Tereikia nuspręsti kur vykti. Pasirinkimai nėra itin patogūs, nes Agadiras yra toli nuo kitų miestų. Jis yra bene piečiausias iš didesnių Maroko miestų, o dauguma populiaresnių šalies vietovių yra šiaurėje.
Artimiausias gėris – Marakešas yra už keturių valandų kelio autobusu, jau nekalbant apie kitas Maroko įžymybes, tokias kaip Kasablanka, Fezas ar Rabatas, į kurias kelionė žemės transportu gali tęstis iki aštuonių ir daugiau valandų. Aišku, galima naudotis vietiniais skrydžiais, bet Marokas nėra pigių vidinių skrydžių šalis. Jų kainos prasideda nuo 60 eurų į vieną pusę beveik visomis kryptimis. Taigi, norint daugiau pakeliauti po Maroką, geriau skristi į šalies vidurį, arba daryti dar išmintingiau – atskristi į šalies šiaurę, o išskristi iš pietų.
Visi žino tą gražią dainą apie Kasablanką, kurioje vyras graudžiu balsu dainuoja, kaip jis kažką myli vis labiau ir kviečia mylimąją sugrįžti pas jį į Kasablanką. Daina graži, tačiau Kasablanka nuo Agadiro yra toli ir dėl jau minėtos per didelės prabangos praleisti aštuonias valandas kelyje ir tiek pat atgal, mums teko pasirinkti – ją arba kitą Maroko perlu vadinamą miestą – Savirą.
Sprendimą priėmėme panaudoję paprastą būdą – paklausėme „Google“. Atsakymas nustebino – internautai vienbalsiai pasisakė už Savirą. Anot jų, Kasablanka gražus tik dainoje. Realybėje tai didelis, transportu užkrautas, triukšmingas miestas, kai tuo tarpu Savira – romantiškas tūkstančio ir vienos nakties stiliaus miestelis su fantastiškais paplūdimiais.
O, taip, fantastiškais. Tuo metu šia melaginga informacija dar tikėjau ir ją suvirškinus abejonių nebeliko – renkamės Savirą. Juolab, kad ji tik už keturių valandų kelio nuo Agadiro, kas Maroko mastais yra praktiškai čia pat.
Čadros nedėvėjusi Agadiro viešbučio administratorė mus patikino, kad autobusai vyksta kas dvi valandas. Mes neskubėdami, apie pietus atsiradome Agadiro stotyje, kuri per kelias minutes sugadino ir taip nekokį Agadiro įvaizdį. Ne, ne vien todėl, kad jos vidus atrodė taip pat baisiai kaip sovietinė „Rėdos“ parduotuvė Kaune. Nors iš dalies ir dėl to. Miesto stotis yra bene pirmas dalykas formuojantis miesto įvaizdį, negi sunku ją susitvarkyti. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, pakanka pasižiūrėti į Marakešo traukinių stotį – palyginus su Agadiro stotimi, ji prilygsta kurortui su bevieliu internetu, Marokui nebūdinga švara ir angliškai kalbančiais darbuotojais.
Agadiro autobusų stotis yra visiška skylė su nusmurgusiuose kioskuose sėdinčiais ir neaišku ką veikiančiais vyrais, angliškai sugebančiais pasakyti „no bus“ – eikite į kitą kioską. Kai visus kioskus aplankai, tada gali pradėti ratą iš naujo, nes paskutinis kioskas vėl nukreips į pirmąjį. Nesuprantu kokia tų kioskų ir juose sėdinčių tinginių paskirtis. Galėtų apsišluoti vietoj telefono maigymo, bent naudos būtų.
Dar blogiau buvo, kai sužinojome, kad autobusas į Savirą vyksta ne kas dvi valandas, o kartą per dieną. Ir, žinoma, jis jau buvo išvykęs. Nors kiekviename kioske plakatai skelbė, kad autobusų yra daugiau, tinginiai vis tiek vijo mus nuo savęs. Ir pabandyk tu kažką išsiaiškinti, kai jie moka tik vieną frazę – „tomorrow“ (rytoj, - liet.).
Į Savirą teko vykti su taksi. Bet ir dėl jo dar reikėjo pakovoti, nes nors taksistų buvo apstu, vežti niekas nenorėjo. Rinkomės vieną iš vieno, tad derybų nebuvo, nes kitaip būtų tekę laukti to apšnekėto „tomorrow“.
Taksi paslaugos kainavo 90 eurų. Kelionė su trumpais sustojimais truko apie keturias valandas. Sykį stojome pažiūrėti gražaus jūros vaizdo, sykį – po medžius laipiojančių ožkų ir dar užsukome į ūkelį pažiūrėti kaip dvi basakojės moteriškės spaudžia argano aliejų. Agadiro apylinkėse auga daug argano medžių, todėl argano aliejus pristatomas kaip regiono pasididžiavimas.
Taksistas aiškino, kad geriausias aliejus kilęs būtent iš Agadiro. Mes irgi sakome, kad lietuviškas alus skaniausias, o lietuvaitės gražiausios pasaulyje, o kai kas net gi nuoširdžiai taip ir galvoja. Nesakau, kad negražios, bet kas išmatuoja tas „-iausias“?
Ant kalno, kuris gerai matomas iš Agadiro paplūdimių, sudėtas didžiulis arabiškas užrašas iš trijų žodžių. Jie reiškia – Dievas, karalius ir valstybė. „Dievas ir valstybė – gerai, - atvirauja taksistas, - Karalius tai šiaip sau.“ Užteko į jį įdėmiau pasižiūrėti ir vyrukas puolė teisintis pajuokavęs, nes iš tiesų karalius yra labai labai geras.
„Man tas pats, - pasakau, - Gali varyti ant savo karaliaus kiek tik nori, mes niekam nesakysim.“ Bet akivaizdžiai sunerimęs taksistas leido suprasti, kad kritikuoti karalių vis dėl to nėra labai išmintinga. Marokiečiai kalba, kad dabartinis karalius geras, daug daugiau visko leidžia ir korupciją kiek apmažino.
Savira yra visai kitokio tipo miestas nei Agadiras. Čia jau yra tikra arabiška medina su savo gatvių prekeiviais ir klaidžiomis gatvelėmis. Žmonės čia jau nebe tokie laisvamaniai ir moterys vaikšto apsimuturiavusios, kaip joms ir priklauso. Sako, kad čia tikrasis Marokas.
Tačiau jei čia tikrasis, o Agadiras netikrasis, tai mano širdžiai mielesnis netikrasis, nepaisant baisios jo autobusų stoties. Čia dar daugiau šiukšlių, dar daugiau smarvės, chaoso ir išdaužytų šaligatvių. Suprantu, kad šiukšles miniu per dažnai. Matyt, teks susitaikyti, kad čia Marokas, čia kitaip nebus.
Vis dėlto mus atvykusius į Savirą pasitiko ne šiukšlės, o malonus žydinčių česnakų kvapas. Jų žiedai savo violetinėmis galvutėmis mojavo visur. Turiu galvoje už medinos ribų, nes medinoje niekas neauga, ten yra vietos tik užeigoms, parduotuvėms ir turgaus prekeiviams.
Be to, Saviroje maloniai nustebau, kai pirmą kartą Maroke, mums einant per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, automobilis sustojo mus praleisti. Nustebimas truko trumpai, kol nepamačiau, kad šis automobilis yra taksi ir jis sustojo ne iš mandagumo, o tikėdamasis, kad gal būt susigundysime jo paslaugomis.
Mūsų viešbutis šį kartą buvo ne modernus ir naujas, o senas, įkurtas pačioje medinos širdyje, turintis vidinį kiemuką ir terasą ant stogo, nuo kurios galėjai stebėti medinos gyvenimą. Iš esmės jis gal buvo neblogas –švarus, gražiai tvarkomas. Bet vėlgi – gyvenimas sename name turi savus niuansus kaip, pavyzdžiui, kambariai be langų. Tai reiškė prastą vėdinimą, drėgmę ir pelėsių kvapą, bet už tai didžiavomės gyvendami medinoje.
Jei kas tikisi Maroke pailsėti ypač pigiai, tai galiu kiek nuliūdinti – Maroke nebrangu, bet ne tiek kiek galbūt įsivaizduojama. Alkoholis yra brangesnis nei pas mus, o vietomis ir labai ženkliai.
Koks daiktas dar gali būti reikalingas kepant po karšta Sacharos saule? Žinoma, ledai. Vėl nusivylimas – vidutiniškos kokybės ledai parduotuvėje kainuoja apie du eurus. Maisto prekių kainos varijuoja priklausomai ar jos vietinės ar atvežtinės. Vietiniai produktai gali būti netgi labai pigūs, bet importiniai yra tikrai ne pigesni nei Lietuvoje. Labai mėgstu avokadus ir tikėjausi jų pigiai atsivalgyti Maroke, bet štai tau ir šnipštas, vienas avokadas - 1,20 euro.
Saviroje mums baigėsi atvežtinis alkoholis, kuris buvo naudojamas kaip dezinfekcinis skystis. Teko ieškoti kur jo gauti. O čia įspūdžiai verti atskiros istorijos. Apie marokiečių santykį su alkoholiu ir kiti nuotykiai Saviroje – kitoje pasakojimo dalyje.