29 metų R. Daujotaitė aštuonerius metus gyveno Olandijoje. Ji prestižinėse Hagos karališkoje konservatorijoje ir Amsterdamo konservatorijoje baigė džiazo dainavimo bei scenos atlikimo meno bakalaurą ir greitai baigs magistro studijas. Tačiau nusprendusi, kad pradės klajoti po pasaulį, ji nutraukė savo buto nuomos sutartį Olandijoje, o visus ateityje praversiančius daiktus moteris nusiuntė į Vilnių pas savo močiutę.
Per mažiau nei metus Rugilė aplankė Ibizą, Prancūziją, Turkiją, Latviją, Angliją, Airiją, Lenkiją ir Meksiką. O netrukus ji žada keliauti į Kaliforniją. Keliaudama be namų ir be jokio plano lietuvė sakė, kad baimės visiškai nejaučia: „Niekada baisu nebuvo, visuomet atsirasdavo išeitis, niekuomet nebuvau alkana. Dabar esu nebe tokia vieniša nei gyvendama namuose“, – teigė lietuvė.
Nepaisant to, moteris pabrėžė, kad tokios kelionės yra labai rizikingos, nes kai kuriose šalyse žmonės yra grobiami organų prekybai. Ji tikino, kad svarbu nė akimirkai neprarasti budrumo, pasikliauti savo nuojauta, pasitikėti savimi ir būti pozityviai nusiteikus.
Paskutinė keturis mėnesius trukusi lietuvės kelionė buvo Meksikoje. Ji ten nukeliavo pakviesta vos du kartus matyto, bet, pasak jos, pasitikėjimą sukėlusio šveicaro. Rugilė kelionės pradžioje atsidūrė pačiame Meksikos rytiniame kampe esančioje Isla Mujeres saloje. Mergina čia susipažino su meksikiečiu, kuris keliauja po visą pasaulį ir siekia išsaugoti nykstančias vietinių žmonių bendruomenes.
„Jis 20 metų kovoja už nykstančių bendruomenių teises, tokių, kaip Pietų Amerikos čiabuviai, majai ir panašiai. Šis žmogus dirba su garsiausiomis pasaulio organizacijomis, viena jų – Jungtinių Tautų Organizacija. Meksikietis keliauja po visą pasaulį ir skaito paskaitas tarptautiniuose seminaruose bei vietinių čiabuvių bendruomenėms apie jų teises, apmoko juos pačius apsiginti, nebūti apmulkintiems pinigų ištroškusiųjų“, – pasakojo mergina.
Šis vyras pakvietė Rugilę kartu vykti į pirmąją majų konferenciją. Per ją iš skirtingų regionų susirinkę majai turėjo apsikeisti autentiškomis ir genetiškai nemodifikuotomis sėklomis, kurių dar nepalietė pramonė, kad majų kultūra būtų išsaugota.
„Vieną rytą jis mane pasiėmė ir autobusu nuvažiavome į kaimelį, kuris yra pačiame majų bendruomenės centre. Atvykome vėlai naktį ir apsistojome pas žmones namuose. Kitą rytą mes turėjome kelias valandas važiuoti gilyn į džiungles – į labai mažą majų miestelį, kuriame turėjo vykti ceremonija. Kambaryje, kuriame miegojau, pro langą matėsi netoliese esančios kapinės. Naktį man prasidėjo paranoja! Gulėjau ir galvojau, kaip aš važiuosiu į senovės majų tradicinę ceremoniją. O kokios jų tradicijos? Tai žmonių aukojimas! O aš tą žmogų, kuris mane vežasi, vos pažinojau. Mane ištiko paniko priepuolis, norėjau pabėgti, bet buvo naktis, nieko daugiau nepažinojau, laisvai nekalbėjau ispaniškai… Meksika nėra saugi vienai moteriai naktį, todėl bėgti nebuvo kur“, – prisiminė Rugilė.
Tačiau, pasak Rugilės, viskas baigėsi gerai – ji sėkmingai dalyvavo įspūdingoje senovės majų ceremonijoje. „Pasirodo, majų palikuonių Meksikoje yra labai daug – jie gyvena visame Yucatan pusiasalyje, daug kas kalba senąja majų kalba, kai kurios bendruomenės visai nekalba ispaniškai, nors ši kalba yra Meksikos valstybinė kalba“, – pasakojo mergina.
Keliautoja majų ceremonijoje pastebėjo, kad jų kultūra labai panaši į baltų. Pasak jos, jie taip pat garbina gamtos jėgą: „Majų tikėjimo ir kultūros pagrindas – darna su gamta, pagarba jai, gamtos dėsnių, procesų pažinimas, prisitaikymas prie jų bei dėkingumas. Majai – ne karinga, o dvasiniais principais paremta tauta. Jie yra žemo ūgio, apvalaus sudėjimo, tamsesnio gymio, juodais plaukais ir juodomis didelėmis akimis. Labai ramaus ir tylaus būdo”, – sakė keliaujanti muzikantė.
Grįžusi iš ceremonijos mergina pasiliko Isla Mujere saloje ir kelias naktis nakvojo paplūdimyje: „Čia buvo labai šilta, todėl nusprendžiau miegoti pajūryje ant viešbučio gultų po atviru dangumi. Galvoju, kad čia yra motina žemė ir ji niekam negali priklausyti, tai – bendras žmonijos, gyvūnijos ir augalijos palikimas. Aš čia gimiau ir neturiu mokėti už nakvynę”, – sakė ji.
Tačiau vieną vakarą, kai ji nusiprausė netoliese esančiame restorano tualete ir susiruošė miegoti, priėjo viešbučio prižiūrėtojai ir uždraudė ten miegoti. „Jie kalbėjo ispaniškai, o aš dar nemokėjau gerai kalbėti šia kalba. Mes maždaug apie dvi valandas susirašinėjome internetiniame kalbų vertimo tinklapyje ir tik taip supratome vienas kitą. Galų gale susitarėme – jie leido čia pamiegoti paskutinį kartą“, – prisiminė Rugilė.
Keliautoja ir toliau norėjo miegoti po atviru dangumi ir atrado vietą Ramiojo vandenyno krante. „Vaikštinėdama ir galvodama, kur apsistoti radau atokią vietą, kuri buvo pasislėpusi už nedidelių uolų. Už keturių metrų nuo manęs ramiai bangavo Karibų jūra. Gulėdama girdėjau, kaip prie pat manęs nedidelės bangos daužo akmenis! Buvo nuostabu – nuostabiausias gyvenime miegamasis”, – pasakojo ji.
Lietuvė sakė, kad netoli tos vietos buvo viešbutis, kuriame rado laisvai prieinamą dušą: „Ten visuomet ir nusiprausdavau. Tik reikėjo paskubėti, nes visuomet, už maždaug septynių minučių, kažkas ateidavo“, – juokėsi moteris. Šioje atokioje vietoje prie jūros mergina leido keturias naktis, kol ją surado policija: „Apie penktą valandą ryto mane surado du policininkai ir norėjo mane išsivežti į nuovadą, nes salos paplūdimyje negalima nakvoti.”
Bandant išvengti bausmės, jai teko prisiminti moteriškas gudrybes: „Aš jiems ir sakau: „Ou, I don’t like, not nice...”, tada dar pagrojau jiems gitara, daviau 700 pesų kyšį (35 eurai) ir jie mane paleido. Išsigandau ne nuovados, o policininkų, kurie galėjo kažką padaryti. Visą laiką esu labai atsargi ir bet kada pasiruošusi bėgti.“
Nors policininkai dar leido jai likti čia nakvoti iki šeštos valandos ryto, bet ji šioje vietoje jau nesijautė saugiai ir nepasitikėjo korupcija garsėjančiais Meksikos policininkais, todėl paplūdimyje nakvoti nepasiliko. Keliautoja prisimena, kad vieną naktį Isla Mujeres saloje smarkiai lijo ir ji neturėjo kur pernakvoti. „Aš buvau restorane ir likau paskutinė, ten dirbęs barmenas sužinojo mano istoriją ir pakvietė pernakvoti pas save“, – sakė ji.
Lietuvė atsidūrė jo namuose iš, kurių teko pabėgti. „Jis vis mane įkalbinėjo eiti į dušą, bet aš sakiau, kad nenoriu, nes jau buvau duše. Tačiau jis nesiliovė įkalbinėti. Vėliau mums besikalbant užmigau kambaryje ant hamako. Neužilgo prabudau ir pamačiau, kad jis lenkiasi prie manęs. Sakau jam: „Ką tu darai, ar bandai mane liesti?“ Jis atšoko nuo manęs ir tikino, kad tikrai ne. Tuo tarpu pamačiau, kad buto atrakintos. Tada pažiūrėjau į kampą prie dušo, į kurį jis vis mane kvietė, ir pamačiau didžiulę krūvą moteriškų batų. Prisiminiau visus filmus apie maniakus kolekcionierius, išsigandau ir palikusi visus daiktus pabėgau iš ten. Sustojau viduryje gatvių sankryžos, kad galėčiau rėkti ir žmonės mane išgirstų”, – prisiminė ji.
Barmenas už 10 minučių atėjo sumišęs ir išsigandęs. Ji pasakojo, kad jie atvirai pasikalbėjo, ji pasakė jam, ko išsigando ir, kad į jo namus negrįš. Vyras atnešė jos daiktus ir ji išėjo ieškoti kitos vietos nakvynei: „Ilgai ėjau palei jūros krantą, bet jis buvo apaugęs krūmais ir aplink mėtėsi šiukšlės, neradau ten vietos miegui. Buvau labai pavargusi ir kiek išsigandusi, nors man baimė yra neįprastas jausmas. Galų gale priėjau viešbučio vartus ir praleidau naktį ant vejos. Pasislėpiau už mažos palmės ir krapnojant lietui užmigau.“
Ryte Rugilė užėjo į vieną atvirą lauko restoraną ir padavėjų paprašė, kad kažko užsisakius leistų ten pamiegoti. Pasak jos, šiame restorane prasidėjo jos muzikos karjera Meksikoje.
„Pabundu ir girdžiu, kad kažkas dainuoja karaoke. Tada prisijungiau ir aš. Baro šeimininkui taip patiko mano balsas, kad jis pakvietė vakare ateiti ir padainuoti už pinigus. Tai buvo mano pirmasis darbas Meksikoje. Tą vakarą dainavau valandą ir užsidirbau 500 pesų (25 eurus). Vietiniams ši suma yra didelė“, – pasakojo Rugilė.
Po šio pasirodymo mergina gavo daugybę pasiūlymų koncertuoti, ją salos muzikantai pradėjo kviesti dainuoti kartu. Ji teigė, kad pradėjo koncertuoti kiekvieną vakarą, o kartais net kelis kartus per dieną. Tačiau, pasak jos, mokamo užmokesčio užtekdavo tik maistui.
Vėliau ji nuvyko į Meksikos sostinę. Tačiau šis miestas susižavėjimo jai nesukėlė: „Meksiko miestą aš vadinu zombių miestu, nes ten labai daug žmonių, jie vaikšto lyg robotai, nieko nejaučia ir nepastebi”, – prisiminė ji.
Šiame mieste lietuvė pirmą kartą susidūrė su plėšikais: „Viename labai gražiame, atokiame parke mane su draugu apiplėšė keli peiliais apsiginklavę ir nuo narkotikų apsvaigę jaunuoliai. Tai buvo pirmas karta sgyvenime, kai teko susidurti su vagimis akis į akį, tačiau išlikau šaltų nervų ir neišsigandau. Vedama nuojautos tą kartą į parką ėjau tik su maža rankine, kurioje buvo mano mėgstamiausi eteriniai aliejai ir knyga. Eterinių aliejų labai gaila, ypač labai reto lotoso iš Indijos. O knygą – paliko. Iš mano draugo pavogė ir piniginę, ir pasą, ir mobilųjį telefoną”, – prisiminė ji.
Atlikėja sakė, kad po dviejų mėnesių klajonių ją kelias nuvedė atgal į majų žemes – į nepaprasto grožio Ozen Ašramo miestą. Pasak Rugilės, šis miestas yra įsikūręs sunkiai įžengiamose džiunglėse. Ji pasakojo, kad į jį veda negrįstas, duobėtas septynių kilometrų kelias ir vietiniai žmonės ten bijo eiti pėsčiomis, o ypač naktį, nes tose džiunglėse gyvena jaguarai, kurie buvo sudraskę kelis žmones.
Netoli Ašramo miesto pajūryje yra įsikūręs Playa Del Carmen miestas, kuriame gyvena tose žemėse žymus dvasinis mokytojas Ozen Rajneesh. Pasak merginos, jis žmones mokina jogos ir meditacijos. Ji sakė, kad šis mokytojas sužinojęs apie ją asmeniškai pakvietė gyventi į šį miestą, kurti bei įrašyti muziką: „Čia kiekvieną vakarą su kitais muzikos atlikėjais koncertuodavau, grojau fleita, rengėme šokių ir meditacinės muzikos festivalius, važiavau dainuoti į aplinkinius miestelius, kitus mokinau muzikos, įrašinėjau muziką. Buvau kviečiama čia likti neribotą laiką”, – pasakojo lietuvė.
Rugilė teigia, niekada pati nesiprašiusi pas kažką pernakvoti. „Nenorėjau jaustis našta ar nekviestu svečiu, tačiau pakvietimų keliauti ir pagyventi susilaukiu visuose žemynuose, žmonės klausia, rašo, kada aplankysiu juos”, – pasakojo lietuvė.
Žmonės gerai nepažinodami netgi duodavo jai savo namų raktus: „Aš kelias dienas gyvenau pas vieną dvasinę gydytoją. Ji mane pastebėjo per vieną koncertą. Ši moteris žinojo mano istoriją, nes kalbos apie mane ėjo iš lūpų į lūpas. Ji pasikvietė pas save nakvoti. Vieną kartą šios moters nebuvo namuose ir namo raktą man perdavė jos draugė. “, – prisiminė Rugilė.
Po keturių mėnesių keliautoja turėjo sugrįžti į Europą, nes jau seniai buvo susitarusi, kad Latvijoje dirbs su gydomąja muzika. Tačiau sugrįžti atgal ji visiškai nenorėjo. „Meksikoje atgavau vidinę ramybę. Mane Europos mentalinė sistema buvo sužlugdžiusi. Pažiūriu į nuotraukas, kaip atrodžiau prieš šią kelionę – atrodžiau lyg iš beprotnamio“, – juokėsi ji.
Lietuvė tikina, kad pabuvusi Meksikoje dar aiškiau suprato savo misiją: „Mano ambicijos prieš kelis metus siekė tapti garsia dainininke, gauti daug pinigų. Dabar nebeturiu tokių ambicijų – dabar aš tiesiog noriu groti žmonėms.“
Merginą Meksikoje aplankė muzikinė sėkmė ir, pasak jos, šioje šalyje ji buvo labiau vertinama nei Lietuvoje: „Beveik du mėnesius kiekvieną dieną koncertavau ir įrašinėjau muziką. Tai buvo nuostabi patirtis. Ten buvau suprasta ir įvertinta. O Lietuvoje yra kitaip”, – sakė ji.
