Na, pažvelgus, kaip lėktuvo pilotas apsuka kai kuriuos miestus ir dar padaro kilpą, tai man net kilo įvairiausių minčių, ar tik nenusprendė apsisukti atgal.
Norint keliauti šalyje, reikia susitvarkyti daug dokumentų. Pirma, gauti iškvietimą su kviečiančios įmonės licencija. Vėliau keliauti į Dubajaus arba kelias kitas ambasadas ir nusipirkti nepigią vizą. Kadangi skrydžių į Kabulą vykdoma nedaug, todėl ir nuskristi ten nėra lengva. Atskridus reikės keliauti į Informacijos ir kultūros ministeriją bei pagal talibų ministro įsaką gauti leidimus keliauti po mano trokštamas provincijas. Už kiekvienos provincijos leidimą dar teks sumokėti po 15 Eur.
Atvykus į atitinkamas provincijas, dar kartą keliauti į vietinę ministeriją ir išsiimti naujus leidimus. Palyginimui, į Dubajų atskridau be jokių vizų ar kitų dokumentų, tai Afganistanui maksimaliai tenka ruoštis dokumentus.
Prieš vykstant į šalį man reikėjo susirasti patikimą žmogų, kuris galėtų aprodyti vietoves. Nedirbtų nei su Talibanu, nei su ISIS sukilėliais. Pagal kitų keliautojų rekomendacijas radau vaikinuką, kuris panoro mane pavežioti. Paklausiau, ar vairuoja, sakė, jog samdys vairuotoją. Kadangi Afganistane niekas nelaiko vairavimo teisių, automobiliai yra be techninės apžiūros, labai svarbu patikimas automobilis ir vairuotojas.
Pažiūrėsime, ar man pavyks išvengti avarijos. Vienas svarbiausių aspektų vertinant vairuotoją – ar jis nenaudoja narkotikų. Paplitus opijaus gamybai, daugybė afganų įklimpo į narkotikų liūną. Gavau atsakymą, kad vairuotojas geras ir narkotikų nevartoja. Sunku pasitikėti, na, bet kitų variantų nėra.
Nusileidęs Kabule, iš karto vykstu į viešbutį. Čia saugumo patikra stebinanti, nes labai griežta. Po automobiliu ieškoma sprogmenų, daugybė šlagbaumų, ginkluotų vyrų. Peršviečiami mano daiktai ir tikrinama kuprinė.
Užeinu į restoraną. Manau, kad radau vieną geriausių sostinėje. Labai gražus, tradicinis. Užsisakiau manti – dideli koldūnai su aviena. Apibarstyti avinžirniais ir apšlakstyti jogurtiniu padažu. Kadangi labai minkštučiai, iš pradžių su jais nesusitvarkau. Iš antro karto jau suprantu, kaip valgyti. Skonis tikrai pasakiškas, sultingi, su daugybe prieskonių.
Išsimiegojęs naktį ir užkilęs į viešbučio viršų papusryčiauti, pažvelgiu pro langą. Vaizdai tikrai unikalūs, labai nekantrauju pradėti savo kelionę po Kabulą.
Šauni kelionės pradžia. Planavau nepatirti avarijos, tačiau nepavyko išvengti neišvengiamo. Tikiuosi, pirma ir paskutinė. Kol kas 1:0 Afganistanas laimi.
Beje, Afganistane jokių draudimų nėra. Net jeigu talibai nusiperka naują prabangų visureigį, jo niekas nedraudžia net civiliniu draudimu. Mūsų atveju, atsitrenkė į mūsų automobilio kablį, kuris apsaugojo bagažinę. Po dviejų minučių vėl sėdėjome automobilyje ir stovėjome kamštyje toliau.
Gal atsitrenkusio automobilio vairuotojas ir susinervino, bet manau, kad nelabai. Jie, žmonės, atsipūtę ir viską priima kaip lemtį. Mūsų automobilio vairuotojas netgi tapo linksmesnis negu prieš tai.
Vykstu siauromis gatvelėmis ant vienos iš Kabulo kalvų pasižvalgyti po vietoves. Namų išties daugybė. Atrodo skurdžiai. Nėra nei centrinio vandentiekio, nei nuotėkų sistemos. Taip pat vietiniai gyventojai turi gerokai pavargti norėdami užsinešti prekes į kalną. Aišku, jeigu išgali jų nusipirkti. Dažniausiai šiose vietovėse apsiperka vyrai. Gal ir neblogai, nes užnešti prekes vyrams lengviau.
Sustoju prie kriketo stadiono. Daugybė afganų jaunimo gerai leidžia laiką. Kriketas – populiariausias sportas šioje šalyje. Kadaise, XIX a. vykstant anglų-afganų karui, jį žaisdavo anglų kareiviai. Jo taisykles išmoko ir afganai. Daugiau nei po 100 metų šis sportas sugrįžo su trenksmu. Gaila, bet ir tiesiogine to žodžio prasme. Prieš kelerius metus kriketo rungtynes pasirinkdavo savižudžiai sprogdintojai. Jų tikslas buvo su savimi nusinešti kuo daugiau gyvybių.
Kai per rungtynes susirenka didelė minia žmonių, tai padaryti itin lengva. Na, bet vietinių tai neišgąsdino. Jaunimas toliau treniruojasi ir jiems pakankamai gerai sekasi. Tarptautinėse lentelėse jie yra maždaug per viduriuką. Kartais į kaulus duoda net airių nacionalinei rinktinei. Ilgai čia neužsibūnu, nors ir žmonių nedaug, bet reikia vengti didesnių susibūrimų.
Beje, kai Talibanas atėjo į valdžią, visi baiminosi, kad šį žaidimą jie uždraus kaip ir daugelį kitų pramogų. Įskaitant muziką ar šokius. Tačiau kol kas Talibanas užtikrino, jog afganai ir toliau galės sportuoti bei žaisti kriketą.
Vietinį drabužį nusprendžiau pasisiūti tam, kad kuo mažiau išsiskirčiau iš minios ir nekrisčiau į akis. Tai darau dėl savo saugumo. Visi vietiniai vaikšto su tradiciniais drabužiais. Mano kelionių drabužiai žymiai labiau pastebimi aplinkinių. Taigi, teks padėti į šalį savo patogius ir kokybiškus drabužius bei apsirengti tradiciškai. Pabandysiu, bus įdomu.
Daugiau įspūdžių rasite „Instagram“, „Facebook“ ir „Youtube“ platformose.
