX a. keičiant praėjusį šimtmetį, daugybė naujų kasyklų atsidarė ir Kvebeke, Niufaundlande, Britų Kolumbijoje bei Jukone. Šios kasyklos padėjo Kanadai tapti lydere asbesto eksporte.
Nors asbesto industrija tuo metu vienareikšmiškai išgyveno pakilimą, buvo pastebėta, jog daugumą darbininkų ištikdavo paslaptingi susirgimai. Jie kosėjo krauju, kentėjo nuo kvėpavimo sutrikimų ir galiausiai mirdavo. Asbesto gyventoja ir šio miesto istorijos draugijos prezidentė Pierrette Théroux prisiminė, kai būdama maža matydavo namų langus padengtus asbesto dulkėmis lyg sniegu, o vaikštant verandoje likdavo pėdsakai.
Pirmąsyk ryšys tarp mistiškųjų susirgimų ir mineralo buvo pastebėtas dar XX a. pradžioje, kai Londono „Charing Cross“ ligoninės gydytojas ištyrė nuo plaučių fibrozės mirusio jauno vyriškio, 14 metų dirbusio asbesto tekstilės fabrike, kūną. Mineralo pėdsakai buvo rasti aukos plaučiuose.
Po dvidešimties metų, po kito patvirtinto mirties nuo asbesto atvejo, britų patologas William Edmundas Cooke liudijo teisme ir privertė vyriausybę veikti. Pirmieji šio mineralo kasybos pramonės nuostatai įsigaliojo 1932 m., bet prireikė dar pusės amžiaus, kol asbesto gamyba palaipsniui buvo nutraukta. Džefrio kasykla darbą tęsė iki pat 2011 m. galo.
Šiandien mieste žioji kone 2 km ilgio plyšys. Gyventojai čia bando prasimanyti naujų veiklų ir atgaivinti merdėjančios gyvenvietės populiaciją. Yra manančių, kad derėtų pakeisti miestelio pavadinimą, tačiau nemaža dalis piliečių prieštarauja.
Uždarius kasyklas verslininkai čia ėmėsi kitokių veiklų. Atidarytas gurmanų antienos perdirbimo centras, suteikęs darbo vietų šimtams darbuotojų. Miestas, rodos, pamažu grįžta į įprastą gyvenimo ritmą.
