Su ketverių ir beveik dvejų metų berniukais išbandę įvairias keliones tėvai suprato, kad keliauti jiems yra paprasčiau nei sėdėti namie. Šeima teigia, kad Kenija tikrai tinkama kryptis kelionėms su vaikais, todėl norėtų ir kitus padrąsinti pasitikėti savo atžalomis bei savimi ir išdrįsti keliauti kartu. Juk svarbiausia – drauge patiriami įspūdžiai. Mama Marija DELFI pasakojo apie patirtus nuotykius safariuose, šiurpą keliančią genčių gyvenimo kasdienybę, naują šukuoseną ir tai kaip po kelionės pasikeitė vaikų elgesys.
– Marija, papasakokite, ar dažnai keliaudavote be vaikų. Ar vaikų atsiradimas pakeitė jūsų keliones?
– Mes abu su vyru labai ramūs žmonės, bet nemėgstame ramiai sėdėti namie. Mūsų šeima visuomet mėgo aktyvų laisvalaikio leidimo būdą, todėl gyvenime ieškome naujų patirčių ir nuotykių, o kelionės padeda tai atrasti. Atsiradus vaikučiams mūsų pomėgiai nė kiek nepasikeitė. Dabar su savo mažyliais taip pat aktyviai leidžiame laiką, keliaujame ir kartu džiaugiamės gyvenimu. Žinoma, dabar reikia visiems keturiems taikytis vieniems prie kitų. Tai yra gerokai sudėtingiau, bet tie iššūkiai apdovanoja dar didesniais atradimais.
– Kodėl keliavote būtent į Keniją? Artimesni kraštai jau ištyrinėti?
– Europa ir Azija jau gerai išmaišyta, net ir pirmagimis yra ten daug matęs, taigi ieškojome naujos krypties. Rinkdamiesi atsižvelgėme į vaikų norus ir galimybes. Pasirinkome leistis į safarį Kenijoje, nes tai kelionė, idealiausiai tinkanti mūsų vaikams, ypač dabartiniam jų amžiui.
Vaikai labai mėgsta gyvūnus. Vyresnysis kiekvieną vakarą prieš miegą, einant skaityti pasakų, iš daugybės knygų išsirenka vis tą pačią gyvūnų enciklopediją. O jų mėgstamiausias filmukas – dokumentinės „National geographic“ laidos. Vaikai su tėčiu lauke nuolat gaudo vabaliukus, sliekiukus, voriukus ir kitokius mažus gyvius. Kita priežastis, kodėl pasirinkome šia kelionę – didžioji kelionės dalis leidžiama džipe, safaryje. Tokio amžiaus vaikai patys toli nenueitų, o mes irgi neprinešiotume. Mūsų vaikams labai patinka keliauti automobiliu. Kriziniais momentais pasijuokiame, kad norint pailsėti reikia prisegti vaikus automobilių kėdutėse ir važiuoti bet kur. Tuomet jie labai ramiai laukia nuotykių, o dažnai ir užmiega.
– Kenija, kaip ir visa Afrika, vis dar neatsikrato daugybės stereotipų – žmonės mano, jog ten nesaugu, klesti korupcija ir skurdas. Ar nesulaukėte nuogąstavimų iš artimųjų dėl šios keliones?
– Artimieji labai baiminosi dėl mūsų ir visais būdais bandė atkalbinėti. Tačiau jie vadovavosi minėtais stereotipais ir savo baimėmis, o mes žinojome, kad Kenija yra saugi turistinė šalis. Oras ir vanduo čia dieną naktį buvo 28 laipsnių karščio. Laiko juosta nesikeičia. Maistas ekologiškas, šviežias ir sveikas. Nereikia jokių skiepų. Įdomu tai, kad tie patys žmonės, kurie atkalbinėjo, mums grįžus iš kelionės gyrė, kokie mes esame šaunuoliai.
– Afrikos žemyne netrūksta lietuviškam organizmui nepažįstamų ligų, todėl pravartu iš anksto žinoti artimiausias gydymo įstaigas, pasirūpinti asmenine vaistinėle. Ar daug laiko, jėgų ir pinigų teko tam skirti?
– Mūsų giminėje daug daktarų, todėl tai buvo gana paprasta. Dėl skiepų, vaistų vartojimo bei vaistinėlės, kurią ėmėme su savimi, konsultavomės su geriausiais specialistais. Dėl savęs nesijaudinome, bet dėl vaikų kilo nemažai klausimų. Kenijoje turime pažįstamų, tad pavyko pasikonsultuoti ir su jų vietiniais medikais. Mat vaistų nuo maliarijos vaikams Lietuvoje negausi, o Kenijoje visko yra ir nereikia jokių receptų. Ten medicina toli pažengusi, yra daug vaistinių bei ligoninių – kaip ir Lietuvoje.
Didžiąją dalį vaistinėlės sudarė namie turimi vaistai. Brangiausiai kainavo antimaliariniai vaistai vaikams. O antimaliarinių sau gavome iš draugų, ką tik grįžusių iš Afrikos. Vartojome tik vaistus vaikams, o visa kita liko vaistinėlėje ir laukia kitos kelionės. Ir nors labiausiai jaudinomės dėl maliarijos, bet per visą kelionę matėme tik tris uodus.
– Kiek laiko truko jūsų kelionė? Ar kas nors padėjo susipažinti su apylinkėmis?
– Mūsų viešnagė Kenijoje truko beveik tris savaites. Kelionės pradžioje buvome susiplanavę susitikti su sena pažįstama iš Nairobio (Kenijos sostinė) ir praleisti keletą dienų su jos šeima. Manėme, kad taip bus geriausia apšilti kojas Afrikoje, tačiau šis planas žlugo vos atvykus. Draugams netikėtai teko išvykti į kitą miestą laidoti artimųjų. Taigi nusprendėme vieni susipažinti su didmiesčiu, aplankyti žirafų centrą, zoologijos sodą. Išėję pasivaikščioti susilaukdavome daug dėmesio, nes ten baltaodžių praktiškai nėra (išskyrus turistines vietas ir prekybos centrus), o baltaodžių vaikų išvis nematėme.
Vietiniai gerai kalba angliškai (buvusi anglų kolonija), nori bendrauti, bet jų bendravimas mums buvo labai neįprastas. Dažniausiai jie nori susidraugauti Facebook’e ir sužinoti telefono numerį. Tuomet kasdien skambinėja ir siunčia linkėjimus.
– Vienas iš kelionės tikslų buvo noras dalyvauti safariuose. Ar nenusivylėte jais? Kokių gyvūnų pavyko pamatyti?
– Pirmąją dalį kelionės skyrėme safariams. Vienas safaris po kanjoną, kitas – aplink ežerą, trečias – savanoje. Šiuos safarius buvome iš anksto užsisakę iš turizmo agentūros Kenijoje. Visa šalis garsėja safariais, jie turi apie 40 tam skirtų nacionalinių parkų. Mes ten ieškojome raganosių, krokodilų, sekėme paskui medžiojančius liūtus, stebėjome pietaujantį gepardą, tykojome leopardus, stebėjome dramblių, žirafų, zebrų ir begemotų laukinį gyvenimą, mašina tiesiog brovėmės per milžiniškas gazelių bandas.
Na, tų įspūdžių tikrai neįmanoma nupasakoti. Kai viskas šalia ir taip tikra, o gidas taip įdomiai pasakoja istoriją ir dar matai šokinėjančius iš susidomėjimo vaikus, aplanko tikra laimė. Nuostabu patirti tiek džiaugsmo ir dalytis juo su artimiausiais.
Užsisakius safario paslaugą, jie pasirūpina viskuo. Į kainą įeina atviras džipas, kuriuo važinėji po safarį, gido paslaugos (jis vairuoja ir pasakoja apie gyvūnus), apgyvendinimas, maitinimas. Žinoma, kiekvieną rytą išgirsdavome frazę, kad kelionės planas pasikeitė, bet juk mes Afrikoje ir jokio skirtumo, ar pirmiausia pamatysime krokodilus, ar liūtus.
– Ar vaikams neprailgo kelionės automobiliu?
– Dažniausiai safaryje važinėdavome auštant ir temstant, kai gyvūnai eina medžioti. Tačiau vieną dieną gidas pasiūlė važinėtis visą dieną, t.y. 11 valandų, ir privažiuoti upę, per kurią migruoja gyvūnai, o vandeny juos gaudo krokodilai. Kadangi tai buvo nebe pirma safario diena ir mums su vaikais kelyje puikiai sekėsi, nė neabejodami sutikome ir nepasigailėjome. Vaikai nė karto nepasiskundė, kad nusibodo, ar nori namo.
Priešingai, jei džipas sustodavo tykoti gyvūnų, jie dainuodavo ir ragindavo važiuoti toliau. Kaip lėktuve, taip ir džipe, jiems labai patiko pats važiavimas, nes ten nėra automobilio kėdučių, niekas neprisega. Gali šokinėti tarp sėdynių, gali užsikarti ant stogo, žaisti tarpusavyje ir, žinoma, stebėti gyvūnus. Mums nereikėjo jų užiminėti, bet reikėjo prilaikyti važiuojant duobėtu keliu ar pasaugoti, kad iš džiaugsmo neiššoktų pro stogą ar langą.
– Kaip kelionėje atrodė jūsų buitis? Kur apsistodavote naktimis?
– Per safarius gyvendavome viešbutukuose ir palapinėse. Jų palapinės atrodo kaip nuosavas namas: erdvios, aukštu stogu, išklotos kilimu, yra atvesta elektra, turi atskirą kambarį su tualetu ir dušu. Maitinimas safaryje taip pat geras: šviežias, ekologiškas maistas, daug daržovių. Net vaikams patiko, visuomet ką nors išsirinkdavo ir sočiai valgydavo. Per visą kelionę nė vienam iš mūsų nekilo virškinimo problemų.
Po intensyvios keliavimo savaitės skridome prie Indijos vandenyno pasiilsėti. Apsigyvenome apartamentuose, kurie įsikūrę vos už kelių žingsnių nuo vandens. Ten labai ramu, ilgiausiame paplūdimio ruože vos keletas turistų ir kokosų pardavėjų. Pas mus dviračiu atvažiuodavo pardavėjas su šviežiomis daržovėmis ir vaisiais. Ateidavo žvejys su geriausiais laimikiais ir šefas, kuris siūlydavosi paruošti jūros gėrybes. Mes patys stebėjomės, kad net vaikai valgo aštuonkojus, kalmarus ir kitas pirmą kartą matomas gėrybes. Manau, kad mes sugebėjome sudominti pasakojimais, jie matė ruošimo procesą, o paragavę jau nieko nebeklausė.
Prie vandenyno džiaugėmės smėliu ir bangomis. Buvome nuplaukę į šalimais esančią salą, užsiėmėme paviršiniu nardymu, maitinome žuvytes prie koralų. Kiekvieną dieną gaudėme krabus, stebėjome vietinių beždžionių gyvenimą. Vyras su vietiniais išplaukdavo pažvejoti.
– Neapsiėjote ir be nuotykių. Papasakokite, kokių įsimintinų akimirkų patyrėte.
– Pirmasis nuotykis susijęs su mano šukuosena. Prekybos centre užkalbinęs vyrukas prisistatė esąs mūsų sodininkas. Maloniai bendravome, jis mus visur lydėjo, pasakojo, padėjo. Apsauga kažkodėl norėjo jį išvaryti iš parduotuvės, bet aš pasipiktinusi pasakiau, kad jis su mumis. Vėliau „sodininkas“ paprašė nupirkti jam maisto. Leidau pačiam rinktis, juk maistui negaila. Jis pasiėmė 5 kilogramus ryžių ir didžiulį butelį aliejaus. Tiek patys nebūtume jam nupirkę, bet pamanėme, kad gal tikrai tam sode nedaug uždirba ir didelė šeima sunkiai verčiasi.
Jis ir toliau mūsų nepaleido. Pamatęs, kad grožiuosi afrikietiškomis šukuosenomis, sugundė užsukti į jo sesės grožio saloną. O ten aš neatsilaikiau! Apie tokią šukuoseną seniai svajojau. Tai va, padarė man šukuoseną ir aš jau irgi jo sesė! Sode jo daugiau nebematėme. Matyt, jis jau kitų turistų „sodininkas“. Taip ir gyvena čiabuvis vargo nematydamas.
Taip pat įsiminė pažintis su vietiniu batsiuviu. Pagyriau vietinių batus ir paklausiau jo, ar galėtų ir mano vyrui tokius pasiūti. Kitą dieną atnešė pasimatuoti kažką panašaus į batą, bet padarytą iš padangos. Iš pradžių maniau, kad čia tik maketas, bet pasirodo, kad tai ir yra mano vyro batai. Vietiniai tokius nešioja, sako, susidėvi per 40 metų. O po kokio dešimtmečio taip gražiai apsitrina, kad atrodo lyg iš odos pagaminti.
Gana įdomus nuotykis nutiko ir safaryje. Saulei leidžiantis privažiavome du gepardus ir laukėme, kol jie eis medžioti. Gidas tikino, kad mes greitai pamatysime kvapą gniaužiančių vaizdelių. Tik va – mūsų vaiką prispyrė į tualetą. Jis nebegalėjo palaukti, o safaryje išlipti iš džipo griežtai draudžiama.
Gidas greitai susiskambino su reindžeriais, pranešė situaciją ir sutarė, kad vaikas tuoj viską padarys per atidarytas džipo duris. Reindžeris pavažiavo truputį toliau nuo gepardų, bet vaikui bedarant iš už krūmynų išsliūkino medžiojanti liūtė. Gerai, kad vaikai bebaimiai ir galėjome be jokių nesklandumų greitai uždaryti automobilio duris.
– Ar pavyko pamatyti ne tik turistų akims pritaikytą vietinių gyvenimą?
– Paprašėme safario gido nuvežti mus į masajų kaimelį, kad galėtume pabendrauti su vietiniais ir pažiūrėti, kaip jie ten gyvena. Atsisakėme standartinio vizito į kaimą, kuriame turi susimokėti, o vietiniai tau rodo šokius, vaišina, pardavinėja papuošalus. Pasirinkome paprastą pažintį su gido draugu. Jis vedžiojo mus po savo kaimelį ir staiga vidury gyvenvietės priėjome milžinišką š.... krūvą. O, sako, čia ką tik buvo užsukę drambliai! Pasakojo, kad jie pavojingi, bet truputį mažiau nei leopardai, liūtai ar gepardai.
Masajų gentis gyvena nacionaliniame parke ir nuo laukinių gyvūnų nesisaugo jokia tvora. Kas naktį pas juos užklysta gyvūnų, todėl žmonės naktimis stengiasi iš namelių nekišti nosies. Didžiausia problema yra su vaikais, ypač mokyklinukais, kurie paryčiais išeina į mokyklą. Gyvūnai juos lengvai pasigauna.
Gido draugas pasakojo, kad prieš kelerius metus grįžo iš miško į kaimą ir parnešė liūto galvą. Mes sustingę klausėme ir nieko nesupratome. Pasirodo, kad masajų genties berniukai, sulaukę 15 metų, turi palikti tėvų namus ir penkeriems metams iškeliauti į mišką. Sugrįžti gali tik parnešę liūto galvą. Jaunuolis pasakojo, kad jis tą penkmetį gyveno su penkiolika likimo draugų. Visi jie mokėsi išgyventi gamtoje ir medžiojo liūtą. Trečdalis draugų žuvo kovoje su liūtu, o du trečdaliai laimingai, jau kaip vyrai, grįžo į kaimą su liūto galva. Bet jie ir toliau liūtus gerbia, su jais taikiai sugyvena.
– Kelionės į skurdžiau gyvenančias šalis daugeliui supurto vertybių pamatus. Ar pajutote tai?
– Mano ir vyro vertybes labiausiai supurtė pirmieji kartai Azijoje, kai susidūrėme su iki tol neregėtu skurdu. Nuo tada kitaip žiūrime į vartojimą, maisto švaistymą, daiktų pirkimą, jų išmetimą. O šioje kelionėje buvo įdomu stebėti, kaip greitai vaikai perima gerą pavyzdį.
Vieną dieną po audros į krantą buvo prinešta daug lapų bei visokių šiukšlių. Šalia atostogaujanti irakietė iš vandenyno rinko į jį išmestą plastiką. Aš nusprendžiau jai padėti, kol šeimyna šalia gaudė krabus. Neįtikėtina, kiek buteliukų, kamštelių, šiaudelių, ausų krapštukų ir kitokių daikčiukų radome.
Įdomiausia, kad kitą dieną vaikai susirado didžiausius maišus ir patys išėjo rinkti plastiko iš vandenyno, dar ir mus paragino. Kai grįžome namo, vyresnysis nebegali praeiti ar pravažiuoti pro šiukšles. Paklausia, ar čia plastikas, ar kenkia gamtai, ir jei taip, tai suranda šiukšlių dėžę ir išmeta. Kenijoje griežtai draudžiama naudoti plastikinius maišelius. Nei kaime, nei mieste nepamatysite nė vieno maišelio. Neįtikėtina, kaip mus lenkia Afrikos šalis! Buvo ko pasimokyti ir bandome tai praktikuoti namie.
– Pasidalykite praktine informacija šeimoms, nedrįstančioms, bet labai norinčioms keliauti į egzotiškus kraštus. Kaip per ilgus skrydžius užėmėte vaikus, ką būtina pasiimti leidžiantis į tokią kelionę su vaikais ir kaip planuoti atostogų dienotvarkę, kad būtų laimingi ne tik vaikai, bet ir tėvai?
– Dažniausiai žmonės nedrįsta tol, kol nepabando. Pabandžius išsisklaido visos baimės ir išankstiniai nusistatymai. Aš siūlyčiau šeimoms labiau pasitikėti vaikais ir savo pačių jėgomis. Mes taip ir darėme. Iš pradžių keliaudavome Lietuvoje, lankydavome gražiausias vietas ir draugus, tuomet eidavome į žygius miške, vasarą nakvodavome palapinėse prie ežero. Vėliau pabandėme trumpus skrydžius.
Sekėsi visaip, bet tikrai daug geriau, nei sėdint namuose. Tuomet su pirmagimiu išdrįsome skristi iki Azijos. Vėliau jau su dviem vaikais iki Afrikos. O dabar visiškai nebesijaudiname dėl dar tolimesnio skrydžio iki Meksikos.
Skrydžių metu mes dažniausiai vaikų neužimame, nes jie patys susiranda daug įvairios veiklos. Jiems patinka kalbinti kitus keleivius, žiūrėti pro langą, dainuoti, „skaityti“ gelbėjimo instrukciją ir reklaminius žurnalus, žaisti su kėdės staliuku, langeliu, mygtukais, ausinėmis ir pan. Stiuardesės mažyliui padovanojo mažą minkštą lėktuvėlį, tai jis lėktuve vis skraidė. Vyresnysis gavo lipdukų knygelę, tai irgi buvo džiaugsmo visai kelionei. Lėktuve mes nelinkę vaikų linksminti filmukais, telefonais ar saldainiais.
Tiesa, vaikams įsisiautėjus stiuardesės pasiūlydavo įjungti filmuką, bet mes to nedarėme. Žinome, kad mūsiškiai po vieno norės kito ir dar kito ir galiausiai viskas baigtųsi ašaromis. Pastebėjome, kad vaikams lėktuve daug lengviau nei mums patiems, nes jiems ten užtektinai erdvės ir pabėgioti, ir pašokinėti ant sėdynių. O grįžtant visą ilgąjį skrydį abu kuo puikiausiai miegojo.
Dėl dienotvarkės, manau, svarbiausia – per daug neprisiplanuoti, kad nepervargtų nei vaikai, nei tėvai. Išvis geriausia planuoti kuo mažiau ir turėti galimybę elgtis pagal esamą situaciją. Šioje kelionėje mes turėjome planą, bet jis buvo gana lengvas. Ankstesnėse kelionėse Azijoje neplanuodavome nei maršruto, nei gyvenamų vietų. Pasižymėdavome tik keletą būtiniausių renginių ir objektų. Kiekvieną dieną keliaudavome pagal nuotaiką ir galimybes, ieškodavome vietos nakvynei tą akimirką, kai jau prisireikdavo.
Azijoje tai labai patogu, nes ten dažnai dėl bangų neplaukia keltai arba nevažiuoja autobusai, nes nesurenka žmonių. Keliavimas be plano gal ir skamba baisiai, bet su vaikais tai pats geriausias variantas ir tikrai siūlome jį išbandyti. Tokiu būdu gali pavykti pasiekti maksimalių rezultatų nepavargus ir su gera nuotaika. Tiesiog įsijungi Booking.com ir ieškai šalia esančių gyvenamų vietų, kai jau nori pabaigti dienos nuotykius.
– Tolimų kelionių su vaikais skeptikai dažnai sako, kad vaikui ir kaimyninėje šalyje bus taip pat gerai kaip ir kitame žemyne, svarbiausia – jis su tėvais. Ką manote apie tokius svarstymus?
– Keliavome pirmiausia dėl savęs, nes vaikams gerai ir savo ar draugo kieme. Bet vaikai tikrai daug gavo iš šios kelionės. Visų pirma, tai nuolatinį mamos ir tėčio dėmesį visas tris savaites. Juk paprastą dieną dažniausiai vaikus prižiūrime po vieną ir tik kelias valandas per dieną ką nors veikiame drauge.
O kartais būname pavargę po darbų, kartais neturime ūpo. Per atostogas patys būname laimingi kaip vaikai ir patiems norisi pasinerti į jų nerūpestingus žaidimus. Tą gerą nuotaiką spinduliuojame vieni kitiems ir sukuriame kažką tokio, ką vadiname tikromis atostogomis.
– Panašu, kad ši tolima kelionė jūsų neišgąsdino, tik priminė, kad vaikai mums suteikia sparnus, o ne užrakina namie. Į kurią gaublio vietą dabar imate žvalgytis?
– Mūsų vaikai nuo kelionių tikrai nesustabdė. Labai norėtųsi daugiau šeimų padrąsinti pasitikėti savo vaikais bei savimi ir išdrįsti keliauti kartu. Šiuo metu jau ruošiamės kelionei į Meksiką, ji užbaigs mano motinystės atostogas.
