Hiljero ežeras, Vakarų Australija
Hiljeras – ko gero, labiausiai išvaizda stebinantis pasaulio ežeras. Šio vandens telkinio reikėtų ieškoti didžiausioje Tyrinėjimo salyno saloje. Jo ilgis – maždaug 600 metrų. Pakrantės gausiai apaugusios eukaliptais.
Hiljeras yra neįtikėtino ryškumo rausvos spalvos, todėl labiau primena gaminį iš plastiko nei natūralų fenomeną.
Neįprastą spalvą nulėmė tam tikros augmenijos gausa. Tai mikrodumbliai Dunaliella salina, dažnai aptinkami ypač sūriose terpėse ir naudojami kosmetikoje.
Pabūti prie ypač neįprasto ežero trokštantys keliauninkai gali paliudyti, kad Hiljero vandens spalva nepasikeičia, kai jo prisipilama į butelį arba pasisemiama kibiru.
Rausvi Hiljero vandenys nepavojingi, bet, norint į juos pasinerti, būtina gauti Vakarų Australijos aplinkos apsaugos departamento leidimą.
Pamukalė, Turkija
Pamukalės tvenkiniai – vieni labiausiai stebinančių, neįprasčiausių vandens telkinių visame pasaulyje.
Netoli Pamukalės kaskadų – senovės miesto Hierapolio griuvėsiai. Abu objektai yra įtraukti į pasaulio paveldo vertybių sąrašą.
Karštųjų mineralinių versmių kaskados krenta nuo kalno ir suteka į terasas, palikdamos suakmenėjusius krioklius primenančias nuosėdas – anot legendos, milžinų paliktus išdžiūti medvilnės kąsnius.
Šiuose baseinuose galima nusimaudyti. Minėtina, kad II a. pr. Kr., kai buvo įkurtas Hierapolis, šilti Pamukalės šaltiniai buvo tarsi kurorto atributas, be to, ežeras siejamas su senovės kultu.
Hierapolis suklestėjo I ir II a. pr. Kr., kai buvo atitekęs Romos imperijai ir atstatytas po įvykusio žemės drebėjimo.
Graikų ir romėnų periodą mena įvairūs istoriniai paminklai – pirčių, šventyklų griuvėsiai, monumentinė arka, nekropolis ir teatras. Šiuos objektus galima pamatyti ir šiandien.
Dėmėtasis ežeras, Britų Kolumbija, Kanada
Vietinės Okanogano gentys ežerą ilgai laikė garbinimo objektu: jį matant nesunku suprasti, kodėl žmonėms jis atrodė šventas.
Vasarą, kai saulės kaitra suintensyvėja, ežero vanduo pradeda garuoti. Ilgainiui susidaro mineraliniai telkiniai.
Dėl besiskiriančių dumblo konsistencijos, vandens gylio, taip pat magnio sulfato, kalcio ir natrio sulfato koncentracijų, susiformuojantys telkiniai skiriasi atspalviais.
Per Pirmąjį pasaulinį karą iš ežero išgaunami mineralai būdavo naudojami amunicijai gaminti. Vėliau vandens telkinys perėjo Smithų šeimos nuosavybėn: savininkai mėgino populiarinti jį kaip gydyklą.
Šiandien ežerą galima pamatyti nuo netoliese einančio greitkelio. Minėtina, kad turistams neleidžiama prie jo artintis, mat ežeras tebėra svarbus aplinkinėje teritorijoje gyvenantiems čiabuvių palikuoniams.
Natrono ežeras, Tanzanija
Natrono ežero vanduo yra ne mažiau kaip 10,5 pH šarmingumo, o šitai reiškia, kad jis gali nudeginti odą arba išdeginti akis prie tokios koncentracijos neprisitaikiusiems gyvūnams.
Natrio karbonatas, senovės egiptiečių naudotas valdovams mumifikuoti, ir kiti mineralai į ežerą suteka iš gretimų kalvų ir suteikia vandeniui neįtikėtinai aukštą šarmingumą.
Lygiai kaip mumijas, natrio karbonatas „užkonservuoja“ ir ežere nudvesiančius gyvūnus, todėl pakrantėse pavyksta pamatyti neįtikėtinai puikios būklės dvėselienų.
Nors vandens poveikis daugeliu atvejų pavojingas, nemenkas skaičius gyvūnų, pavyzdžiui, flamingai, tilapijos ir dumbliai, kuriais minta pulkai paukščių, yra prie jo prisitaikę.
Prie atitinkamos ežero reputacijos kūrimo gerokai prisidėjo fotografas Nickas Brandtas: jis prifotografavo nudvėsusių gyvūnų, kurių kūnus surado ežero pakrantėje, bet pavaizdavo juo taip, kad atrodytų, jog gyvūnai nudvėsė vos prisilietę prie vandens.
