Siaura medinos gatvele kelis šimtus metrų nuo Bab Laksour vartų einame pėsčiomis, prasilenkdami su triukšmingais motociklininkais, garsiais gatvės prekeiviais ir asilais kinkytais vežimais. Atrodo, kad po penkių valandų skrydžio iš Rygos atsiduriame keliais šimtais metų atgal. Šiame klegesyje mūsų lagaminai darda ryškiai žydrame vežimėlyje, kurį stumia vežikas, – automobiliai čia nebeišsitenka, todėl savo paslaugas tik išlipus iš taksi iš karto siūlo vietiniai vežikai, žinantys kiekvieną painios medinos posūkį. Aukso spalvos metalu kaustytų mažyčių riado „Sakkan“ durų būtume nepastebėję, jeigu ne jis.
Mus lydinti kelionių dizainerė Aja spaudžia skambutį, trakšteli sklendė, sugirgžda vyriai ir mus pasitinka prancūziškas „Bonjour madam, Bounjour monsieur“ – Marokas yra tikras rojus tiems, kas moka prancūzų kalbą. Kai palenkę galvas pro duris įeiname į vidinį riado kiemelį, atrodo, kad patenkame į kitą pasaulį, visai kaip Alisa. Stebuklingai saulės nutviekstas vešliai žalias kiemas su palmėmis, jo viduryje tyliai čiurlena fontanas, o matomiausioje vietoje kabo milžiniška nespalvota fotografija, kurioje – moteris nuoga krūtine. „Taip, labai drąsu tokį meno kūrinį kabinti Maroke, gal todėl jį eksponuojame kiek toliau nuo pagrindinio įėjimo, kad ji nebūtų matyti per atvertas riado duris“, – rodydama į provokuojantį žinomo belgų fotografo Marco Lagrange kūrinį šypsosi riado siela Veerle De Pauw, belgė, kuri su vyru naują stilingą riadą atidarė vos prieš kelerius metus. O milžiniškas metrinis M. Lagrange kurtų moterų aktų albumas, išleistas tik penkiasdešimties egzempliorių tiražu, eksponuojamas viešbučio registratūroje. Veerle juokiasi, kad jis turi ir praktinę naudą – vartydami albumą, vyrai daug kantriau išlaukia, kol bus užregistruoti į riado kambarius. M. Lagrange buvo šios belgų šeimos draugas, viena fotografo nuotraukų kabo ir poros svetainėje gimtojoje Belgijoje. Prieš keletą metų žuvusio fotografo palikimą tvarko jo sūnus, kuriam patiko idėja dalelę tėvo palikimo palikti jo pamėgtame Maroke.
Viską, kas gražiausia, rasi už durų
„Kai pirmą kartą atvykau į Marakešą, pasakiau vieną žodį – vau. Tai visai kitaip nei Europoje, keliuose mašinos lenkiasi su motoroleriais, čia pat nešulius tempia asiliukai, žmonės draugiški, medinoje pilna gerų restoranų, ir... dar tas nuolat giedras žydras dangus“, – šypsosi iš apsiniaukusios ir lietingos Belgijos atvykusi Veerle, savo šalyje dirbusi radijo laidų vedėja. Jiedu su vyru riadą „Sakkan“ įrenginėjo pusantrų metų, saugodami įspūdingą vietinį palikimą – kai kurios pastato dalys išlikusios dar nuo XVII amžiaus.
„Mes visiškai renovavome šį pastatą, jis keturių šimtų metų senumo, visi numeriai yra skirtingi, nes riadas nenuspėjamas – vienas kambarys ilgas ir siauras, kitas – erdvus su balkonu. Čia, Maroke, labai daug gražių autentiškų riadų, mes pasirinkome marokietišką dvasią derinti su europietišku stiliumi, palikdami visas autentiškas detales, pavyzdžiui, unikalias duris. Visos idėjos buvo mano vyro, jis architektas ir dizaineris, procesas tebevyksta, mes kas savaitę vis ką pakeičiame – nauja spinta, nauji indai, nauji kilimai. Riadai, skirtingai nei viešbučiai, yra maži, tai – tradiciniai marokiečių namai su kiemeliais ir baseinėliu, todėl ir čia patekęs jautiesi tarsi namuose. Kiekvienas keliautojas mums yra namų svečias, pas mus užėjęs per tas nedideles dureles. Tai Maroko žavesys – viską, kas gražiausia, rasi už durų. Vaikščiodamas po mediną, matysi tik vienodas sienas, visas gyvenimas nuo senų laikų čia vyksta už uždarų durų, jokio savęs eksponavimo.“
Rodos, šeimos nuotykis visai neprimena dramatiškai juokingos „Kalifo rūmų“ istorijos. „Verslą daryti čia lengva dėl žmonių, kurie labai svetingi, šilti, draugiški, jie tave visada priims kaip šeimos narį. Tiesą sakant, vienintelis dalykas, kuris man sudėtingas Marakeše turint riadą, – tai popierinių dokumentų tvarkymas. Tik, palyginti su Europa, čia niekas neskuba, jei nespėjai atiduoti kažkokio lapelio, tau pasakys, kad nieko tokio, padarysime tai rytoj, o gal poryt, Inshallah, viskas Alacho valioj. O Europoje žmonės eina iš proto dėl terminų. Manau, kad gyventi čia yra prabanga. Taip, mes daug dirbame. Bet be streso. Nes viską galima padaryti ir rytoj“, – juokiasi Veerle.
Atvykusi čia Belgijos radijo laidų vedėja pakeitė ir savo gyvenimą, pradėjo daugiau dėmesio skirti savo sveikatai ir grožiui. „Kas mėnesį einu į hamamą, kas savaitę lepinuosi veido procedūromis, nes vietinės marokietės labai rūpinasi savo grožiu, vaikštau į masažus. Iš vietinių moterų mokausi gydytis natūraliomis priemonėmis, jos turi daug skirtingų vaistažolių, ir vietinės žolelės tikrai veikia.“
Ką ji siūlytų kelioms dienoms į Marakešą atvykusiam keliautojui? „Marakešas yra visų keliautojų po Maroką vyšnia ant torto. Būtina pasivaikščioti po vietinį souką, arabišką turgų, ir tam skirti dieną, nes jis labai didelis. Tyrinėti viską lėtai lėtai ir lengvai, be streso. Nueiti į Majorelle sodus, Yves’o Saint Laurent’o muziejų. Kas nori daugiau gamtos – vos valanda kelio nuo čia yra mano dievinami Atlaso kalnai. Juose galima patyrinėti vietinius kaimelius ir pamatyti, kaip archajiškai marokiečiai gyvena iki šių dienų“, – patarimus dalija Veerle.
Europos dizainerių meka
Kol kalbame su Veerle, vaikščiodami po jos marokietiškas valdas, šeimininkės vyras Tomas ant lapelio užrašo ypatingą adresą ir susitaria, kad mus priims Mustapha. Tai jo bičiulis prekiautojas marokietiškų amatininkų dirbiniais. Triukšmingoje Marakešo medinos gatvelėje ilgai ieškome parduotuvės – mums atrodė, kad einame į vieną iš daugelio souko vietų, į kurias turistai tempiami už rankų arba tradicišku klausimu „iš kur jūs esate?“ viliojami į parduotuves. Tačiau užrašytu adresu – tik siauros tamsios durelės su kuklia iškaba, kurioje... tos pačios durelės ir savininko vardas – Mustapha Blaoui.
Ir čia vėl atsitinka Marakešo efektas – atvėrę jas patenkame į kitą pasaulį, milžinišką patalpą su šimtais šviečiančių lempų, šviestuvų, ant grindų tiesiamais kilimais, tūkstančių ryškių pagalvėlių karalystę. Mus pasitinka Mustapha, iš pažiūros septyniasdešimties metų įspūdingas vyriškis žilais plaukais, susisiautęs į tradicinį juodą marokietišką apsiaustą. „Šalta, – sako Mustapha, – sausis ir vasaris yra šalčiausi mėnesiai Marakeše, kai iš Atlaso kalnų plūsta šaltis.“
Jis mus vedasi savo riado labirintais, rodydamas vis naujas sales, naujus aukštus, naujus kambarius su daugybe marokietiško meno – veidrodžių, vazų, indų, skulptūrų, baldų, kilimų, komodų. Atrodo, kad jo lobiai niekada nepasibaigs, trys ar keturi aukštai, pilni vietinių meistrų dirbinių. „Patekti pas mane galima pagal išankstinį užsirašymą, sunkiai mane rasite tiesiog eidami gatve“, – sako Mustapha. Jis šiuo verslu užsiima jau penkiasdešimt metų. Nuolatiniai klientai – ispanų, italų, prancūzų namus, restoranus ar viešbučius įrenginėjantys dizaineriai, taip pat ir vietiniai.
Mustapha didžiuojasi įvykdęs ir įspūdingą užsakymą – jo amatininkai pagamino kelis šimtus tradicinių marokietiškų lempų vienam garsiausių Maroko viešbučių „La Mamounia“. Jis turi kelias nuosavas dirbtuves, įkūręs keletą parduotuvių, žino, kas geriausiai Maroke gamina keramiką, kas – kilimus, kas – baldus. Nuo keliasdešimt eurų kainuojančių interjero detalių, stalų po pusantro šimto eurų, vilnonių kilimų už du šimtus eurų, čia galima rasti ir išties prabangių dalykų. Baldai iš kupranugarių kaulo atsieina 1,5 tūkstančio, o Pietų Maroke, dykumoje, vietinių tuaregų pagaminti rankų darbo kilimai iš kupranugario odos ir palmių lapų kainuoja iki 1,2 tūkstančio, bet reikia atminti, sako Mustapha, kad kilimą keletą mėnesių riša dvidešimt žmonių. Po ekskursijos po savo karalystę jis mus išlydi į triukšmingą mediną ir apgaubia vilnoniais juodais apsiaustais, kad sutemus nešaltume.
Stilingų kaftanų butike
Gerą pusdienį praleidžiame sukinėdamiesi ochros spalvos medinos gatvelėmis – tai derėdamiesi su prekijais, tai vengdami ką nors pirkti, tai atsitokėdami prekeiviams jau pakuojant mums spalvingus dubenėlius į senus „La Matin“ dienraščius. Prabėgame pro garsųjį The Jemaa el-Fna aikštės gyvatyną ieškodami ramesnių vietų. Medinos turgus labai įvairus, čia yra išties stilingų kvartalų su gražiais dizainerių butikais ir jaukiais restoranėliais.
Vietiniai mums rekomenduoja „Norya ayroN“, Alžyro kilmės dizainerės butiką su spalvingais kaftanais, kombinezonais ir abajos stiliaus drabužiais. Saloną puošia „Esminio instinkto“ žvaigždės Sheron Stone nuotrauka, žurnalo „Paris Match“ viršelis, kuriame ji vilki „Norya ayroN“ suknelę. Iš tikrųjų marokietės mėgsta puoštis, vietinės moterys investuoja į... sukneles. Kalbant rimtai, šalyje gaji tradicija moteriai nusipirkti gyvenimo suknelę, ji gali kainuoti iki 6 tūkstančių eurų, bus siuvinėta perlais ir kristalais, iš gryno šilko. Galbūt ji tos suknelės taip ir neapsivilks, o galbūt kartą, per sūnaus ar dukros vestuves, bet ta suknelė kabės spintoje kaip investicija. Išduosiu paslaptį – „L’Officiel Lithuania“ kelionių redaktorės Ajos įsigyta suknelė „Norya ayroN“ butike kainavo kur kas mažiau, arti trijų šimtų eurų, bet atrodo išties egzotiškai ir prabangiai.
Ryškusis sodas su Yves’o Saint Laurent’o pelenais
Kalbant apie sukneles ir Maroką iškyla viena garsi prancūziška pavardė – Yves’as Saint Laurent’as. Garsiausios Yves’o suknelės eksponuojamos muziejuje jo mylimame Marakeše. Būtent šiame Maroko mieste, Majorelle sode, išbarstyti garsiojo dizainerio pelenai. Jau penkiolikti metai, kaip Yves’as iškeliavo iš šio pasaulio, bet jo dvasią ir stilių vis dar galima jausti Marakeše, kuris Yves’ui ir jo gyvenimo partneriui Pierre’ui Bergé tapo antraisiais namais.
Pirmą kartą kotiurjė čia atvyko 1966-aisiais ir po keliolikos metų jis čia nusipirko vilą su garsiuoju žydruoju prancūzų dailininko Jacques’o Majorelle sodu, išgelbėdamas jį nuo sunaikinimo – čia buvo planuojama statyti gyvenamuosius namus. Per metus įspūdingąjį Majorelle sodą aplanko arti milijonas turistų, iš tikrųjų įspūdingas skaičius, nes sodas nėra labai didelis. Didžiulė eilė net ne sezono metu rikiuojasi prie įėjimo į sodą, laimei, nusipirkome bilietus internetu dar būdami Lietuvoje. Įspėju – teks apsišarvuoti kantrybe laukiant eilės nusifotografuoti prie kiekvieno ryškesnio turistų apsupto sodo kampo. Kelionių dizainerė Aja sako, kad vasarą turistų kamščiai susidaro net vaikščiojant po sodą.
Majorelle sode dabar įkurtas Berberų kultūros muziejus, čia yra dizainerio namais tapusi įspūdinga „Villa Oasis“, o toje pačioje gatvėje, pavadintoje Saint Laurent’o vardu, prieš šešerius metus atidarytas YSL muziejus. Viskas yra atverta turistams, išskyrus garsiąją „Villa Oasis“. Įspūdingus dizainerio namus, tituluojamus „labiausiai saugoma Marakešo paslaptimi“, galima pamatyti tik privačiai, iš anksto susitarus ir paaukojus apie 3 tūkst. eurų jo fondui. P. Bergé fondas, valdantis dizainerio palikimą, YSL muziejui nepagailėjo nieko – čia saugomi asmeniniai dizainerio daiktai, aksesuarai iš kolekcijų ir eskizai. Pats P. Bergé nesulaukė muziejaus atidarymo – ilgametis dizainerio gyvenimo partneris mirė mėnuo iki muziejaus atidarymo. Išoriškai muziejus atrodo labai lakoniškai – keletas terakotos blokų ir kuklus raštas – visiška priešingybė spalvingajam Majorelle sodui. Vasarį pakeitęs ekspozicijas, kovo pradžioje muziejus vėl atidaromas su naujomis parodomis.
Dar vienas sodas, tik neapkrautas lankytojų ir kol kas mažai žinomas turistams, yra pačioje Marakešo širdyje. „Le Jardin Secret“ savo keturių šimtų metų istorijoje visuomenei atvertas pirmą kartą. Komplekso ištakos siekia Saadų dinastiją, jis buvo svarbiausių Maroko ir Marakešo politinių veikėjų namai. „Le Jardin Secret“ – tai didingi arabų, andalūziečių ir marokiečių stiliaus rūmai su vešliu sodu, atidaryti po aštuonerių metų rekonstrukcijos. Čia yra antra pagal aukštį Marakešo apžvalgos aikštelė po Koutoubia mečetės, į kurią ne musulmonams patekti negalima. Taigi, jei ieškote nuostabių vaizdų nuo stogo, dar vienas motyvas aplankyti „Le Jardin Secret“.
Didžėjaus muziką nustelbia muedzino kvietimas
Vaikščiodami medinos gatvelėmis nerasite triukšmingų barų su kokteiliais – geriausi Marakešo barai slepiasi ant stogų terasų, toliau nuo vietinių akių ir mečečių. Kai kurie jų turi baseinus ir gultus kaitintis saulėje (kaip „El Fenn“) klausant didžėjų muzikos.
Tačiau šio vakaro mūsų taikinys – „Kabana“, vadinamas geriausiu nauju rooftop baru ir restoranu Marakeše. Britų dienraštis „The Telepgraph“ išskyrė šį barą iš kitų Marakeše ir pavadino „naujuoju klubinėtojų numylėtiniu, įkvėptu atogrąžų dvasios“. Čia mus pasitinka jo savininkas Kudusas Fakhredine, ekscentriškas marokietis su masyviais perlų karoliais, motociklininko striuke ir dideliu auskaru su briliantais. „Yra rimtų reikalų atidaryti barą su alkoholiu Marakeše, kuriame taikomi apribojimai būti tam tikru atstumu nuo mokyklų ir mečečių, – šypsosi Kudusas, mus šiltai pasitikdamas ant savo įspūdingos terasos ir pabrėždamas, kad turi draugų lietuvių porą, gyvenančią as Suvairoje. – „Kabanoje“ vyksta pašėlę vakarėliai su 400 žmonių, dešimtą vakaro pasigarsiname muziką ir žmonės šėlsta iki 2 nakties.“ „Kabana“ yra ant išorinės medinos sienos, jai netaikomi naktiniai triukšmo įsakymai, todėl tai ideali vieta paskutiniam nakties kokteiliui. Tiesa, mums lydint saulę ant „Kabanos“ stogo DJ muzika staiga nutilo, kai iš mečetės pasigirdo muedzino kvietimas vakarinei maldai. Tai taip egzotiška!
Dar viena unikali vieta, kurioje pajusite tikrą arabiškos nakties karštį, – tai prašmatnus restoranas „Comptoir Darna“, kuriame prabangią vakarienę raudonai užtemdytoje aplinkoje lydi pilvo šokėjos su degančiais žvakių sietynais ant galvų. Visiškai unikali vieta, kurioje prasidėjus programai visas personalas muša į taktą, o šokėjos patiems audringiausiems žiūrovams šoka ant stalų. Belieka turėti grynųjų, kuriuos gali užkišti šokėjai, na, žinote, kur... Kad ir koks vaizdas susidarytų jūsų galvoje, visa tai vyksta labai elegantiškai, rafinuotai ir prabangiai.
Rūmai alyvmedžių giraitėje
Po audringų vakarėlių ir vakarienių su pilvo šokiais nuo Marakešo triukšmo dviem paskutinėms naktims pabėgame į užmiestį, ramią gamtos oazę su pritrenkiančiu vaizdu į snieguotus Atlaso kalnus – tūkstantmečius skaičiuojančioje alyvuogių, citrusų giraitėje pastatytus rūmus, žinomai indų viešbučių grandinei priklausantį viešbutį „The Oberoi“. Čia metas pasimėgauti saule ir... vandeniu. Nuo vėjo saugantys uždari viešbučio vilų kiemeliai su šildomais privačiais baseinais leidžia lepintis atostogomis net šalčiausiais mėnesiais. Į šiltą vandenį galima įšokti net vėlai vakare, grįžus po klajonių po Marakešą – vanduo toks šiltas, kad vakare atvėsus orui tiesiog garuoja. Vasarą, atvirkščiai – nuo saulės galima pasislėpti kiemeliuose augančių citrinmedžių pavėsyje. Milžiniškame 11 hektarų plote – vos 84 numeriai, dauguma jų turi privačius kiemelius, kas garantuoja visišką privatumą ir ramybę.
„The Oberoi“ rūmai buvo kuriami ištisus dešimt metų ir duris atvėrė vos prieš pandemiją. Naujojo Delio bendrovė viešbutį valdo su vietiniu Maroko verslininku, užsiimančiu prekyba aliuminiu. Kai apžiūrime karališkuosius viešbučio apartamentus, į numerį įeina garbaus amžiaus vyras, pasiramsčiuodamas lazdele. Viena viešbučio vadovių plačiai jam atveria duris, galvojame, kad ji į brangiausią viešbučių kambarį įleidžia apsižvalgyti smalsaujantį gyventoją. „Tai mūsų savininkas, – šypsosi moteris – jis aktyviai domisi viešbučio naujienomis.“ Mes jam tariame Bonjour.
Viešbučio kūrimas prasidėjo nuo daugiau nei 200 metrų ilgio didžiojo kanalo, einančio per visą teritoriją, kasimo. Čia nuolat dirbo 250 amatininkų: specializuoti plytelių klojėjai iš Fezo, dailidės ir gipso drožėjai iš miesto amatininkų bazės Sidi Ghanem. Darbus stabdė tai, kad tuo metu Saudo Arabija plėtė pagrindinę arabų mečetę Masjid al-Haram Mekoje, todėl pasaulyje trūko jiems reikalingo marmuro. Tiesa, viskas viešbutyje išskirtinai marokietiška, išskyrus prabangius krištolinius indiškus sietynus ir vieną iš restoranų, kuriame patiekiami autentiški indiški patiekalai.
Kenza, mūsų palydovė viešbutyje, pasakoja, „The Oberoi“ atspindi tradicinį Maroko ir Andalūzijos architektūros stilių, o kuriant pagrindinį kiemą įkvėpimo semtasi iš legendinės XIV amžiaus „Medersa Ben Youssef“, aukščiausios pasaulyje Korano studijų mokyklos, kuri dabar yra vienas žinomiausių Marakešo istorinių paminklų. Pagrindinis viešbučio pastatas yra išdėstytas kaip Andalūzijos maurų valdovų rūmų ansamblis Alambra. Kvapą gniaužianti erdvė, kurios spalva kaskart keičiasi priklausomai nuo saulės spindulių ar liepsnų žaismo, kai sutemus įdegami stilingi deglai. Naktį ugnies šviesa suteikia visam pastatui mistiško grožio, šviesos ir šešėlių žaismo ant raižinių ir puošniose nišose. Vėsesnėmis naktimis viešbučio vestibiulyje uždegamas didelis židinys, kuriame smilksta išskirtinai tik kedro malkos, ir ryškus egzotiškas jo kvapas pasklinda per visą teritoriją. Viešbučio didysis kanalas su vaizdu į Atlaso kalnus atspindi senųjų Maroko rezidencijų tradicijas, jis tarsi būtų skirtas karališkiems arkliams atsigerti – buvo įprasta, kad rezidencijos savo priėmimo zonoje turėjo vandens telkinį svečiams, įveikusiems ilgą kelionę, atsigaivinti.
„The Oberoi“ Marakeše atidarytas su užmoju – kai kurie darbuotojai netgi buvo nuvilioti iš karaliui Mohammedui VI priklausančio „Royal Mansour“ viešbučio. „Tai buvo labai jautru, nes, žinote, jis yra karalius“, – šypsosi viešbučio vadovai. Atskiro paminėjimo vertas ir milžiniškas SPA su ajurvedos terapijos kambariais, hamamais ir uždaru baseinu įsikūręs ežerėlio su spalvingomis žuvimis saloje. Islamo kultūroje vanduo yra dvasios apsivalymo priemonė, todėl, kai svečiai pereina ežerą į SPA salą, tarsi palieka išorinį pasaulį ir susitelkia į savo vidų, leisdamiesi į unikalią sveikatinimosi kelionę. 2022 metais prestižinis leidinys „Travel + Leisure“ viešbutį pripažino geriausiu atostogų viešbučiu Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose.
Keturios dienos Marakeše dingo kaip miražas nė nespėjus nuvažiuoti iki dykumos. Iš Vilniaus per Rygą su latvių oro bendrove „Airbaltic“ į Marakešą ir vėl bus galima nuskristi nuo artėjančio rudens sezono, bendrovė planuoja į Maroką skristi keturiskart per savaitę, todėl čia galima atvykti ir ilgesniam savaitgaliui, ir savaitei. Mes su Aja buvome nuo pirmadienio iki penktadienio, ir tiek laiko Marakeše užteko, kad... nuspręstume grįžti.