Tokie įspūdingi eksponatai kaip laikrodis su povu, XVIII a. pagamintas talentingo anglų meistro Jameso Coxo, primena laikus, kai Rusiją valdė garsioji imperatorienės Jekaterina II.
Tą laikrodį imperatorienė gavo dovanų iš savo favorito, Rusijos valstybės veikėjo, kunigaikščio generolo feldmaršalo Grigorijaus Potiomkino. Ištaiginga dovana tapo idealiu simboliu, ženklinančiu dekadanso erą – metą, kai monarchė dirigavo amoraliems ir godiems rūmams.
Kaip tik šioje salėje (suniokotoje gaisro po imperatorienės mirties, bet vėliau atstatytoje) Jekaterina II priiminėjo artimiausius bičiulius, sodino juos prie mozaikomis inkrustuotų stalų ir lošdavo su jais kortomis.
„Jekaterina II baisiai mėgo lošti, – patikina po muziejų vedžiojantis gidas. – Todėl čia šitiek daug stalų. Vis dėlto ji buvo labai išranki asmenims, kurie turėjo teisę čia įžengti, todėl tik keletas žmonių žinojo apie šią slaptą jos aistrą.“
„Ji niekada nelošdavo iš pinigų – ji lošdavo iš deimantų. Ir tai buvo ne šiaip sau deimantai, o patys geriausi – vadinamieji švariausio vandens deimantai“, – tęsia pasakojimą gidas. (Pasakymas „švariausio vandens deimantai“ atėjo iš viduramžių, kai juvelyrai sumesdavo deimantus į vandenį ir, stebėdami, kaip kinta jų spalva, nustatydavo briliantų kokybę.)
„Lošėjai susėsdavo aplink stalą. Stalo viduryje būdavo pastatomas dubuo su deimantais. Tas, kuris laimėdavo, gaudavo kelis deimantus. Po žaidimų likę deimantai būdavo padalijami visiems po lygiai. Taigi, net ir tie, kurie vien pralošdavo, vis tiek nelikdavo be nieko“, – toliau dėsto gidas.
Lankytis Ermitaže, žingsniuoti po garsiuosius Žiemos rūmus ir meno galerijomis tapusias sales – tai tarsi sekti pėdomis moters, 34-erius metus valdžiusios Rusiją ir pagarsėjusios kaip aistringiausia meno kolekcionierė per visą šalies istoriją. Jos pasiuntiniai meno kūrinius gabeno iš visos Europos. Dabar tie meno kūriniai – antro pagal dydį pasaulio muziejaus eksponatai. „Kai reikalai siejasi su menu, aš tampu ne kokia mėgėja, o tikra besotė“, – sykį yra pasakiusi Jekaterina II.
Ermitažas tikrai taps vienu iš didžiausią įspūdį paliekančių objektų, aplankytų per kelionę į Rusiją laivu „Viking Akun“, tvirtina su „Daily Mail“ bendradarbiaujanti žurnalistę Claudia Joseph.
Buvau viena iš 204 keleivių, rezervavusių bilietą į 13 dienų trukmės kruizą „Waterways Of The Tsars“ (carų vandens keliai), žadantį kelionę iš Maskvos į Sankt Peterburgą, ir su nekantrumu laukiau tos akimirkos, kada galėsiu sužinoti šį tą daugiau apie moterį, kurią įkūnijo Helen Mirren būsimame mini seriale „Catherine The Great“, tęsia savo pasakojimą C. Joseph.
„Įkūnyti istorinį personažą – moterį, išsikovojusią valdžią ir tvirtai laikiusią ją savo rankose – man – ypatinga patirtis. Juk ji perrašė valdymo taisykles“, – sakė aktorė, paklausta, kaip jaučiasi kurdama jai patikėtą personažą.
Kruizas prasidėjo Maskvoje, toliau rašo C. Joseph. Šio miesto architektūrą gidas palygino su stilių mišraine. Rusijos sostinė nenuvylė. Teko aplankyti Raudonąją aikštę – vietą, kurios pakrašty stūkso V. Lenino mauzoliejus, pasivažinėti metro (o jis – vienas gražiausių pasaulyje), pavaikštinėti po prekybos centrą GUM. Pietūs buvo patiekti miesto centre veikiančiame restorane – gastronomijos šedevrais garsėjančiame „Dr. Živago“. Virtiniai su krabais, grybų pyragas ir Kijevo kotletas buvo neprilygstami.
Tobula viešnagė Maskvoje tikrai neįsivaizduojama be apsilankymo Kremliaus Ginklų rūmuose, kurių ekspozicijoje – ir Rusijos imperatoriaus karūna. Tie, kurie liko sužavėti Londono Taueryje saugomomis karališkosiomis regalijomis, tiesiog privalo ją pamatyti.
Pirmą kartą ta karūna buvo naudota per Jekaterinos II karūnavimą. Ji puošė visų vėlesnių Rusijos imperatorių galvas. Paskutinis ją užsidėjo Nikolajus II, Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio V pusbrolis, 1918-aisiais nužudytas bolševikų.
Karūnos brangakmeniai – tiesiog įstabūs, bet dėmesio verti ir eksponuojami apdarai, tarkim, suknios, kurias Jekaterina II vilkėjo per vestuves ir karūnavimo ceremoniją.
„Kai atvyko į Rusiją (būsima imperatorienė gimė dabartinės Vokietijos teritorijoje), Jekaterinai tebuvo 15 metų. Jos liemens apimtis tuo metu neviršijo 45 centimetrų. Tačiau gyventi Rusijoje jai patiko – ji mėgavosi vietiniu maistu, todėl nekeista, kad iki karūnavimo jos liemuo papilnėjo“, – pasakojo gidas.
Beje, ir per kruizą laivu „Viking“ labai sunku nepriaugti svorio, todėl po 13 dienų kelionės tikrai galima suapvalėti, kaip kad nutiko imperatorienei, ypač mėgusiai eršketus, lakštingalų liežuvėlius, briedžių lūpas ir ežių kepenis.
Laive „Viking Akun“ šių XVIII a. delikatesų, aišku, nerasite, tačiau plaukiant iš Maskvos į Sankt Peterburgą ir stabtelint keliuose pakrantės kaimuose, pasiutėliškai augantį apetitą galima apmaldyti pasirenkant ką nors iš baro arba pietų meniu. Į juos įtraukti tradiciniai rusiški patiekalai, kaip antai barščiai, mišrainė su sūdyta silke, blyneliai su grybais ir triufelių kremo padažu, lašiša ir Stroganovo kepsnys. Keliaujant pavyks sužinoti, kaip gaminami koldūnai, paprastai patiekiami su grietinės padažu.
Vargu ar reikia minėti, kiek kartų per dieną kuriame nors iš dviejų laive įrengtų barų nuskamba rusiškas palinkėjimas „Na zdorovje“, paprastai sakomas keliant stikliukus.
Kol laivas plaukia, pro langus matyti beveik 2 tūkst. kilometrų kelias, einantis Maskvos kanalu, jungiančiu Maskvos bei Volgos upes, ir įsiliejančiu į Volgos–Baltijos kanalą.
Tenka įveikti 17 šliuzų. Baisiausia būna plaukiant per tą, kurio plotis – kiek daugiau nei 17 metrų (laivas yra tik metru siauresnis). Žvelgiant iš laivo matyti upių pakrantėse stovinčių cerkvių varpinės. Maršrutas taip pat veda per Ladogą – didžiausią ežerą Europoje.
Galop laivas atplaukia į Sankt Peterburgą. Čia kruizo dalyvių laukia pasivaikščiojimas po Ermitažą už uždarų durų – ekskliuzyvinė ekskursija po rūmus, vykstanti tuo metu, kai muziejus uždarytas lankytojams. Per ją kruizo dalyviams suteikiama unikali proga apsilankyti saugyklose ir apžiūrėti gražiausius Ermitaže esančius meno kūrinius.
