Ankstesnį pasakojimą iš kelionės Afganistane galite skaityti čia.
Siauromis gatvelėmis išvykstu iš Bamijano miesto. Čia visur stūkso daug senų tankų, naudotų per Rusijos-Afganistano karą. Šių metalo lavonų po truputį Afganistane mažėja, juos perdirba, kurie dar ne visiškai surūdiję. Pagaliau išvažiuoju į gerą kelią, kurio horizonte matosi nuostabūs kalnai su snieguotomis viršūnėmis. Na, tikiuosi, šiandien man nebereikės įveikti naujos pervažos. Kadangi oras gražus, neturėtų šį kartą kilti problemų.
Bande Amiro ežerai
Afganistano centrinėje dalyje tarp saulės išdegintų Hindukušo prieškalnių telkšo smaragdiniai ežerai, vadinami Bande Amiru (Karaliaus užtvankos). Šie ežerai susidarė Bande Amiro upės praplatėjimo vietose, beveik 3 kilometrų aukštyje. Natūraliai susiformavusios rusvos klintys ir molio uolos užtvenkė upę bei taip sudarė nuostabią 11 kilometrų grandinę iš 6 skaidrių ežerų, vienintelę tokią vietovę pasaulyje.
Didžiausias ir giliausias iš visų ežerų yra Bande Haibat. Jo vidutinis gylis siekia 150 metrus. Šie šeši ežerai yra viena pasaulio vietų, kurią pamačius tiesiog užima kvapą. Sunku net apsakyti, kokį įspūdį ji palieka pirmą kartą čia atvykusiems. Ežerų spalvos skiriasi nuo tamsiai mėlynos iki pieno smaragdo, o jų kraštuose į dangų stiebiasi uolų skardžiai, primenantys daugiaaukščius namus.
Vietovę galima pasiekti daugiadieniu žygiu pėstute keliaujant 80 kilometrų siauru kalnų taku, iš senojo Bamijano miesto. Nuo šio takelio nuklysti pavojinga – apylinkės užminuotos vietinių talibų ir vyriausybės. Tik šis siauras takelis yra atminuotas bei saugus. Nepabūgusiems keliauti šiuo keliu, atsiveria nuostabaus grožio vaizdai.
Nepaisant visų Afganistane tykančių pavojų, kur pastarasis Bamijane palietė ir turistus, Bamijano miestas bei Bande Amiro ežerai yra Afganistano turizmo širdis. Populiariausias kelionių laikas – vėlyvas pavasaris ir vasara, o žiemą nepopuliarus dėl labai žemų šio regiono temperatūrų, kuri nukrenta iki 20 laipsnių šalčio. Netgi vasaros įkarštyje, kai Hindukušo regiono temperatūra įkaista iki 30 laipsnių ir daugiau, ežerų vanduo nuolatos pasipildo tirpstančiu kalnų sniegu ir būna vėsus.
1960 metais Bande Amiras turėjo tapti pirmuoju nacionaliniu parku Afganistane. Neramumai Kabule šiuos planus nutolino, todėl pirmuoju Afganistano nacionaliniu parku ši teritorija paskelbta tik 2008 metais.
Aguonos
Vykstu per Kazano slėnį. Šiuo metu čia pavasaris. Ūkininkai įdirbinėja žemę. Labai įdomu, kad naudojamas senovinis metodas – ariama jaučiais. Žmonės neturtingi – traktorių neturi, tenka viską daryti savomis rankomis. Dažniausiai sodina bulves arba kviečius. Kai Afganistane vyko karas su JAV, šiose vietovėse buvo auginamos aguonos. Iš jų gamindavo opiatus, o iš jų – labai priprantamą narkotiką heroiną.
Prieš kelerius metus Afganistanas buvo didžiausias opiatų tiekėjas pasaulyje. Šiuo metu jį nukarūnavo Mianmaras, kuriame vyksta pilietinis karas ir nėra jokios kontrolės. Kai Afganistanas kariavo su JAV, dėl opijaus prekybos Talibanas dalinai finansuodavo savo karo pramonę.
Ūkininkų pelnas buvo toks didelis, kad niekas nebenorėjo auginti kitokių žemės ūkio naudmenų. Po karo atskleisti slapti JAV dokumentai rodo, kad kiek JAV besistengė naikinti aguonų laukus, jų vis daugėdavo. Iš pradžių bandė purkšti chemiją, naikinti laukus su traktoriais. Kai supykdė kaimo gyventojus, nes tai buvo jų vienintelis pajamų šaltinis, ir vietiniai nebeturėjo, už ką nusipirkti duonos, jie išėjo tarnauti į Talibano kariuomenę, kad galėtų atkeršyti JAV kareiviams. Tokiu būdu ne tai, kad nepavyko sumažinti ar apriboti Talibano pajamų, bet ir padidino Talibano armiją.
Vėliau JAV bandė duoti vietiniams pinigų, kad patys sunaikintų savo aguonas – vietiniai tai ir padarydavo. Visgi sunaikindavo tik mažą plotą savo auginamos produkcijos, o pinigus pasiimdavo didelius. Vėliau JAV stengėsi keisti strategiją ir įrengė laukų drėkinimą, kad gerai augtų kitos kultūros, bet, vėlgi, tuose laukuose dar puikiau augo aguonos.
Taigi, bet koks JAV karas su aguonomis atsisukdavo prieš juos. Karo metu Talibanas ne tik kad toleravo auginimą, bet ir skatino. Iš ūkininkų paimdavo dalį opijaus kaip mokesčius. Kai karas baigėsi ir Talibanas pradėjo vadovauti visai šaliai, svarbiausias šalies vadovas bei dvasinis lyderis Mula pasakė, jog opijus yra „Haram“. Vadinasi, kad islamas tai griežtai draudžia.
Ir ką jūs galvojate? Nuo kitų metų visi laukai vėl sužaliavo kviečiais. Aguonų auginimas sumažėjo net 95 proc. Pasaulis kaip ir atsikvėpė, tačiau Afganistane liko daug problemų. Ne visi opiatai, iš kurių gaminamas heroinas, buvo eksportuojami iš šalies. Daug vietinių gyventojų ėmė juos vartoti ir įklimpo į narkotikų liūną. Ką Talibanas su jais padarė, ar išgydė, ar kitaip atsikratė, lieka paslaptis. Bet faktas, kad gatvėse per kelerius metus nebeliko nei vieno narkomano.
Su kiekviena diena vis labiau pažįstu savo gidą Faqirą. Gyvena dešimties vaikų šeimoje, tėvukas turi dar vieną žmoną, su taip pat 10 vaikų. Tėvukas buvo pakankamai svarbus savo bendruomenėje, visi rajone pas jį eidavo pasiklausti, kaip išspręsti problemą arba prašydavo patarimo. Kai sunkiai susirgo, Faqiras jį išvežė gydyti į Indiją, nes medicininė priežiūra Afganistane labai prasta. Tačiau vėliau pasimirė.
Tuomet Faqiras nusprendė, kad reikia nupirkti avių. Taip ir padarė, nupirko keletą, atidavė mėsininkui. Pastarasis supjaustė gabalais po kilogramą. Faqiras mėsą išdalino kaip gražų gestą nepasiturintiems kaimynams bei pažįstamiems. Tokiu poelgiu tikėjo, kad geros mintys ir maldos padės tėčiui po mirties.
Iš kitos pusės, Afganistane ir kitose neturtingose islamo šalyse žmonės gausiai dalijasi. Jie įpratę prie skurdo ir žino, koks blogas jausmas yra badauti. Dėl to dažniausiai kitiems aukoja būtent neturtingi. Tai yra taip pat viena iš islamo dogmų – aukoti. Turtingi dažniausiai jau meldžiasi doleriui, bet nebe Alachui ir pamiršta visus religinius bei dvasinius dalykus.
Sustojau prie raudonųjų griuvėsių. Shahr-e Zuhak arba Zuhak miestas, taip pat žinomas kaip Raudonasis miestas, yra istoriniai miesto griuvėsiai Bamijane, kuriame kadaise gyveno 3000 žmonių. Manoma, kad tvirtovę 500–600 m. mūsų eros metais įkūrė heftalitai, maždaug tuo pačiu metu, kai buvo sukurtos Bamijano Budos. Raudonasis miestas yra ryčiausiame Bamijano slėnio taške, virš Kundūzo ir Kalu Gangos upių santakos. Tvirtovė pastatyta tokioje vietoje, kad iš jos būtų galima stebėti visas slėnio puses. Ši vieta anksčiau buvo šilko kelio, jungiančio Europą su Indija bei Kinija dalis.
Zuhakas buvo įtvirtintas islamo laikotarpiu. Vėliau miestą apiplėšė Čingischanas. Tvirtovę saugojo pylimai, pastatyti ant stačių skardžių, kuriuose buvo įrengti keli sargybos bokštai, kurių dalis tebestovi ir šiandien. Citadelė buvo apsaugota dar trimis sienomis bei buvo įsikūrusi aukščiausioje kalvos dalyje. Dėl nepriežiūros ir pastarųjų karų laikotarpio daugelis forte esančių konstrukcijų sugriuvo, ir neįsivaizduoju, ar kada nors bus atstatytos. Nebent su turtingų šalių pagalba.
Daugiau įspūdžių rasite „Instagram“, „Facebook“ ir „Youtube“ platformose.
