„Ar tu backpacker'is? (keliautojas su kuprine - liet.)“ – nutraukdamas mano mintis, netvarkingą barzdą ir per didelius marškinėlius įvertina hipis, statantis ant baro buteliuką alaus.
„Ne aš suitcaser'is (keliautojas su lagaminu - liet.), net dvigubas“ – atsakau. Šįkart keliauju su dviem lagaminais. O mano humoro jausmas per tris kelionės savaites ir dėl per didelės žuvų padažo koncentracijos kraujyje spėjo atbukti.
Hipio draugė šypteli. Tuomet hipis pakeičia klausimą:
„Tai tu iš Rusijos?“
„Ne, aš iš Lietuvos“.
Pusvalandį kalbamės apie keliones. Jie jau du mėnesius keliauja po Pietryčių Aziją, o galutinė jų stotelė kaip ir mano – ne pats tvarkingiausias ir milžiniškais viešbučiais nusėtas Mui Ne kurortas Vietname. Dėl daug ko nesutariame ir aršiai ginčijamės, priskirdami vienas kitą konkretiems turistų tipams, bandydami išaukštinti ir net konkuruoti, kuris iš mūsų keliauja smagiau ir įdomiau.
Papasakoju apie save: keliauju profesionaliai, esu kelionių agentūros „AirGuru“ direktorius ir egzotinių kelionių vadovas bei domiuosi, kur ir kaip keliauja turistai iš Europos. Taip pat paaiškinu, kad mano savarankiškos kelionės panašios į jų. Pats nesuprantu kodėl, bet jaučiuosi lyg tarp dviejų ugnių – lagaminų tampytojų ir kuprinių nešiotojų.
Kuprinių nešiotojai lagaminų stumdytojus vadina nuobodomis, kaltina juos už tai, kad sutrypė įdomiausias kelionių kryptis ir kad dėl jų kaltės buvo pristatyta viešbučių ten, kur jų nereikia. Tuo tarpu lagaminų stumdytojai guli prie baseino ir ramiai gurkšnoja Margaritą, nekreipdami dėmesio į nevalas hipius. Jiems didesnis galvos skausmas – už debesies pasislėpusi saulė.
Netikėtai į keliautojų tipų ringą įžengia trečiosios grupės atstovė – naujai „iškepta“ solo keliautoja. Kiek nedrąsiai prisiglaudžia prie backpacker'ių – jie kuprinėtojų subkategorija. Dvidešimtmetė mergina, tatuiruotėmis papuoštomis rankomis ir auskaru žande, pasakoja man, kaip kelionės metu bando pažinti save ir ieško iššūkių. Nepamiršta pabrėžti, kad gyvenimas jos gimtajame Miunchene jai atrodo tiesiog nuobodus. Tėvai merginai gali skirti tiek pinigų, kiek jai reikia, tačiau vietoje turistinio traukinio vagono, ji renkasi kelionę su vietiniais, o viešbučius iškeičia į nuomojamus kambarius vietnamiečių namuose. Nors iš mandagumo apsikeičiu kontaktais, jos kelionės pasakojimų galėjau net neklausyti.
Viską matau jos paskyroje socialiniame tinkle – begalė nuotraukų, aprašymų ir daug diskusijų su draugais. Fiziškai ji viena, socialiai – ne. Kur ji beeitų, ieško nemokamo belaidžio interneto tam, kad buvęs klasiokas Markas netyčia nepraleistų solo keliautojos nuotraukos iš Sapos kalnų Vietname.
Pasigirsta švilpukas. Dar kartą – garsesnis ir ilgesnis. Baseino prižiūrėtojas piktai stebi iš baseino lipantį vaiką. Pribėga mažylio mama ir bara neklaužadą už tai, kad šokinėja į baseiną, kai to neleidžia taisyklės. Indė moteris ant rankų dar laiko mažylę, o trečioji, vyresnėlė vienuolikmetė, tempia mamą už sijono ir reikalauja ledų. Šeimos drama įtraukia ir daugiau dalyvių. Nuo knygos akis pakelia net dvi vyresnio amžiaus rusės, ramiai besilepinančios vakarine Vietnamo saule. Atostogautojai su šeimomis – dar viena keliauninkų kategorija. Užjaučiu indę, nes nepanašu, kad ji atostogauja. Spėju, kad Delyje, eidama į parduotuvę, ji geriau pailsi nei čia, prižiūrėdama šią trijulę. Tuo metu pilvotas jos vyras tingiai lupa bananą, apatiškai žvelgdamas į sceną. O jo mintys klajoja kažkur labai toli, tikrai ne su stresuojančia žmona ir trimis aktyviais vaikais.
Veiksmo viešbutyje netrūksta. Nukreipiu žvilgsnį į romantikus, lipančius iš jūros, susikibusius rankomis. Vaizdas lyg iš jų medaus mėnesio. Šie kelias minutes fotografuojasi, pasibučiuoja ir ateina prie baro. Azijietiškos išvaizdos mergina užsisako vietnamietiško alaus, o europietis vyras – mangų sulčių. Mano kompanionai, kuprinėtojai, porelę nužvelgia kritiškais žvilgsniais.
„Prancūzai labai mėgsta vietnamietes: susituokia, porą metų praleidžia kartu ir skiriasi. Matyt, prisimena kolonijinius laikus,“ – niekuo nepagrįstomis įžvalgomis pasidalina hipis.
„Bent jau smagiai praleidžia laiką,“ – priduria solo vokietė.
„Mhm...“ – numykiu.
Jaučiu, kad iš liberalaus keliautojo pats tampu bambekliu. Randu priežastį prikibti prie visų: prie nuobodų viešbučių užkariautojų, prie vienišių, nesėkmingai bandančių susidraugauti su savimi, prie ultra kategoriškų pažiūrų backpacker'ių, prie dirbtinai romantiškų porelių ir net prie nedėkingos karmos lydimų šeimų su vaikais.
Kol mano bambeklio sindromas neprogresavo, susikaupiu ir prieinu tam tikrų išvadų. Tokios mano penkios geros kelionės taisyklės:
Kelionė – ne vieta stereotipams
Keliaujame tik dėl savęs ir nesvarbu, ką apie mus pasakys ir kuriam tipui priskirs tokie tylūs stebėtojai kaip aš. Mes visi kartu esame atsakingi už turizmo pramonės gerąsias ir blogąsias puses: kuprinėtojai lygiai tiek pat nugremžė Monblano šlaitą, kaip ir romantiška porelė, užkilusi čia stebėti saulėlydžio.
Kiekvienas iš mūsų išsikelia savo savo kelionės tikslą
Niekam kitam neturi būti svarbus jūsų asmeniškai sau išsikeltas kelionės tikslas. Koks jis bebūtų. Neegzistuoja kelionės tikslų hierarchijos, nėra teisingesnio, geresnio arba aukštesnio kelionės tikslo. Nesvarbu, ar kelionė veda asmeninio tobulėjimo link, ar keliaujama tik dėl gražių nuotraukų facebooke arba instagrame, o gal dėl dviejų savaičių atostogų prie baseino prabangiame penkių žvaigždučių viešbutyje su nepriekaištingu aptarnavimu.
Neklausykite draugų patarimų – darykite tai, ką norite daryti patys
„Jei Kretoje neperėjai Samarijos tarpeklio, vadinasi – nebuvai Kretoje,“ – sako mano pažįstama. Neperėjau, nes keliavau į Kretą tingiai gulėti prie baseino ir skaityti knygos. Tuo metu nenorėjau jokių tarpeklių ir santorinių. Pereisiu tada, kai man tai bus aktualu.
Kelionių kryptys nesikeičia – keičiasi mūsų požiūris į jas!
Turbūt ne vienas iš mūsų girdėjome, kad Balio sala prieš keletą metų buvo žymiai patrauklesnė. Dabar esą ten begalė turistų, didelių viešbučių ir mažai autentikos bei egzotikos. Nė velnio! Keičiasi stereotipai, bet ne kelionių kryptys. Valgyti, melstis ir mylėti Balyje galima šią vasarą ir neabejoju, kad dar bus galima daug daug vasarų į priekį.
Keliaukite be streso
Mėgaukitės kiekviena kelionės akimirka – tai nuostabu. Vos išėję pro namų duris ir pradėję kelionę iki oro uosto, pamirškite visus rūpesčius ir atsipalaiduokite. Priimkite nesusipratimus ir iššūkius kaip nuotykius, be kurių ilgesnės kelionės tiesiog neįmanomos. Na ir kas, kad, kaituojant įgėlė medūza ir koja ištino kaip kaladė – to tikrai nepatirsite sėdami biure!
Tyliai groja Queen'ų baladė „Who wants to live forever“. Kuprinėtojai šypsosi, vienišė romantiškai žiūri į jūros tolius, indė mama sūpuoja beužmiegančią mažylę, tėtis tebekramto bananą, o vyresnėliai toliau pliuškenasi baseine. Romantikai, susikibę už rankų, eina tolyn paplūdimiu ir kas keletą metrų pasibučiuoja. Nurimsta vėjas, atsigeriu gurkšnį vandens, pažvelgiu į žaibuojantį dangų ir artėjantį lietaus debesį. Kelionės vienodai užburia mus visus ir visai nesvarbu, kokio tipo keliautojas esi. Mes visi šioje žemėje turistai.