Kelių mėnesių Monikos kelionė dviračiu virto dvejų metų nuotykiu: apie netikėtą pažintį su milijonieriumi ir kur grįžti nenorėtų

Pagal planą Monika Overlingytė turėjo leistis į kelių mėnesių kelionę dviračiu iš Lenkijos link Irano, o tuomet sugrįžti namo. Tuo metu ji neturėjo nė menkiausios minties, kad kelias ves ne atgal į Lietuvą, bet tolyn į Aziją, o nuotykis išsitęs iki dvejų metų. Būtent tiek laiko Monika šiandien jau mina dviratį ir po 25 tūkst. įveiktų kilometrų kol kas neketina sustoti.

Per dvejus metus numynė 25 tūkst. km

Kalbėdama apie tai, kaip kilo pomėgis keliauti dviračiu, Monika prisimena skausmingą praeitį, kai norėjosi pabėgti nuo tamsios ir liūdnos realybės.

„Mano kelionių pradžia nebuvo susijusi su noru pažinti pasaulį ar išvysti naujas vietas. Daug metų sirgau valgymo sutrikimais, ilgą laiką negalėjau rasti būdo, kaip pasveikti, ištrūkti iš užburto rato. Sunkiausiu laikotarpiu, kai nebemačiau prasmės ir galvojau, kaip ištrūkti iš apatijos, man šovė mintis pakeliauti dviračiu. Ši veikla tapo įrankiu, padėjusiu vėl atrasti džiaugsmą bei prasmę“, – sako M. Overlingytė.

Monika sukūrė planą, pagal kurį ketino dviračiu minti iš Lenkijos į Iraną, o tuomet grįžti atgal – kelionė turėjo trukti iki pusės metų.

„Praleisti daugiau laiko kelyje buvau techniškai nepasiruošusi ir nežinojau, ar užteks santaupų. Po Irano priėmiau labai drąsų sprendimą – su minimaliais resursais keliauti į Centrinę Aziją. Tuomet sekė Indija, Nepalas, Pietryčių Azija.

Po Irano viskas buvo neplanuota, dažnai nerimavau, ar man pavyks, ar neteks nuleisti rankų ir grįžti namo. Kurį laiką turėjau net atsisakyti sveikatos draudimo, nes negalėjau sau jo leisti. Visgi žingsnis po žingsnio su dideliu užsispyrimu sugebėjau praleisti tiek daug laiko keliaudama bei dalindamasi įspūdžiais. Vis dar negaliu tuo patikėti – kažkokia magija. Esu be galo dėkinga savo sekėjams, be kurių nebūčiau ten, kur esu dabar“, – pasakoja M. Overlingytė.

Per kelionę, kuri tęsiasi jau dvejus metus, Monika aplankė 21 šalį: Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Serbiją, Rumuniją, Bulgariją, Graikiją, Turkiją, Kiprą, Sakartvelą, Armėniją, Iraną, Kazachstaną, Uzbekistaną, Tadžikistaną, Kirgiziją, Indiją, Šri Lanką, Nepalą, Tailandą, Laosą.

„Šios kelionės metu jau įveikiau daugiau nei 25 tūkst. km. Kasdien numinamų kilometrų jau nebesivaikau. Kadangi kelionė ilga, turiu save jausti, jog nepersistengčiau. Privalau pasirūpinti savo sveikata ir sulėtinti tempą, daugiau laiko skirti poilsiui, neminti kaip akis išdegusi“, – aiškina keliautoja.

Iš aplankytų vietų Monikai didžiausią įspūdį paliko atokios Kazachstano pusdykumės, per kurias visą dieną važiuodama ji nesutikdavo nė gyvos dvasios – tik girdėdavo vėją ir savo širdies ritmą.

„Taip pat nepamirštama buvo įveikti aukščiausias Himalajų kalnų perėjas daugiau nei 5000 m aukštyje. Tai buvo tikras išbandymas su dviračiu, – išskiria M. Overlingytė. – Be to, gilų įspūdį paliko neįtikėtinos Tadžikistano ir Kirgizijos panoramos. Kipras su nuostabiais bei ramiais paplūdimiais ne sezono metu irgi buvo ypatinga vieta.“

Kadangi nemėgsta didelių miestų, Monika teigia, jog nenorėtų grįžti į Teheraną Irane, Delį ar Mumbajų Indijoje, Bankoką Tailande.

„Buvo ir kitų vietų, kuriose patirtis nebuvo maloni, todėl tikrai nesinorėtų sugrįžti. Pavyzdžiui, Uzbekistanas su svilinančiu karščiu, kuriame, norint pasiekti artimiausią miestelį pasipildyti vandens ar įsigyti maisto, reikėjo įveikti labai ilgas distancijas, susidurti su prastais keliais. Tai buvo tikrai iššūkių kupinas regionas. Nors tokios patirtys turi savo vertę, ir aš esu už jas dėkinga, nesinorėtų jų pakartoti“, – tikina M. Overlingytė.

Keliaudama viena, sulaukia ir nepageidaujamo dėmesio

Keliaudama dviračiu, Monika būna ne tik turistų gausiai lankomuose miestuose, bet ir atokiose vietovėse, kurios dar nepaveiktos turizmo.

„Pietryčių Azija, kurioje dabar suku pedalus, tikrai gausiai lankoma turistų, palyginti su vietomis, kuriose keliavau anksčiau. Tik šiuo metu, keliaudama atokesniais Laoso keliukais, galiu pastebėti, kad ekonominė situacija čia nėra tokia gera. Tai suteikia unikalias galimybes pažinti autentišką vietos gyvenimą. Visų vietinių veiduose sušvinta plačiausia šypsena pamačius mane pravažiuojant dviračiu“, – dalinasi M. Overlingytė.

Išgirdęs apie Monikos kelionių istorijas ir pamatęs vietas, kuriose ji lankosi, ne vienas pagalvoja, kad tai neatrodo itin saugu. Visgi pati keliautoja tikina, jog Europos keliuose ji jaučiasi mažiau saugi.

„Jau buvau porą kartų nutrenkta išsiblaškiusių vairuotojų Ispanijoje, Vengrijoje. Pas mus nėra tokia populiari motorolerių ar dviračių kultūra, todėl vairuotojai nepripratę, nepastebi jų ir įvyksta daugiau nelaimingų atsitikimų. Vis dėlto keliauti vienai bei stovyklauti gamtoje Europa yra nepakeičiama.

Nors taip pat labai saugiai jaučiausi Centrinėje Azijoje, dabar – Pietryčių Azijoje, – kalba M. Overlingytė. – Kaip moteris keliautoja, daugiausia nemalonių situacijų, kai buvo fiziškai priekabiauta, patyriau Turkijoje, Armėnijoje. Irane, Indijoje taip pat sulaukiau daug nepageidaujamo dėmesio.

Per pastaruosius dvejus metus teko patirti nemažai streso dėl savo saugumo, tačiau visada stengiuosi vadovautis intuicija ir, jei papuolu į rizikingą situaciją, išlikti ramia, nors tai ne visada pavyksta.“

Normalu, kad tiek laiko aktyviai keliaujant, Monikos dienos būna įvairios – kartais ji stengiasi pamatyti kuo daugiau vietų, o kartais nieko netyrinėja norėdama pailsėti.

„Būna, kai kelis mėnesius jaučiuosi labai smalsi, trokštu aplankyti daugiau turistų pamėgtų vietų, įveikiu ilgus atstumus. Po to ateina laikotarpis, kai jaučiuosi išvargusi, niekas nebežavi. Tokiomis akimirkomis norisi rasti ramų, sėslų kampelį, kuriame galėčiau praleisti šiek tiek laiko bei atsigauti visomis prasmėmis.

Keliaujant ilgą laiką be pertraukos, akys pripranta prie nuostabių vaizdų, jie tampa tokie įprasti, jog nustoja stebinti“, – neslepia M. Overlingytė.

Anot Monikos, toks gyvenimo nuotykis padeda suprasti, kiek nedaug reikia, kad jaustųsi laiminga. Pavyzdžiui, dabar jai daug džiaugsmo teikia paprasti dalykai: kavos puodelis su knyga rankoje, vakarienė gamtoje, palapinėje.

„Kai tik turiu galimybę, apsistoju svečių namuose, kad galėčiau dirbti, montuoti vaizdo įrašus. Žinoma, kartas nuo karto apsilankau kavinėse, restoranuose, paragauju vietinio maisto. Viskas priklauso nuo šalies – keliaudama po Europą, šių patogumų ir malonumų sau galėjau leisti mažiau“, – pasakoja M. Overlingytė.

Monikos teigimu, kiekvienas mėnuo finansų prasme yra skirtingas, todėl nėra vienos konkrečios sumos, kiek jai tenka išleisti.

„Viskas priklauso nuo šalies, atsirandančių techninių kliūčių, remontų, naujų pirkinių. Oro sąlygos taip pat daro įtaką tam, ar dažniau reikės apsistoti po stogu. Visada stengiuosi neišlaidauti, gyventi minimalistiškai, – aiškina keliautoja.

Kelionė tapo ir dvasiniu atradimu

Per dvejus metus trunkančią kelionę Monikai teko patirti ne vieną įdomų nuotykį. Pavyzdžiui, Irane ji netikėtai susipažino su vietiniu milijonieriumi.

„Prekybos centre sutikau, kaip man pasirodė, paprastą žmogelį su dukra. Buvau pakviesta į svečius nakvynei, o kaip tik tą vakarą nežinojau, kur teks sudėti bluostą, todėl labai nerimavau. Atvykusi prie jo namo vartų, likau priblokšta – atsidarė didžiuliai vartai ir, kaip filmuose, ilgas kelias link milžiniškos rančos. Pasirodo, sutikau vietinį, visų gerbiamą milijonierių. Buvo neįtikėtina ten praleisti dvi dienas bei išgirsti įdomių istorijų iš daug pasiekusio žmogaus.

Kazachstane turėjau kirsti pusdykumę, kurioje 100 km spinduliu nėra nė gyvos dvasios. Prieš ten keliaudama, iš vietinio išgirdau, kad prieš porą dienų ten, kur važiuoju, nuo karščio mirė žmogus. Apsisukti nenorėjau ir pažvelgiau giltinei į akis. Viskas baigėsi laimingai, nors buvau ir pasiklydusi smėlėtuose keliuose, viduryje niekur vijosi arklys, o civilizaciją pasiekiau su nuliniu kiekiu vandens.

O Mumbajuje gavau neįtikėtiną dovaną – kelias dienas prabangiame viešbutyje. Buvo įsimintina patirtis, kai atvažiavau į tą aplinką su dviračiu, išpilta prakaito, pervargusi nuo intensyvaus eismo, o darbuotojas man labai subtiliai pasakė, kad čia man gali būti per brangu“, – prisimena M. Overlingytė.

Keliaudama tiek laiko, Monika neišvengė ir įvairių ligų, sveikatos problemų. Visai neseniai ji buvo pasigavusi tropinę bacilą.

„Per pastaruosius pusę metų teko susidurti su lėtinėmis ligomis, tad laikinos bacilos jau taip negąsdina. Sergant ir keliaujant yra daugiau streso, nes neramu, kai nežinai, kur kreiptis pagalbos, kokios kokybės paslaugas gausi. Dažnai išrašo vaistų, kurių kilmė bei veiksmingumas neaiškūs.

Tokiu metu tikrai norisi grįžti namo, kur jaučiuosi saugiai, pažįstamoje aplinkoje, galiu pasikliauti gydytojais ir jų gydymo metodais“, – pripažįsta keliautoja.

Dar nežinanti, kada grįš namo, Monika neslepia, kad pasiilgsta tėvynės, artimųjų, kuriuos norėtų stipriai apsikabinti ir susėsti prie stalo.

„Šiems susitikimams dar teks palaukti. Kartais pasižiūriu skrydžių kainas galvodama apie galimybę trumpam grįžti namo, bet, deja, bilietai neretai būna per brangūs. Svajonė keliauti pareikalauja nemažos aukos, praleidžiu visas šventes, ypatingas progas. Būna, užplūsta vienatvės jausmas net esant žmonių minioje.

Dažnai trūksta saugumo jausmo, komforto, bet per tą laiką pripratau ir, jei užplūsta liūdni jausmai, išbūnu bei judu toliau, nes žinau, jog viskas laikina“, – sako M. Overlingytė.

Anot Monikos, kelionė jai tapo ne tik fiziniu išbandymu, bet ir dvasiniu atradimu – ji išmoko pamilti bei priimti save nepaisant užklumpančių sunkumų.

„Susidūriau su įvairiomis situacijomis, skirtingais žmonėmis bei kultūromis, atradau gilesnį ryšį ne tik su savimi, bet ir kitais. Kelionė man taip pat leido sukurti bei stiprinti prasmingus ryšius su žmonėmis, kuriuos sutikau pakeliui. Gilūs ir kitoniški pokalbiai tikrai atvėrė akis. Bendraudama su vietiniais bei kitais keliautojais, pajutau, kaip svarbu būti atvirai, 100 proc. savimi ir priimti kitą toks, koks yra.

Vienodai bendravau su sutiktu milijonieriumi ar paprastu gatvės darbininku. Vis dar esu mokymosi procese ir stengiuosi pritaikyti viską, ką išmokau per šią kelionę, savo kasdieniame gyvenime. Be to, supratau, kad kiekviena diena ir kiekvienas iššūkis yra galimybė augti bei tobulėti“, – vardija keliautoja.

Monika prieš mėnesį pradėjo kitą kelionės etapą po Pietryčių Aziją, todėl, kaip pati teigia, dar laukia tūkstančiai kilometrų minant per Laosą, Vietnamą, Kambodžą, Tailandą, Malaiziją, Indoneziją.

„Garsiai pasvajoju ir planuoju išplėsti savo horizontus bei vėliau nukeliauti į Australiją. Noriu išbandyti savo jėgas ten, jei tik leis sveikata ir resursai“, – apie ateities planus kalba Monika.