Kadaise tai buvo viena iš stotelių Šilko kelyje. Šis siurrealistinis kraštovaizdis padengtas ugnikalnių pelenais, nusėtas uolomis, po žeme – išsiraizgę tūkstančių metų senumo labirintai. Viskas geriausiai matosi skrendant oro balionu. 200 vadinamų požeminių Kapadokijos miestų – tankūs, įmantrūs tinklai, iškasti minkštoje Turkijos regiono uolienoje, galintys suteikti pastogę tūkstančiams žmonių – galėjo būti pradėti statyti dar VIII a. pr. Kr. Kad ir kas juos pastatė, nepaliko ant sienų savo inicialų, bet tai galėjo būti frygiečiai (senovės indoeuropiečių gentis), vėliau persams atlikus tolesnę plėtrą.
Yra žinoma, kad pirmieji krikščionys slėpėsi žmonių sukurtose olose, kai buvo persekiojami dėl savo tikėjimo. Į 60 metrų gylį besitęsianti Derinkuyu yra didžia ola – kadaise joje gyveno 20 tūkst. žmonių, taip pat ir naminiai gyvuliai. Beveik pusė Derinkuyu yra atvira turistams. 8 km ilgio tunelis jungia ją su kita požemine gyvenviete, kurioje galite pasižvalgyti, Kaymaklli.
Persai pavadino regioną Kapadokija – „gražių arklių kraštu“, nes laukiniai poniai, stulbinamo grožio gilūs kanjonai, keist formų uolos – puiki vieta jodinėjimui su arkliais. Keliautojai norintys išskirtinių potyrių leidžiasi į kelionę arkliais, kurių metų aplankomi gražūs slėniai, nuošalūs kaimai.
Kadangi kasdien mažiausiai šešias valandas jojama, į šią kelionę geriau leistis bent kiek patyrusiems keliautojams. Kas naktį keliautojai patys statosi nakvynei vigvamus, valgo ant vidury palapinės ištiesto kilimo. Galima apsinakvoti ir svečių namuose ar nedideliame viešbutyje.
Tiems, kurie norėtų susipažinti su Kapadokijos vietinių gyvenimo ypatumais, patartina apsilankyti Gioremės slėnio viešbučiuose, kurie įrengti... urvuose.