Lietuvė gyvena lyg pasakoje: dirba keliaudama po pasaulį ir dalinasi egzotiško povandeninio pasaulio vaizdais

Egzotinių šalių povandeninis pasaulis nardytojus nukelia tarsi į pasaką: ryškiai mėlyname vandenyje visai šalia plaukioja jūros arkliukai ir vėžliai, stūkso amą atimantys įvairiaspalviai koralai, aplink zuja įvairiausių spalvų bei formų žuvys. Sutikite, kiekvienas norėtume nusikelti į šią pasaką, tačiau pavyksta ne visiems. Su DELFI Kelionės skaitytojais jau kelis metus egzotiškose šalyse nardanti Svetlana Lysak sutiko pasidalinti savo įspūdžiais, patirtimi, nuotraukomis ir papasakojo, ką galima sutikti vandenynų dugne.

– Papasakokite apie save, ką veikiate, kur gyvenate, kaip dažnai keliaujate?

– Prieš devynerius metus išlėkiau ieškoti nuotykių svetur, teko studijuoti Danijoje, Prancūzijoje ir Rumunijoje, padirbėti Škotijoje, Norvegijoje bei Italijoje. Galiausiai puikios oro sąlygos ir nuostabus kraštovaizdis padėjo apsispręsti apsistoti Pietų Prancūzijoje, šiuo metu čia gyvenu ir dirbu tarptautinėje informacinių technologijų kompanijoje, darbas susijęs su kelionėmis. Taip – mėgstu keliauti ir tai darau kiek galima dažniau.

Europą esu išmaišiusi skersai ir išilgai. Pradėjau keliauti studentavimo metais, kai išvykau studijuoti į Daniją su mainų programa „Erasmus“. Tada dar buvo galima nusipirkti skrydį už vieną centą. Dabar tenka dažnai pakeliauti ir darbo reikalais.

Prieš šešerius metus atradau Pietryčių Aziją ir nuo to laiko turiu bent kartą per metus ten nuvykti. Mane tiesiog pakerėjo kultūrų skirtumas, žmonių geranoriškumas ir neapsakomo grožio gamta (na, o mano vyrą labiausiai traukė Azijos virtuvė). Esu taip pat kelis kartus buvusi Šiaurės Amerikoje (JAV, Kanadoje). Vieną iš tolimiausių mano lankytų šalių – Naujoji Zelandija. Ten tikra stebuklų šalis.

– Kada pradėjote nardyti, ar nebuvo baisu?

– Prieš šešerius metus atradau ne tik Aziją, bet ir vieną iš mano mėgstamiausių užsiėmimų – nardymą. Tiesą pasakius, visada į povandeninį nardymą žiūrėjau su baime. Negalėjau suvokti, kaip galima pasitikėti tuo vienu įrenginiu pritaisytu prie kupros. O ką jau kalbėti apie jo svorį ir diskomfortą…

Tačiau pirmą kartą panėrus supratau, kad tai mano stichija ir tai, ką pamačiau po vandeniu, privertė pamiršti apie visus diskomfortus. Po šio bandymo iš karto užsiregistravau į „PADI” (vandens naro kursus), po kurių įgijau pažengusio atvirų vandenų nardymo sertifikatą Koh Tao saloje Tailande. Nuo to laiko kur tik bekeliaučiau, visada atrandu tinkamų vietų aplankyti povandeninį pasaulį. Štai, kad ir prieš dvi savaites grįžau iš Filipinų, kur pasisekė pasimėgauti dešimčia nardymų.

– Papasakokite daugiau, kur esate nardžiusi ir, kuri vieta jums paliko didžiausią įspūdį?

– Man pasisekė, nes galiu nardyti vos išėjusi į kiemą, nes nardymo centras yra vos už kelių kilometrų nuo namų. Stengiuosi nardyti kiekvieną kartą, kai keliauju. Pietryčių Azija yra nardymo rojus, Filipinai mano mėgstamiausia vieta, nes nardyti galiu beveik bet kur ir bet kada. Be to, visuomet būnu nustebinta įvairove po vandeniu. Verde sala Filipinuose yra pripažinta pasaulio biologinės įvairovės centru ir ją būtina aplankyti, jei esate nardymo fanas.

Visiškai kitokį nardymą patyriau Tasmanijos jūroje Naujojoje Zelandijoje, kur vandens temperatūra tesiekė 10 laipsnių (tuo tarpu Azijoje vanduo yra 25-30 laipsnių šilumos). Naudojau įrangą ir kostiumą pritaikytus nardymui šaltuosiuose vandenyse, teko daryti specialius apšilimus prieš ir po nardymų. Aišku, povandeninis pasaulis labai skyrėsi nuo Viduržemio jūros ar Pietryčių Azijos vandenų.

– Kokiame gylyje dažniausiai nardote?

– Aš dažniausiai nardau tarp 20-30 metrų gylio, tai rekomenduojamas gylis pagal mano sertifikatą. Giliausiai esu siekusi 35 metrus, kai apžiūrinėjome paskendusį Japonų karo laivą. Tačiau mane labiau domina ne gylis, o skirtingi pojūčiai, štai kodėl šiuo metu mokausi laisvojo nardymo, kurio dėka galėsiu lengviau sutapti su aplinka ir priartėti prie sunkiau prieinamos vandens gyvūnijos.

Rekomenduojamas gylis nustatomas priklausomai nuo kelių parametrų. Visų pirma, nuo naro sertifikato lygio ir patirties. Jei tai yra pramoginis nardymas, tai norma neturėtų viršyti 30-50 metrų. O techniniai nardymai gali siekti ir iki 100 metrų gylio. Nardymo gylis gali priklausyti nuo oro ir vandens sąlygų, nuo deguonies suvartojimo lygio ar netgi nardymų skaičiaus per dieną.

– Kiek laiko užtrunka vienas nardymas?

– Visų pirma, nardymo trukmė priklauso nuo oro suvartojimo lygio. Aš galiu pasigirti labai geru ir stabiliu kvėpavimu, išugdytu per jogos užsiėmimus, todėl vidutiniškai mano nardymai trunka apie 50 – 60 minučių. Kitiems laikas gali sutrumpėti ir iki 20 minučių. Taip pat labai svarbu žinoti, kad nardymo laikas nustatomas atsižvelgiant į nardymo gylį, kad išvengtume dekompresijos.

Aš niekada nenardau viena, visuomet pasirenku profesionalią, patikimą įrangą bei komandą. Todėl jaučiuosi saugiai ir gerai. Svarbiausia atsipalaiduoti ir nepulti į paniką net ir nenuspėjamomis aplinkybėmis.

– O kiek kainuoja šis malonumas?

– Tai turbūt vienas brangiausių sportų, pramogų kartu su slidinėjimu ir golfu. Profesionali įranga kainuoja labai daug. Tačiau net įsigijus įrangą ir sertifikatą, tenka mokėti už kiekvieną nardymą, o kartais net ir už valties transportą iki nardymo vietos. Prancūzijoje kursų kainos gali siekti apie 1000 eurų, kai tuo tarpu Tailande – vos 2 šimtus eurų. Kiekvieno nardymo kaina Europoje kainuoja apie 50 – 100 eurų, o Azijoje tik 20 – 25 eurų.

– Kokią gyvūniją pamatote vandenyno, jūros dugne?

– Kai pradėjau nardyti labiausiai domėjausi didžiausiais jūros sutvėrimais: vėžliais, delfinais, aštuonkojais, rajomis ar net banginiais. Tačiau dabar mane traukia smulkioji fauna – mažiausi ir sunkiausiai pastebimi padarėliai: jūros arkliukai, moliuskai, krevetės, sepijos... Jie tarsi žaidžia slėpynių su tavimi, tūno slapčiausiuose kampeliuose ir, kai tik suvokia, kad tu juos radai – po akimirkos jų nebelieka nė kvapo! Negalima nuvertinti ir nuostabaus grožio augalijos, kuri kiekvieną kartą mane nustebina savo spalvingumu, forma ir įvairove. Deja, vis dažniau matau nykstančius koralų sodus, blunkančias augmenijos spalvas ir begales plastiko šiukšlių.

– Kokia rizika yra benardant sutikti agresyvius ryklius? Ką tokiu atveju nardymo instruktoriai moko daryti?

– Tiesą sakant, ne žmonėms reikia saugotis ryklių, o rykliams žmonių (kiekvienais metais nužudomi maždaug šimtas milijonų ryklių). Rykliai dažniausiai nepuola žmonių, turbūt yra didesnė tikimybė mirti iškritus iš lovos nei nuo ryklio užpuolimo. Susidurti su rykliu yra labai reta galimybė ir, jei pasiseks jį pamatyti – laikykite save tikrai laimingu žmogumi.

Jei vis tik pamačius ryklį jaučiatės nesaugiai, geriausia nestaigiais judesiais priplaukti prie savo nardymo partnerių ir likti grupėje, nes rykliai linkę pulti pavienius grobius. Tuomet lėtai kilti į paviršių prie savo valties, bet niekada neatsukti jam nugaros. Jei norite išvengti nelaimingo susitikimo su rykliais, nenardykite prasto matomumo vandenyse, nes jie gali jus supainioti su savo įprastu grobiu. Taip pat venkite aušros ir pavakarės, kai rykliai yra aktyviausi.

– O gal esate pasinaudojusi tokia paslauga, kaip paviršinis nardymas su rykliais ir banginiais?

– Tokie nardymai dažnai organizuojami nenatūraliomis sąlygomis, nes toks užsiėmimas kainuoja daug ir turistai nori garantijų, kad rykliai ar banginiai jų lauks sutartu laiku ir sutartoje vietoje. Todėl vietiniai imasi gudrybių, reguliariai juos maitina ir priverčia užsibūti vienoje vietoje. Taip išbalansuoja jų migracijos ir dauginimosi ciklą. Aš esu kategoriškai prieš tokias pramogas. Oslob mieste Filipinuose yra labai populiari ir žinoma vieta, garantuojanti nardymą su rykliais ir nors buvau visai netoliese, bet tuo nepasinaudojau.

– Kokie pavojai gali slypėti vandenyno dugne?

– Nenoriu gąsdinti, bet kaip ir virš vandens, po vandeniu yra visokių gyvių, kurių geriau išvengti. Pavyzdžiui, tam tikrų medūzų įgėlimas gali sukelti pakankamai didelį ir ilgai trunkantį skausmą, tačiau yra tokia medūzų rūšis – jūrų širšė, kurios įgėlimas dažniausiai baigiasi mirtimi. Susidūrimas su dygliauodege raja, pūsliažuve, tam tikros rūšies jūrų ežių ar jūrų gyvate taip pat gali baigtis mirtimi. Bet svarbu atsiminti, kad jie niekada nepuls pirmi. Yra ir mažiau pavojingų, bet vengtinų žuvų: skorpionžuvė, raguotė ar liūtžuvė. Net ir koralai gali būti nuodingi, todėl nardant labai svarbu vadovautis taisykle – nieko neliečiu ir neprovokuoju.

– Papasakokite daugiau, kokios yra nardymo taisyklės ir kokie netinkami veiksmai gali sukelti pavojų gyvybei?

– Kaip jau minėjau, reikia atsakingai elgtis su povandenine augmenija ir gyvūnija, nes, kad ir kokie gražūs ar spalvoti – jie gali būti mirtini. Po vandeniu kartais gali tykoti nenuspėjamos stiprios srovės, kurios gali nunešti neplanuotai toli, todėl pajutus srovę reikia likti kiek galima arčiau dugno. Visada būtina sekti instruktorius ir neatsilikti nuo grupės. O jei taip nutinka, kad pasimetate, po minutės ieškojimo kilkit į paviršių. Niekada nesileiskite į nuotykius vieni.

Vėl pasikartosiu, kad labai svarbu vadovautis leidžiamo gylio normomis ir nardymo laiko apskaičiavimu. Kuo giliau neriant, tuo mažiau laiko galima tam gylyje išbūti, nes dekompresijos laikas ilgėja. Pažeidus dekompresijos taisykles, galima susirgti dekompresijos liga, turinčia labai liūdnas pasekmes.

Labai svarbu prisiminti, kad neapdairumas ar menka klaidelė gali kainuoti labai daug. Bet nenoriu atbaidyti tų, kurie norėtų išbandyti šį užsiėmimą, nes tai, kas patiriama panirus po vandeniu, atstoja visą vargą ir sunkų pasiruošimą.

Beje, ar žinojote, kad nardyti draudžiama, jei tą pačią ar kitą dieną planuojate skristi? Staigus atmosferos slėgio pasikeitimas gali sukelti dekompresijos ligą, todėl rekomenduojamas pertraukos laikas yra apie 18 valandų.