Vienas vyras gali turėti tiek žmonų, kiek jis užsinori. Penkias, dešimt ar dvidešimt – niekas jo nekontroliuoja. Svarbiausia – visoms skirti pakankamai dėmesio, ir žinoma – visas patenkinti. Kiekviena žmona privalo būti laiminga ir jaustis, tarsi būtų vienintelė, pati mylimiausia. Na, mums europiečiams tai būtų kiek sudėtinga užduotis. Tik patys didžiausi eržilai galėtų laikytis šių taisyklių. O štai masajų genties vyrams – tai vieni juokai. Jie neturi varginančio darbo, boso, kuris knistų smegenis, jiems nereikia mokėti mokesčių, jie nestringa automobilių spūstyse. Kitaip tariant – beveik jokio streso.
Vien tik moterys aplink. Pas vieną užsuka anksti ryte, pas kitą per priešpiečius, pietums trečia, popiet ketvirta, leidžiantis saulei jau ir penkta. Na, o po vakarienės šešta. Jeigu norisi – prieš miegą galima dar ir pas septintą apsilankyti. Jums, brangūs lietuviai, visa tai gal ir skamba kaip fantastinis filmas.
Bet žmonės taip gyvena 2019 metais. Ir sako, kad tai visiškai normalu. Jiems daug keisčiau, kad tai mes – Europoje, kažkur ten mažytėje savo Lietuvėlėje gyvename butukuose viso labo su vienu žmogumi poroje. „Ir užtenka?“, - išpūstomis akimis klausia manęs, vienas dvidešimtmetis masajas. Jam tai skamba kaip pokštas.
Masajai – tai daugiausiai Kenijoje ir Tanzanijoje, visiškai laukinėje gamtoje, tarp plėšriausių žvėrių gyvenanti klajoklių tauta. Skaičiuojama, kad iš viso jų gali būti net apie 900 tūkstančių. Tačiau tai nėra tiksli statistinė informacija, mat daugelis masajų neturi jokių dokumentų, ir per visą gyvenimą niekur nesiregistruoja.
Dažniausiai masajai gyvena nedideliuose, molinių namelių kaimeliuose po 100-200 žmonių. Apsitvėrę tvora iš medžio šakų – jie tarsi kurią nedidelį savo pasaulėlį. O jame nėra jokių šio amžiaus žmonėms būdingų patogumų. Nei elektros, nei kanalizacijos, ką jau kalbėti apie tokius stebuklus kaip televizija ar internetas. Nebuvo šimtus metų ir dabar jiems nereikia. Na, kai kurie gal ir norėtų, bet tam paprasčiausiai nėra nei sąlygų, nei lėšų.
Daugelis masajų kaimelių yra kone identiški, keliaujant iš vieno į kitą gali net pasirodyti, kad čia jau buvai ir su tais žmonėmis jau bendravai. Daugelis jų puošiasi ryškiais apsiaustais, naudoja itin daug aksesuarų ant kaklo, galvos, kojų ir ausyse. Kai atvyksti į tokį kaimelį – visur atliekamas vienodas sutikimo šokis. Masajų vyrai pasitinka turistus šokinėdami kuo aukščiau. Manoma, kad dabar jie taip daro, nes pastebėjo, kad turistams tai smagu ir juokinga. Vis dėlto, kai aplink nėra svetimų veidų, tas šokinėjimas yra skirtas damoms pavilioti. Kuo aukščiau pašoki, tuo kietesnis, vyriškesnis esi, ir tuo daugiau damų parodys tau dėmesį. Kitaip tariant, tai – poravimosi šokis.
Daug metų ši tauta buvo atsiskyrusi nuo pasaulio, nemėgo turistų ir visai nenorėjo, kad baltieji veržtųsi į juodąjį Afrikos žemyną. Bet maždaug aštuoniasdešimtaisiais požiūris ėmė keistis. Ir turistas tapo masajų draugu. Baltas vyras jiems – didelė ir stora piniginė, iš kurios šį tą galima gauti. Baltoji moteris – tikra gražuolė, tarsi kokia dievybė.
Tiesa yra dvi moterų rūšis – tokios, kurios atvykusios lankyti masajų dalina labdarą – senus savo drabužius, saldainius, kartais knygeles vaikams. Dažniausiai jos dar ir stipriai graudinasi pamačiusios vietines gyvenimo sąlygas. Tad masajai visai nenustemba, jeigu girdi, kad turistė kažkur kamputyje kukčioja. Bet ne visai supranta, kas joms visoms darosi, todėl verkianti baltoji – labai įprastas vaizdas. Tarsi tai būtų kažkokia mūsų rasės tradicija.
Kita masajus lankančių moterų rūšis – visai kitokia. Nesugraudinama ir be jokių labdaros nešulių. Daug mūsų žemyno damų, ir amerikiečių, žinoma, tarp masajų dairosi sau svajonių jaunikio. Jos tarsi kokios medžiotojos. Aukšti, dažniausiai 185-200cm ūgio vyrukai, pasportavę, tad tikrai ne pilvoti – kaip meškas prie medaus traukia. Baltosioms atvykėlėms itin patinka ir tai, kad masajai vyrai dar nesugadinti civilizacijos ir pinigų. Jie tikrai neieškos meilužės „Tinderyje“ ir tikrai nesėdės ištisas dienas prie krepšinio ar futbolo transliacijų. Tokiems vyrams labiausiai rūpi turėti daug sekso. O būtent to nori ir vyrų medžiotojos. Galima sakyti – abipusė nauda.
Kad labiau pažinčiau masajų kultūrą ir jų gyvenimo būdą nuvykau į 120 gyventojų turintį Kileleoni kaimelį Masai Maros laukinės gamtos rezervate. Beveik 300 kilometrų nuo sostinės Nairobio. Kai į kaimelį atvyksta turistai – masajai išsirikiuoja į vieną eilę, tarsi parodomajam prisistatymui. Man irgi teko tokia garbė – išsirikiavo aštuonios moterys ir penki vaikinai. Įdomu tai, kad damos – galvas nusiskutusios beveik plikai, o štai vyrukai nešioja ilgesnius plaukus.
Šio kaimelio vyrai daugybę metų buvo pagarsėję liūtų medžiotojai. Tai buvo viena iš sąlygų norint tapti tikru vyru – turėjai pats vienas susikauti su džiunglių karaliumi ir jį nužudyti. Be abejo nenaudojant jokių šaunamųjų ginklų. Tik rankos, medinė lazda, na sudėtingiausiu atveju – aštrus daiktas, panašus į peilį.
Jeigu laimi prieš liūtą – vadinasi esi pasiruošęs gyvenimo iššūkiams. Labai daug metų buvo tokia santvarka. Net Kenijoje uždraudus liūtų medžioklę šio kaimo vyrai tai darydavo slapta. Tik prieš keletą metų kaimo gentis pagaliau suprato, kad liūtų liko be galo mažai ir, kad pats metas liautis juos žudžius. Kaimelio vyriausiasis masajus Ole Nasi užtikrino mane, kad taip ir yra – ši tradicija panaikinta. Dabar jie medžioja nebent krokodilus, buivolus, gazeles, antilopes, stručius. Tai, iš ko būtų daug mėsos visiems kaimo žmonėms – pietums ir vakarienei.
Tačiau, tai, kad nebebūna dvikovų su liūtais nereiškia, kad nereikia įrodinėti savo vyriškumo. Pirmasis iššūkis keliamas dar vaikystėje – tai apipjaustymas, kuris berniukams, būsimiems masajų kariams, atliekamas be jokio nuskausminimo. Jis turi iškęsti procedūrą nei veidu, nei garsais neišsidavęs, kad jam skauda. Anksčiau tai buvo ir be galo pavojinga dėl antisanitarinių sąlygų, tačiau dabar viskas gali būti atliekama ligoninėje. Vis dėlto, sąlyga nenuskausminti išlieka visada. Jei parodysi, kad skauda – užtrauksi šeimai gėdą.
Kitas vyriškumo testas kur kas paprastesnis. Kiekvienas masajus privalo mokėti mediniais pagaliukais įžiebti ugnį. Kuo greičiau ir geriau tai pavyksta, tuo esi kietesnis. Kartais vyrai išsiunčiami iš kaimo ir turi negrįžti, kol neišmoks susikurti laužo ir medžioti. Penki kaimo vyrai man demonstravo kaip moka tai padaryti tiesiog per pusę minutės. Trina trina trina ir prašom – ugnis!
Šios genties žmonės labai užsispyrę. Tiek Kenijos, tiek Tanzanijos vyriausybės ne kartą bandė vykdyti programas su tikslu priversti juos atsisakyti klajokliško gyvenimo būdo ir integruotis į visuomenę, tačiau tai niekam nepavyko. Masajai ištikimai laikosi senųjų papročių ir tradicijų.
Tiesa, dabar kalbama, kad toks jų užsispyrimas gali pasitarnauti ateities kartoms. Jie moka daržoves užsiauginti sausoje dykumoje, išgyventi sunkiausiomis sąlygomis. Jeigu mūsų žemėje pritrūks išteklių, jų žinios gali išgelbėti žmoniją. Tad vis dažniau atsiranda sakančių, jog būtina užtikrinti, kad tos žinios būtų perduodamos iš kartos į kartą ir puoselėjamos.
Bene labiausiai vakarų pasaulio žmones šokiruoja firminis šios genties gėrimas – pienas su krauju, kuriuo laisvai gali pasivaišinti ir visi jų svečiai. Man taip pat siūlė, bet atsisakiau aiškindamas, kad turiu labai jautrų skrandį. Kelios moterys atnešė bidoną pieno, genties vyriausias Ole Nasi įsipylė į mažesnį indelį, tada iš kito indo šliūkštelėjo nuleisto karvės kraujo ir viską gerai išsimaišė. Vienu gurkšniu užsivertė ir iki dugno išgėrė. Net atsiduso kaip skanu.
Nuo kaimo gali priklausyti gėrimo variacijos – kai kurie geria tik kraują, kai kurie maišo su kitais ingredientais, pavyzdžiui žolelėmis, tačiau kraujas ir pienas vienaip ar kitaip atsiranda jų racione. Beje, vyrai kraują geria ir kaip vaistą nuo pagirių. Tiesa, ne visa jaunoji genties karta šį kokteilį mėgsta.
„Mūsų vaikams didelis pavyzdys yra turistai. Mažieji įsimena kiekvieną jų judesį ir pasakytą žodį, po to kartoja. Todėl kai turistai raukosi nuo mūsų kokteilio, kai atsisako gerti – vaikams tai tarsi užkrečiamas pavyzdys, iš šešių mano vaikų tik trys geria pieno ir kraujo kokteilį. Kiti sako, kad jo nemėgsta“, - paaiškino genties vadas.
Ole Nasi – išskirtinis ir labai šiuolaikiškas žmogus. Jis puikiai kalba angliškai, moka rašyti ir skaičiuoti. Nuo vaikystės jį mokė tėvai, todėl kaimo žmonės išrinko jį pačiu protingiausiu ir paskyrė vadovo pareigas. Jis, skirtingai nei daugelis masajų – turi tik vieną žmoną. Neslepia, kad galbūt norėtų jų ir daugiau, tačiau paskaičiavo, kad tai tiesiog neapsimoka. „Vyras privalo išlaikyti visas žmonas ir visus vaikus. Tokios mūsų taisyklės“, - aiškina jis.
Pinigų masajai prasimano pardavinėdami savo gamintus suvenyrus ir aksesuarus, taip pat įsileisdami į savo kaimus turistus – iš kiekvieno ima užmokestį, maždaug 15-20 eurų. Pinigus visi kaimo gyventojai dalinasi į lygias dalis, kad užtektų visoms šeimoms. Viena šeima per mėnesį pragyvena maždaug už 100 – 150 eurų. Iš artimiausio miestelio atsineša duonos, riebalų, saldumynų, kuriuos labai mėgsta vaikai, tam tikrų higienos priemonių – pavyzdžiui skalbimo miltelių, taip pat rankų muilo su kuriuo prausiasi upėje.
Moliniai nameliai, kuriuose itin glaustai gyvena ši gentis pastatyti moterų rankomis. Jos, norėdamos prisivilioti vyrą – pasistato namelį, tarsi parodydamos ženklą, kad jam bus vietos kur gyventi. Jeigu vyrui namelis patinka – jis ją veda, o vėliau pora susilaukia vaikų.
Kai mergina atvyksta į jaunikio namus, jos nepasitinka su gėlėmis ir apkabinimais. Jaunikio giminaičiai į ją mėto karvių išmatas ir įžeidinėja, taip, neva, paruošdami ją gyvenimo išbandymams. Dažniausias įžeidimas – kad nuotaka per žema, mat aukštas ūgis yra labai vertinama savybė.
Štai Ole Nasi namelyje, kuris yra maždaug aštuonių kvadratinių metrų gyvena aštuoni žmonės. Jis su žmona ant vieno čiužinio, ant kitų dviejų – vaikai. Nėra atskiro virtuvės kambario. Tad viskas viduje turi aitrų dūmų kvapą. Toje pačioje erdvėje, kur jie miega, turi pasidarę židinį, kuriame kepa mėsą, verda vandenį atsineštą iš Mara upės, kurios spalva man priminė kakavą.
Paklaustas – kas yra kaimo rekordininkas, kas iš visų vyrų turi ar turėjo daugiausiai žmonų – Ole Nasi tikslių skaičių neprisiminė. Sako, kad pas rekordininką žmonų buvo apie 10, vaikų gal 25, tačiau anūkų net 60.
Vis daugiau masajų supranta, kad už jų gimtųjų žemių Masai Maros gamtos rezervate – visai kitas pasaulis. Ypač jaunimas svajoja išvykti mokytis į Nairobį ar į kitus Kenijos miestus. Todėl kai pas juos atvyksta turistai, genties žmonės stengiasi užmegzti kuo artimesnį kontaktą. Ypač jauni vyrai bando apsukti galvas į svečius užsukusioms baltosioms turistėms. Atletiško sudėjimo jauni medžiotojai – tarsi kokie modeliai.
Net atlikau vieną bandymą: į savo socialinių tinklų anketas įdėjau devyniolikmečio Kileleoni kaimelio gyventojo Jasono nuotrauką, trumpai parašiau jo istoriją. Ir žinote kas nutiko? Sulaukiau daugybės merginų komentarų ir privačių žinučių. Jos prašė atvežti jį į Lietuvą. Dauguma tikriausiai juokais, bet juk žinote kaip būna.
Kuo toliau – tuo dažniau iš masajų kaimelių turistės išsiveža sau jaunikius. Iš pradžių apdovanoja smulkiomis dovanėlėmis, skiria nedidelę finansinę paramą ar nuperka šiuolaikinių drabužių – tai palieka didelį įspūdį vakarų pasaulio neregėjusiems vaikinams. Todėl jie daug negalvodami išvyksta paskui viliokes. O tai labai nepatinka masajų moterims. Jų vyrai vagiami tiesiai iš panosės, todėl kai kurios vietinės į atvykėlius turistus reaguoja nelabai draugiškai. Ypač į gražias vakarietes.
Kelios suviliotų masajų istorijos apskriejo visą pasaulį. Bene pati garsiausia šveicarė
Corinne Hofmann parašiusi bestseleriu tapusią knygą „The White Masai“ („Baltoji masajė“, - liet.). 1986-iais ji su vaikinu keliavo po Keniją ir sutiko gražuolį Lketinga Leparmorijo. Šveicarė tiesiog negalėjo jam atsispirti. Ji paliko savo vaikiną Marką, grįžo į Šveicariją, pardavė visus asmeninius daiktus ir tais pačiais metais apsigyveno Kenijoje, masajų kaimelyje. Jie susituokė ir susilaukė dukters. Corinne išmoko gyventi kaip tikra genties moteris ir kaime atidarė mažytę krautuvėlę.
Tiesa, šveicarės gyvenimas gentyje nebuvo rožėmis klotas. Ligos (daugiausia maliarija) siaubė kaimą, o ir be galo pavydus vyras pasirodė esąs sunkiai sugyvenamas. Negana to, jis pasirodė esąs ir narkomanas, priklausomas nuo vietinio narkotiko „khat“. Galiausiai Corinne susikrovė daiktus, pasiėmė dukrą ir visam laikui grįžo į Šveicariją. Ten aprašė savo patirtis ir tapo visame pasaulyje populiaria autore. Pagal jos knygą 2005 metais pastatytas ir filmas.
O štai anglė Rebeka, viename masajų kaime sukėlė tikrą sumaištį. 2013-iais ji sutiko po Jungtinę Karalystę gastroliuojantį masajų Rempesa, ir jį pamilusi išsikraustė į Keniją. Spaudoje buvo rašoma, jog iš pradžių jų santykiai buvo platoniški, nes Rempesa buvo vedęs. Bet jo žmonai staiga mirus – britė pastojo iš iškeliavo gimdyti namo į Angliją. Deja, kūdikis neišgyveno, o Rebeka troško grįžti į Kenijos kaimą. Vis dėlto, grįžusi ji pajuto nebemylinti savo vyro, tačiau jaučianti aistrą jo 19-mečiui sūnui. Ji pastojo ir nuo jo - 2016 metais pagimdė vaiką. Tikra muilo opera.
Ne vienas masajas paskui europietes išvyko į Vokietiją, Austriją, Belgiją. 2005-iais Masai Maroje už vietinio ištekėjo ir japonų gidė, atkeliavusi su grupe turistų ir įsimylėjusi pirmą kartą matomą vaikiną.
Bandžiau pasidomėti, ar lietuvės čia jau buvo užmetusios tinklus – tačiau genties vyriausiasis mūsų šalies pavadinimą sakė girdintis pirmą kartą.
Masajais susižavėjusios moterys vis tik turėtų žinoti vieną svarbų dalyką – kai kurie iš šių eržilų gali būti pavojingi jūsų sveikatai. Tarp genčių stipriai plinta ŽIV virusas.
Masajai dažnai keliauja į miestus pardavinėti savo dirbinių arba kaimuose užaugintų karvių, permiega su miesto moterimis ir parveža virusą į gentį.
Sakoma, kad tarp masajų naudojančių prezervatyvus yra tik apie 15 procentų, mat jų kultūroje vyro sėkla yra laikoma labai naudinga moters sveikatai. O ir vaikų pageidaujama turėti kuo daugiau, mat tai parodo šeimos turtus ir geresnį socialinį statusą. Tad apie kokią dar kontracepciją gali būti kalba?
Vos 48 procentai masajų moterų lanko pradinę mokyklą ir tik 10 procentų pereina į pagrindinę. Viena priežasčių – šeima nemano, kad verta investuoti į dukros mokslus, nes ji taps kažkieno žmona ir išeis iš šeimos, tad koks gi skirtumas. Merginą reikės anksti ištekinti, tad mokslai gali šiems planams pakenkti. Kuo ilgiau mokysis, tuo ilgiau nenorės gimdyti vaikų. Liūdna, bet tokia yra realybė.