Aš į viską žiūriu truputėli paprasčiau ir atsakau: „Kodėl gi ne? Juk aš niekada negyvenau jokioje Azijos šalyje, manęs niekas nelaiko, šiuo metu esu atsakinga tik už save, taigi jei ne dabar, tai kada?“
Po trijų metų, praleistų stikliniame Dubajuje, atsirado galimybė išvykti ir aš tariau TAIP (juk visada galėsiu sugrįžti). Iš kitos pusės, matyt, buvau pavargusi nuo gyvenimo auksiniame Dubajaus narvelyje ir ilgėjausi tikros kultūros, tikrų žmonių, gamtos natūralumo.
Tiesą sakant, nusileidus sostinėje Pnompenyje, pirmas įspūdis neišmušė iš vėžių, nes viskas buvo labai įdomu, buvau užsidegusi ir pasiruošusi naujiems nuotykiams bei išbandymams. Nors daugumą vakariečių išgąsdina kultūrinis šokas, man taip nenutiko, nes prieš tai jau buvau aplankiusi Indiją bei Šri Lanką.
Pirmieji atsiminimai – alinanti kaitra (nes balandžio mėnuo yra karščiausias, o aš būtent tą mėnesį atvykau gyventi į Pnompenį), dulkės ir išmetamųjų dujų gausa. Iš oro uosto į viešbutį miesto centre keliavau vietine transporto priemone – tuk-tuk’u. Nespėjau žvalgytis į abi kelio puses, kurios buvo pilnos gatvės prekiautojų, miniatiūrinių parduotuvėlių, varganai atrodančių žmonių, gausybės vaikų ir tūkstančių motorolerių, motociklų ir tuk-tuk’ų.
Įsikūrus, stebino nežmoniška atskirtis tarp turtingųjų ir vargšu. Kai aš bandžiau pėsčiomis apeiti miesto centrą ir lankytinas vietas, vietiniai žiūrėjo į mane keistai galvodami: „kodėl gi ši balta mergina vaikšto pėsčiomis, juk ji turi pinigų privačiam vairuotojui“. Tai yra populiaru tarp turtingųjų kambodžiečiu. Taip pat madinga turėti asmeninį sargą, namų prižiūrėtoją, virėją, auklę ir pan. Stebino prabangūs, nauji automobiliai slenkantys duobėtais, dulkinais sostinės keliais. Jie važinėjo šalia galybės prastų, senų motorolerių ant kurių sutelpa visa šeima, namų rakandai ar statybinės medžiagos.
Gatvėse lengvas chaosas būdingas visai Pietryčių Azijai, nors visi kaip susitarę važiuoja gan lėtai, tačiau kuriozų ir didelių avarijų netrūksta.
Klestinti korupcija šokiravo labiausiai, ypač po gyvenimo Dubajuje ir Londone, kur su ja neteko susidurti akis į akį, ar girdėti tokių istorijų, kurios Kambodžoje – kasdienybė.
Nors Pnompenis vienas iš sparčiausiai augančių miestų Pietryčių Azijoje, tačiau visos investicijos plaukia daugiausiai iš gretimų, stiprių ir pasiturinčių valstybių – Kinijos, Japonijos, Malaizijos ir Pietų Korėjos. Vietinė rinka vis dar atsigaudinėja po pilietinio karo, arba bent jau taip save guodžia. Didžiausia problema, su kuria susiduriama – žmonių neišsilavinimas ir nesupratimas apie mokslo svarbą.
Taigi dauguma prasčiau gyvenančių vaikų pradeda uždarbiauti, kitaip tariant pagelbėti šeimai, būdami dar darželinukų amžiaus, o vėliau kelio atgal jau nebėra. Dėl išsilavinimo stokos dauguma nemato būdų išbristi iš skurdo, tad verčiasi gatvės bizniukais, kurie galiausiai juos nuvaro į skolas ir dar didesnį nepriteklių. Vietiniai turi didelį polinkį tikėti azartinių žaidimų, kortų, loterijų sėkme. Nustebino jų mėgstamas posakis „einu ieškoti pinigų“ (I go find money, – angl.). Tai reiškia, kad kas benutiktų, jie kažkaip tų pinigų ‘pasidarys’, bet neužsidirbs legaliu būdu.
Nustebino ir faktas, kad Kambodžos gyventojai gana imlūs anglų kalbai, taigi sostinėje tikrai nėra problemų susikalbėti su aptarnaujančiu personalu: pardavėjais, taksistais ir kitais.
Gyvendama Kambodžoje artimai susidraugavau su keliais vietiniais. Daugelis jų atvyko iš provincijų gyventi ir ieškoti laimės sostinėje, o jų istorijos, kaskart stebino ir šiurpino. Nors iš pradžių jie į mane žiūrėjo gana nepatikliai, bet supratę, jog ‘esam draugai’, jie dalinosi su manim viskuo, ką turėjo. Buvo labai nustebę mano noru paragauti jų vietinių ‘delikatesų’, aplankyti jų namus provincijose ar eiti švęsti vietines šventes kartu su jais.
Metai prabėgo greitai, kaip ir kiekviename kitame krašte. Nors Kambodžos neišnaršiau, aplankiau nemažai aplinkinių šalių. kelis mėnesius pagyvenus Pnompene norėjosi paskraidyti, įkvėpti švaraus oro gūsio ir pamatyti labiau civilizuotus kraštus.
Galiu drąsiai teigti, kad ir kaip man gyvenime trūko Kambodžos pertraukėlės, supratau, kad dar nesu pasiryžusi gyventi trečiojoje pasaulio šalyje.
Labiausiai liūdna ir graudu pasidarė pradėjus savanoriauti vienoje iš NGO (nevyriausybinėje organizacijoje), kuri buvo įkurta padėti jaunoms moterims, kurios susilaukusios nesantuokinio kūdikio, ar galimai išprievartavimo aukos, išmetamos iš savo socialinio rato. Giminė, kuri jų visuomenėje žaidžia aukščiausią vaidmenį, nusisuka nuo jų, tarsi nuo raupsuotojo. Dauguma jų atsiduria gatvėse arba papuola į žmonių pardavinėjimo, prostitucijos pinkles. Matytos ir girdėtos istorijos mane labai jaudino ir liūdino, o suvokdama, kokia socialinė nelygybė vyrauja šalyje man darėsi vis sunkiau suprasti žmones ir jų mąstymą.
Kuo toliau, tuo labiau ilgėjausi europietiškos kultūros, švaros, tvarkos gatvėse. Tuk tuk’ų atakos pradėjo vis labiau erzinti, taipogi žmonių tamsumas ir nenoras keistis.
Sutikti nauji žmonės, atrasti nauji draugai, išragauti netikėčiausi patiekalai – pamatyta tiek daug įvairovės, praminta daug dulkėtų kelių, išvaikščiotos džiunglės ir susipažinta su tamsiausiais skersgatviais. Nė trupučio nesigailiu nė vienos dienos iš praleistų metu Kambodžoje.
Paklausite, o kas toliau? Atsakymas gana paprastas – keliauju toliau, nors ir grįžtu į labiau civilizuotą pasaulį, tai nereiškia, kad nauji vėjai neatpūs šviežių nuotykių ir nepamirštamų istorijų.
