Nusprendžiame pirkti bilietus, tik nenusprendžiame kiek – 1,2,5 imam? Galutinis skaičius – 9 bilietai. 7 mėnesiai pasiruošimo kelionei nebūtame krašte: transportas, gidų susiradimas, viešbučiai, kopimo į Kilimandžarą maršruto išsirinkimas, safarių pasirinkimas, vietiniai skrydžiai į Zanzibarą ir visa dokumentacija – bus gražios veiklos. Ir buvo – kelis kartus kaitalioti tarptautiniai skrydžiai, keistos datos programoje, viešbučių rezervacijos, gidai atrašo-neatrašo ir visko daug. Pavyzdžiui, likus porai savaičių iki išskridimo dar užklausiame Tanzanijos ambasados dėl galimybės pasidaryti vizas nuskridus į Tanzaniją. Likus 10 dienų skambina Tadas: keiksmažodis ir „Panašu, kad išskrisime, bet greitai ir grįšime, nes gavau atsakymą iš Tanzanijos ambasados Švedijoje – būtinai turime darytis vizas internetu. Vizos daromos nuo 12 iki 15 dienų.“ Klausausi Tado ir jau pergalvoju, kokie variantai įmanomi ir ar logiška, kad taip būtų. Tadas neramus: „Girdi mane ar ne, panašu, kad bus reikalų...“ Aš: „Girdžiu, girdžiu, galvoju“. Neramu, bet logiškai mąstant turi būti mums palanki galimybė ar sprendimas. Sutariame su Tadu paklausti dėl vizų viešbučių, kuriuose gyvensime, dar kartą patikrinti oro linijų, vietinių gidų informaciją. Bet kokiu atveju, pradedame visos grupės registraciją elektroninių vizų gavimui. Rezultatas: vizos padarytos internetu, o nuvykę į Tanzaniją sužinome – be problemų vizos daromos ir oro uoste.
„Pūkinė striukė, pirštinės, dvi šiltos kepurės, termo marškinėliai – tikrai matosi, kad žmonės ruošiasi į Afriką, nesumaišysi kelionės krypties“ – juokiasi mano žmona Asta.
Rugsėjo 22 d. – Vilniaus oro uostas. Panašu, kad tikrai išskrisim, galima atsipūsti po paruošiamųjų darbų. Visa grupė pasiruošusi panašiai – į rankinius bagažus susitalpinę viską, ko reiktų ekstremaliam išgyvenimui kalnuose, jei dingtų registruotas bagažas (laukti bagažo negalėsime, kitą dieną po skrydžio išeiname į kalnus). Ir juokingiausia, kad visa tai telpa į rankinį bagažą – kam tada tiek daiktų vežamės? Skrydis: Vilnius – Amsterdamas, valandos tarpo persėdimas, visi bėgte prie vartų ir jau sėdime lėktuve, skrendančiame į Kilimandžarą. Visi ramesni, arba bent jau taip atrodo – užpildytos formos teisingos, COVID testo rezultatai tinkami. Tadas su Mariumi: „Jau kažkaip atslūgo tas jaudulys dėl testų rezultatų, persėdimų, dokumentų, pereiname į kitą kelionės etapą – lauks vietiniai ar nelauks? Viešbutis... ar tikrai nuveš?“
Praskrendame Egiptą, Pietų Sudaną, Etiopiją, baigiame kirsti Kenijos teritoriją ir lieka visai nebedaug – pusvalandis ir po 8-ių valandų skrydžio leisimės Kilimandžaro oro uoste. Sutemo labai greitai. Kaip bebūtų – pusiaujas (nulinė lygiagretė visai šalia), saulė nusileidžia labai greitai.
Op – tarptautinis Kilimandžaro oro uostas, temperatūra apie 26 laipsniai šilumos. Pasų patikra. Eilėje stovime apie valandą laiko. Pasirodo, bendroje eilėje stovi žmonės ir su vizomis ir tie, kurie darosi atvykę. Diskutuojame, svarstome, piktinamės – jaučiasi kelionės nuovargis. Patikros praeitos, registruotas bagažas atskrido kartu su mumis, vietiniai pasitiko – labai keista, kad neįvyko jokių nesklandumų. Tikriausia buvome, labai geri. Pasiekiame viešbutį. Viešbutis aptvertas tvora, įvažiuojame pro vartus, apsauga su automatiniais ginklais – prasibudiname. Viešbutis tropiniame miške, augalija įspūdinga, renkamės kambarius, įsikuriame. Paprašome vakarienės. Viešbučio virtuvė jau užsidariusi, bet darbuotojai gyvena kažkur netoli, kol įsikursime – ateis ir padarys vakarienę. Taip ir buvo. Viskas: sotūs, atrodo, saugūs, pasiruošę poilsiui ir kalnams – mes Afrikoje!
Rugsėjo 23 d. – iš ryto krapnoja lietus (apskritai, orų prognozės įdomios: nuo lietaus ir vėjo iki -20 laipsnių šalčio Kilimandžaro kalne), geras kelio gabaliukas iki Machame maršruto vartų Kilimandžaro nacionaliniame parke. 12.00 val. su gidais praeiname nacionalinio parko vartus ir ekspedicija į Kilimandžaro kalną prasideda. Pradinis aukštis 1800 m virš jūros lygio. Gidas informuoja: „Einame kaip galima lėčiau, geriam kiek galima daugiau vandens, jei sunku – iš karto sakome.“ Paklausiame, ar eiti lėtai reikia dėl laukinių gyvūnų? Gidas juokiasi: „Šiame take iš didesnių gyvūnų pasitaiko tik leopardų, o va šiaurinėje kalno pusėje jų daugiau: drambliai, liūtai, leopardai, buivolai“. Būtume pasirinkę šiaurinę pusę, būtų nereikėję į safarius važiuoti – visko būtų gana, ir miegas palapinėse būtų ekstremaliomis sąlygomis. Šiai dienai nusimato 11-os kilometrų ilgio pasivaikščiojimas. Kol pasikalbėjau su gidu apie gyvūnus, grupė jau pabėgusi tropiniu mišku. Vejuosi... Aukštis 2400 m virš jūros lygio, grupė nurimusi, pokalbiai nutilę. Jaučiasi, kad vakar turėjome ilgą skrydį, pasikeitė klimato juostos... 18.15 val. pasiekiame stovyklavietę – 2838 m. Kaip pirmai dienai visai neblogai – 1 km į viršų. Užtrukome lygiai 6 valandas. Stovyklavietėje pamatome, kad mūsų 8 žmonių grupę aptarnaus 31 žmogaus: gidai ir jų padėjėjai, virėjai su padėjėjais ir porteriai/nešikai. Palapinės pastatytos, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai gerai, kol nepaaiškėja, kad dviejų mūsų grupės dalyvių daiktai neatkeliavo (ir žinoma merginų – Evelinos ir Ligitos). Laukiame. Ten ir miegmaišiai, ir rūbai, ir šiaip gaila kuprinių, bet žada, kad grąžins ir gal dar šiandien.
Kuprinės grąžintos, visi laimingi, įsikuriame. Gidai kviečia arbatos ir sausainių su spragintais kukurūžais – prabanga kalnuose. Kalbame apie keliones – kiek esame prišlapinę į kelnes ekstremaliose situacijose, kur planuojame keliauti po Afrikos apžiūrėjimo (planų tikrai įdomių yra). Atėjęs gidas klausia, ar reikia vandens prausimuisi? Nusprendžiame, kad „higiena – vrag turista“ (švara – turisto priešas), šiandien nesiprausime, patausosime šiltą vandenį rytiniam prausimuisi. Virėjai pradeda nešti lėkštes, vakarienei – agurkų sriuba, telapijos žuvis su keptomis bulvėmis ir daržovių troškiniu. Nenuostabu, kodėl tiek personalo dirba. Gidų informacija po vakarienės: „Rytoj eisime dvigubai trumpesnį atstumą, bet panašų laiko tarpą“. Suprantame, kad bus status ėjimas. „Pole, pole“ – kas reiškia: lėtai, lėtai. Rytoj po pietų nusimato aklimatizacija. Bet čia rytoj, o šiandieną – miegoti į palapines ir būtinai užsisegti, nes pasak gidų, galime atsikelti su svečiais palapinėse. Ar šalta? Temperatūra tikrai nėra žema, 13 laipsnių šilumos, bet drėgmė skverbiasi kiaurai, tai lengva pūkinė striukė tikrai nemaišo.
Rugsėjo 24 d. – gidai su porteriais ir virėjais sukilo gana anksti, gerokai prieš 6.00 val. ryto. Greitai suprantame, kodėl taip anksti sukilo – 6.30 val. į palapines atkeliauja arbata ir kava. Tokio serviso, kiek keliavę kalnų žygiuose, niekur nesame gavę. Oras – kaip ir priklauso drėgniesiems miškams – drėgnas, vanduo kapsi nuo medžių. Išgeriame arbatą, prausiamės, pusryčiaujame. Pusryčių metu pagrindinis vadovas Džozefas patikrina visiems deguonies įsisavinimą – visi normoje, rodmenys svyruoja nuo 97 iki 94.
8 val. išeiname. Kylime ir gan stačiai. Panašu, kad šiandien kitaip ir nebus. 8.30 val. pasivejame grupelę žmonių, kurie išėjo truputį anksčiau už mus – žmonės sušilę, veidai paraudę, prakaitas bėga. Tuo pačiu metu mus pralenkia porteriai, ant galvų nešdami stovyklos įrangą. 8.40 val. Tadas pastebi: „Pagal savijautą sakyčiau, kad aukštis apie 3000 m“. Patikriname išmaniuosius įrenginius, aukštis – 3005 m. Patirtis yra patirtis! Grupėje dar vyksta pokalbiai, diskusijos – geras poilsis ir sotūs pusryčiai leidžia juokauti, bet neilgai. Po 20 min. kalbos aprimsta, nutyla. Kylame stačiai, 3500 m aukštis. Išeiname iš drėgnųjų miškų, debesys prasisklaido ir pirmą kartą per tris dienas išsitraukiame akinius nuo saulės. Nedrąsiai pasiūlau ir kremo nuo saulės, išskyrus Mindaugą, susigundo visi. 12.15 val. sustojame atsigerti, pailsėti. Viršijam 3600 m aukštį. Aplink žalia, žalia – Afrika! Kiek girdžiu – visi stebisi neįprastu vaizdu, gražu. Mūsų labiausiai patyrę keliautojai: Mindaugas, Tadas, Gintaras irgi stebisi. Nematytas peizažas, nematyta gamta. 13.00 val. pasiekiame antrą stovyklą – 3800 m virš jūros lygio.
Pietų metas. Vakar svarstėme, ar užlipus aukščiau norėsis valgyti? Kol kas visi apie maistą atsiliepia teigiamai. Po pietų, einame aklimatizuotis truputį aukščiau, gidai papasakoja įdomių istorijų: pirmas europietis, vokietis, į Kilimandžaro kalną užlipo 1884 m., ir jam tai pavyko tik iš trečio karto. Kiekvienam kartui turėdavo skristi atgal į Tanzaniją ir vėl bandyti įlipti į kalną. Apie porterius – anksčiau porteriai ir gidai gyvendavo ne stovyklavietėse su turistais, bet prie stovyklaviečių esančiose kalnų olose. Tik turistai turėdavo miegmaišius ir palapines. Po daugelio gidų ir porterių žuvimų užgriuvus uoloms, nuo 2000 metų, palapinėse apsistoja ir gidai su porteriais. Šiuo metu Tanzanijoje yra gidų mokyklos, kur mokomi gidai. Tai kainuoja nemažus pinigus, atsižvelgiant į tai, kad gidas už savaitės ekspediciją gauna apie 25 dolerių atlyginimą. Grįžtame po aklimatizacijos, laikas vakarienei. Po vakarienės gidas informuoja, kad ryt keliamės anksčiau, laukia 10 km atstumas, pakilsime į 4600 m aukštį, o nakvoti leisimės į stovyklavietę 3900 m aukštyje. Kodėl lipama į viršų ir po to leidžiamasi į apačią tą pačią dieną? Tai daroma, vadinamai aklimatizacijai „pagauti“ – palaipsniui žmogaus organizmas pratinamas prie aukščio pokyčio (sumažėjusio deguonies pasisavinimo ir slėgio pokyčio). 19.30 val. – visi ilsimės palapinėse. Saulei nusileidus, oras labai greitai atvėsta. Spėjam, kad temperatūra gali svyruoti apie 5 laipsnius šilumos. Mūsų su Tadu palapinės užtrauktukas neužsisega, tai atvirą angą uždengiame kuprine – bus lengvesnis išėjimas į tualetą naktį , vartus atkelsim ir viskas, nepažadinsime kitų grupės žmonių segiodami užtrauktuką.
Rugsėjo 25 d.- 00.30 val. prabundu nuo kitų palapinių segiojamų užtrauktukų, gal nueiti iki tualeto? Tadas irgi susigundo. Išlindus iš palapinės atrodo, kad stovyklavietės apšvietimui sujungti prožektoriai – taip stipriai ir arti šviečia mėnulis. Vėl užmigti truputį užtrunka laiko, nes palapinėse irgi šviesu. „Good morning, tea, coffee?“ 6.00 val. – arbata jau prie palapinės. Išgeriame, nusiprausiame, pusryčiaujame, kuprinės sudėtos, paruoštos. 7.40 val. paliekame stovyklavietę. Gidai primena, kad naudotume kremą nuo saulės, o jei bus vėjuota – saugotume ausis nuo dulkių. 10.00 val. stojame – jaučiasi aukštis, greitas temperatūros pokytis: kol saulė šviečia – šilta, reikia nusirengti megztukus, tik užslinkus debesims – staigiai atvėsta, darosi žvarbu, negalima peršalti. Gidas juda pilnu žingsniu. Aš pasirenku pusės žingsnio pastovų ėjimą, Tadas su Mindaugu taip pat. Truputį atsiliekame nuo pagrindinio gido, palikdami atstumą pasivijimui, kai sustoja priekiniai žmonės. Gal todėl iš paskos einantys gidai klausia ar viskas gerai, ar nereikia stoti. Viskas gerai. 11.20 val. pasiekiam 4400 m aukštį. Nuo šio taško porteriai leidžiasi į 3900 m aukštį, o mes kylame iki 4600 m. dėl aklimatizacijos. Ten valgysime pietus (kažin kaip bus su apetitu tokiame aukštyje?) ir vėliau leisimės į stovyklą. Niekas niekur neskuba, kvėpavimas dažnėja. Kalbos? Jokių kalbų.
4600 m aukštis – Lavos bokšto stovyklavietė. Ne be reikalo taip vadinasi – įspūdingi lavos dariniai, dar aukštesni ir didesni už bet kokio bokšto dydį. Papietaujame, 13.40 val. pradedame leistis į stovyklavietę. Nusileidus apie 200 m, patenkame į debesį ir rūkas maišydamasis su lietumi lydi iki pat stovyklos. Kaip ir sakė gidai, leidomės lygiai dvi valandas ir 15.40 esame stovykloje (3900 m). Šiandien įveikėme 1600 m vertikaliai. Pas kiekvieną grupės narį jausmai skirtingi: vieniems skaudėjo/spaudė galvas, kiti eidami norėjo miego, treti džiaugėsi, kad nieko blogo nepajuto. Vakarienė, pasėdėjimas prie stalo ir lendame į drėgnas palapines. Kadangi mūsų palapinė praminta princesių (pūkiniai miegmaišiai – pas Tadą, pūkinės kojinės – pas mane, pūkinės antklodės užtenka abiem), reikia tai kaskart patvirtinti – prisipilame šilto vandens į butelius ir dedame juos į miegmaišius – tikrai suteikia jaukumo žvarbų vakarą.
Rugsėjo 26 d. – rytas, kylame iš palapinių – užtrauktukai sunkiai atsisega. Vėl užstrigo? Ne, šį kartą užšalo! Naktį buvo vėsu, šerkšnas aptraukė viską, kas tik turėjo drėgmės: batai, palapinės, palmės... Vytautas pasigailėjo, kad neįsidėjo į šią kelionę dukrų dovanos – šaltam klimatui skirtos kuprinės, kuri apsaugo vandenį nuo užšalimo. Gintaras pažiūrėjęs į apšalusius akmenis pastebi: „Kažin ar gerai susipakuoti ėjimo lazdas? Gali prireikti.“ Tikrai vertingas pastebėjimas iš daug patirties sukaupusio keliautojo. Reikia tikėtis, kad šerkšnas, paliestas Afrikos saulės, labai greitai ištirps. Išeiname 8.45 val. Lipam Baranco siena. 10.20 val. pasiekiam 4200 m aukštį, Baranco sienos viršus.
Fotosesija: individuali, bendra, stovint, gulint, sėdint. Visi jaučiamės gerai. Po lipimo Baranco siena, Ligita pastebi: „Jaučiasi aktyvios veiklos stygius“. Judame nuo Baranco uolos, atsiveria įspūdingas slėnis – vaizdai mūsų akiai labai neįprasti ir egzotiški. Einame Karanga stovyklavietės link. Tadas: „Atrodo kaip dežavu iš Čilės, Pietų Amerikoje, tik kondorų, skraidančių virš galvų trūksta“. Mindaugas su Mariumi veda diskusiją apie skirtingo amžiaus kartų sandūrą, pasitikėjimą ir pagarbą. Diskusija baigiasi Mariaus žodžiais: „Na gerai, nesipykstam“. 12.25 val. pasiekiame šios dienos stovyklavietę – Karanga, aukštis 3995 m. Dienos ėjimas buvo kaip per kupranugario kupras: aukštyn – žemyn – aukštyn – žemyn. Stovyklavietėje rūkas toks, kad nedrąsu eiti į tualetą, kažin ar po to rasi kelią atgal? Sprendžiant iš šurmulio aplinkui, panašu, kad žmonių stovykloje nemažai. Tikimės, kad debesys/rūkas prasisklaidys ir bent į vakarą bus galima pasižvalgyti kur esame. Ar sunki šiandien diena buvo? Manau, kad visi sutiks, jog buvo įdomus ėjimas su gražiais slėniais, pakopimais į statesnes sienas.
Evelina pamini: „Šiandien jaučiais blauzdos“. Ėjimas baigtas, laukiame pietų. Pradeda lyti lietus. Drėgmė nuteikia nemaloniai, bet esam tikri, kad tai laikina. Pietums – kepta vištiena su bulvėmis ir šviežių daržovių salotomis, niam, niam. Mūsų komandos mohikanai Tadas su Mindaugu pripažįsta: “Kad 4 km aukštyje gautume keptos vištienos, to dar tikrai nėra buvę. Va tau ir Afrika, va tau ir kalnai“. Po pietų visi išsiskirstome į palapines ištiesti kojų. Marius taip „ištiesia kojas“, kad vos nepramiega vakarienės ir supratęs ką galėjo prarasti – valgo už du. Lietus nustoja lyti. Debesys skirstosi. Giedrėja. Ateina gidas ir supažindina su rytojaus planais: kilsime iki bazinės stovyklos, 4600 m aukštyje. Po vakarienės kasdieninė procedūra: deguonies pasisavinimo ir pulso patikrinimas. Viskas gerai, gidas palinki gero vakaro. Dangus giedras, pilnas žvaigždžių, panašu, kad ryte vėl rasime užšalusius palapinių užtrauktukus ir šerkšnu aptrauktus Afrikos augalus. 20.00 val. visi lendam į palapines miegoti.
Rugsėjo 26 d. – saulėtas rytas. Puiki nuotaika prieš bazinę stovyklą. Marius pasidžiaugia, kad pirmą naktį išsimiegojo gerai. Mindaugas laimingas po „trumpametražių“ sapnų. Evelina ir Ligita naktimis vis dar šąla, nors šiąnakt buvo šilčiausia. 8.50 val. paliekame stovyklą ir beveik po trijų valandų ėjimo pasiekiame Barafu stovyklą – 4673 m aukštyje. Aukštis jaučiasi visiems, išskyrus Marių. Kadangi jam pirmi kalnai, tai naujoko sėkmė lydi ir aukštyje – jokių šalutinių potyrių. Paimu interviu iš mūsų gido, ką jis galvoja apie mūsų grupę? Atsakymas taktiškas: „Labai stipri, drausminga, koordinuota grupė, greitai judanti. Turėtumėte sulipti į viršūnę“. Bet Kilimandžaro kalno statistika sako kai ką kita – tik apie 60 proc. lipančių pasiekia Uhuru viršūnę. Juokaujame ir išsiskaičiuojame, kad trys iš mūsų pasilieka bazinėje stovykloje ir nevargsta, o kiti ramiai ir irgi be vargo – sulipa į viršūnę.
Papietaujame ir visi į palapines poilsio iki vakarienės. Ligita su Evelina tą laiką prasijuokia, Vytautas su Mindaugu dalyvauja vietinių debatuose apie rinkimines akcijas Tanzanijoje, Gintaras diskutuoja su Mariumi, mes su Tadu nieko negirdėjome – pramiegojome visą veiksmą... 17.30 val. – laikas vakarienei. Po vakarienės ateina gidas Džozefas ir supažindina su vakaro programa: „Po vakarienės susiruošiame kuprines šturmo žygiui į viršūnę, šilti rūbai, vanduo, einame miegoti. Keliamės 23.00 val. į viršūnę išeiname 00.00 val. Turime 3,5 val. miegui. Eisime naktį, šalčiausias laikas bus nuo 03.00 val. iki 05.00 val. Lengvas galvos skausmas ir svaigimas, pykinimas, vėmimas – visa tai normalu. Iki viršūnės užtruksime 6-7 val. kelio. Visiems gero poilsio.“ Baigiame gerti arbatą ir į palapines... Kai kas dar juokiasi, kai kas jau tyliai ilsisi. Klausiu Tado: „Miegi?“ Tadas: „Ne“. Aš: „Budėjimo režimas?“ Tadas: „Kaip visada, truputį neramu.“ Suprantama... Naktį turime pasikelti nuo 4670 m iki 5895 m., o po to nusileisti iki 3000 m aukštyje esančios stovyklos. Visas tas ėjimas, kas vyko iki šiandien, jau nieko nebereiškia. Lieka paskutinė diena, o ji bus ilga... Atsimenant Kilimandžaro statistiką – viršūnę pasiekia tik apie 60 proc. visų lipančių, norėtųsi, kad visa mūsų grupė patektų į tą laimingųjų procentą. O kaip bus, matysim ryt. Bandome pamiegoti.
23.00 val. – visi pradeda krebždėtis. Kažin, ar aš vienas nemiegojau, ar ir daugiau buvo tokių nemiegančių? Pirmą kartą neužmigau visai. Tikriausiai, dienos miegas padėjo išlaukti nemiegant (bet tai ne į gerą).
Rugsėjo 28 d. – kaip ir žadėta, išeiname 00.00 val. Oras žada būti geras, naktis giedra. Lipame uolomis, nuobirynu, prasideda serpantinas. Eilėje esu trečias nuo galo, truputį laikau atstumą nuo priekyje einančio, bet gidams tas dalykas pasirodė įtartinas ir po sustojimo perkelia mane į priekį, kad neatsilikinėčiau ir nejaukčiau tvarkos. Aukštis – 5100 m. – sunkiai einasi, iš komandos nario pasigirsta: „Šiandien viršūnės nepasieksiu, nesulipsiu.“ Sustojame, gidas motyvuoja dar palipti, paima panešti kuprinę, sako, kad dabar sunkiausias etapas, po to bus lengviau. Bandome eiti.
Aukštis, slėgis, naktis... Visi tie faktoriai daro savo – šalta, vienos pūkinės striukės nebeužtenka, ant viršaus rengiamės striukes nuo vėjo, maunamės pūkines pirštines, dedamės šiltesnes kepures. Įveikėme 100 metrų (5200 m.) – dar kartą stojame ir mūsų komandos narys pasako: „Šią dieną aš kopimą baigiu, jei eisiu, vėliau bus tik dar prasčiau, leidžiuosi žemyn“. Gidai dar bando įkalbėti, kad pakentėtų, bet žmogus su patirtimi ir tikrai žino ką daro. Mes neįkalbinėjame. Visada tokie sprendimai yra liūdni, suima už širdies, kai matai žemyn besileidžiantį draugą, bet prieš gamtą nepakovosi ir gailesčio niekas nerodome. Kylame toliau, prasideda blogumai: su Mariumi einame į tualetą, pagerėja, bet laikinai. Ligita irgi jaučiasi prastai, vimdo. Tadas dreba nuo šalčio: „Nesuprantu, dar niekada nėra taip buvę“.
5400 m aukštis – labai nekaip jaučiuosi ir aš: silpna ir jaučiu, kad koordinacija trinka. Kas 50 m stoju ilsėtis – fiziškai nesunku, bet aukštis „taško jėgas“, o silpnumas kelia nerimą. Prieiname italų grupę – jie ilsisi. Kai kas geria arbatą, bando kažką užkąsti, kiti labai blogai jaučiasi – vemia. Mūsų gidai dainuoja, žada, kad po 5 min. bus Stella point (Kilimandžaro kraterio kraštas), patekės saulė ir bus daug geriau. Nebegaliu, kojos nekyla, mėto į šonus, bet pažiūrėjus į kitus – irgi vaizdas ne koks. Dar truputį... bet tas truputis kalnuose tokiame aukštyje yra labai daug! Stella point pasiektas – ištiksėjo ilgiausios 5 minutės mano gyvenime. 6.00 val. ryto. Gražu, saulėtekis, o jis labai gražus, įspūdingą!
Gidas prieina: „Sakiau, kad viskas bus gerai, kaip jautiesi?” Aš: „Tai buvo ilgiausios 5 minutės mano gyvenime“. Nufilmuoju gamtos vaizdus ir sėdu pailsėti. Lieka 100 metrų iki Uhuru viršūnės (pagrindinė Kilimandžaro viršūnė). Labai negera. Manau, kad neįveiksiu ir palauksiu komandos 5790 m aukštyje. Išgirdęs mano sprendimą, gidas bando įtikinti, kad aš galiu, tikrai nebedaug liko. Įkalbinėjimams nepasiduodu, žinau ką galiu... Gidas traukia kozirį: „Pasilikti čia yra pavojingiau nei judėti į viršų, o po to – greitai leisimės žemyn. Liko tik 100 m, į viršų eisime labai lėtai.“ Papirko sveikatos ir pavojaus tema. Stojamės, judame į viršų. 6.50 val. – Uhuru viršūnė (5895 m virš jūros lygio). Fotosesija. Įspūdingas vaizdas. Ne, ne dėl viršūnės, o dėl ugnikalnio gamtos. Žodžiais neatpasakojama. 7.15 val. – esu „priduodamas“ gido padėjėjui ir dviese pradedame leistis į bazinę stovyklą. Stovyklą pasiekiame – nubėgam per 2 val. ir 9.00 val. stovyklavietėje geriu natūralias sultis. Tokio nusileidimo nuo viršūnės dar nesu turėjęs. Po geros valandos susirenka visa mūsų grupė. 11.30 val. – pietūs. Po pietų susidedame daiktus ir leidžiamės iki stovyklavietės. 16.30 val. nusileidžiam į Mweką stovyklą (3100 m). Pavargę, apturėję ilgą ir aktyvią parą, įveikę 4020 m vertikalaus „pasivaikščiojimo“, pavalgome ir einam ilsėtis.
Rugsėjo 29 d. – paskutinis rytas kalne. Su gidais pasikalbame ir apie aktualiausią temą – COVID virusą. Visomis dienomis gidai dainuodavo dainą „Jamba bwana, Kilimanjaro“, kurią ir mes pramokome. Gidai tikino, kad būtume greičiau išmokę, jei ne COVID‘as. Pasirodo, jiems yra uždrausta stovyklavietėse dainuoti, kad nesibūriuotų didelėmis grupėmis. Anksčiau gidai nusileidę į stovyklavietes, susitvarkę ir pavalgę, sueidavo į būrius ir vakarais dainuodavo Kilimandžaro kalno dainas. Gaila, kad to nepamatėme... Baigiame nusileisti iki Kilimandžaro nacionalinio parko prieigų. Leisdamiesi matome paliktus neštuvus ir metalinius ratukus su rėmais (kaip metalinė lova su ratukais), kuriais transportuojami žmonės jei jiems pasidaro labai blogai ir reikalinga medikų pagalba. Kodėl gabenami tokiu būdu? Todėl, kad šiai dienai Kilimandžaro nacionalinio parko teritorijoje malūnsparnių skraidymas yra uždraustas. Tik mums iškilo klausimas, jei žmogus transportuojamas metaliniuose ratukuose per kalnų keliukus, tai vien nuo transportavimo sąlygų turėtų neišgyventi... na, bet jei tai vyksta, vadinasi, patikrinta ir viskas veikia. Leidžiamės su viltimi, kad viešbutyje tikrai bus šiltas vanduo ir pailsėję galėsime pakalbėti apie antrąją ekspedicijos dalį po Afriką: apsilankymą safariuose ir susipažinimą su Zanzibaro sala. Tęsinys netrukus.