Kazachstano viešbučiuose lietuviai buvo iškeikti ir išvaryti dėl savo tautybės ir Lietuvos politikos

Praeitame savo straipsnyje pasakojau apie paskutinį komunistinį Europos diktatorių – rumuną Čeušesku. Jaučiu, pamenate. Jis savo valstybę buvo nuvaręs į tokį skurdą ir savo piliečius pavertęs tokiais ubagais, jog tie nebeapsikentę sukėlė revoliuciją, kurios metu Čeušesku bėgantis iš šalies buvo pagautas, greituoju būdu karo lauko teismo nuteistas ir tą pačią dieną nušautas. Ne kažkokia pabaiga ir ne kažkoks pavyzdys kitiems diktatoriams. Liūdna pasaka, pasakytų Biliūnų Jonukas. Taip pat kartu svarstėme ar egzistuoja galimybė Baltarusijos diktatoriui vieną dieną sulaukti Čeušesku likimo.

Jei jau prakalbome apie diktatorius, pažiūrėkime į dar vieną, kuriam pasisekė daug labiau nei nelaimingajam Čeušesku. Aišku, mūsų šios dienos herojus vadovauja tautai, kuri nežino kitos valdymo formos nei diktatūra, tad jam tikimybė būti nuverstam minios yra daug mažesnė. O be to, jis yra kiek gudresnis ir viską sustatęs taip, kad ta tikimybė priartėtų prie nulio.

Kalbu apie didžiausią Vidurinės Azijos valstybę Kazachstaną ir jos vadų vadą Nursultaną Nazarbajevą. Prieš pandemiją, mes su Pravalturo direktoriumi aplankėme Kazachstaną, nes dėl panaikinto vizų režimo nuvykti į jį buvo pasidarę paprasta. Paskui, aišku, pandemija viską sujaukė, bet jai praėjus, aplankyti šią regiono milžinę vėl turėtų pasidaryti lengva.