Įdomu tai, kad po pasaulį galima keliauti ištisus metus ir Naujuosius švęsti įvairiuose kraštuose pagal skirtingas tradicijas. Mes švenčiame du kartus.
Newroz − Naujųjų metų šventė pagal tradicinį iraniečių kalendorių, dar vadinama Persų naujaisiais metais. Newroz reiškia nauja diena. Švenčiama ne tik iranėnų tautų, bet ir kitų regionų, kurie susiję su Senovės Persija (Irane, Vidurinėje Azijoje, Kurdistane, Afganistane, Azerbaidžane, Pakistane, Indijoje, Balkanuose ir kt.). Newroz Irako Kurdistano regione: pergalės prieš Tironiją simbolis ir proga žmonėms švęsti bei mėgautis taika, tai atgimimo, laimės, spalvingo ir gyvybingo gyvenimo simbolis. Pastaraisiais metais – dar viena proga žmonėms mėgautis ramybe ir harmonija.
Newroz yra švenčiama kurdų ir persų nuo tada, kai babiloniečiai radikaliai pakeitė laiko matavimo sistemą. Apie 539 p.m.e. jie atrado, kad 19 metų yra lygu 235 mėn., kas privedė prie skaičiavimo, jog metai susideda iš 360 dienų. Babiloniečių, kurie gyveno visai šalia Diyarbakir (dabartinėje Irako teritorijoje), kalendoriuje mėnuo prasideda su kiekvienu nauju pilnu mėnuliu. O metai – pirmąją nissan mėnesio diena, kuri mūsų kalendoriuje yra apytikriai kovo 21. Kurdai švenčia 2633 metus.
Newroz sutampa su astronominiu pavasario lygiadieniu ir švenčiamas kasmet tarp kovo 20 ir 22 dienų. Ši diena žymi pavasario atėjimą, gyvybės sugrįžimą. Šios šventės šventimas kilo iš senovės persų religijos − zoroastrizmo. Zoroastrizmas buvo pirmoji kurdų religija. Valdant Achemenidams nuo Newroz pradėti skaičiuoti metai. Vėliau Persijai perėmus islamą ši šventė išliko ir plačiai tebešvenčiama iki šių dienų. Newroz švenčiamas ne tik zoroastriečių ar etninių iranėnų, bet ir sufijų, bahajų, izmailitų, alavitų, alevitų ir kt. Esu girdėjusi, jog šią šventę švenčia ir Lietuvos totoriai.
2010 m. Newroz, kaip 3000 metų tradiciją turinčią pavasario šventę, UNESCO įtraukė į nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą. Ši šventė švenčiama jau bent 3000 metų.
Irako Kurdistane šie Naujieji metai švenčiami kelias dienas. Prieš šventę tradiciškai tvarkomi namai, valomos dulkės, išmetami nereikalingi daiktai, atiduodamos skolos, aplinka papuošiama gėlėmis, perkami nauji rūbai šventei. Moterys ir vyrai siuvasi naujus tradicinius kurdiškus rūbus. Naujųjų metų laukimui ruošiamas šventinis stalas. Kai kuriose šalyse yra dažomi kiaušiniai kaip ir per mūsų Velykas, tačiau mano šeimoje ir giminėje niekas nedažo, tai daroma daugiausia Irane.
Newroz papročiai skiriasi priklausomai nuo regiono, bet esminiai elementai lieka tie patys.
Kai kuriose šalyse ant stalo patiekiami 7 patiekalai, kurių pavadinimai prasideda raide S:
sabzeh − lėkštėje sudygę kviečiai, rugiai, lęšiai − atgimimo simbolis,
samanu − saldus pudingas iš kviečių gemalų − gerovės simbolis,
senjed − džiovinti siauralapio žilakrūmio vaisiai − meilės simbolis,
'sīr − česnakas − sveikatos simbolis,
sīb − obuoliai − grožio, geros savijautos simbolis,
somaq − žagrenio uogos − saulėtekio spalvos simbolis,
serkeh − actas − amžiaus ir kantrybės simbolis.
Taip pat gali būti patiekiami riešutai, marginti kiaušiniai, baklava, ant stalo pastatomi hiacintai, veidrodis, monetos, žvakės, indas su auksine žuvele, Šventasis Raštas (Koranas, Avesta, Biblija, Tora, Kitab-i-Aqdas) bei poezijos rinkinys.
Šeima susirenka prie šventinio stalo ir laukia tikslios Newroz pradžios. Jai atėjus, keičiamasi dovanomis. Vėliau prasideda giminių, draugų, kaimynų lankymas − pirmiausia lankomi vyriausieji šeimos nariai, po trumpų vaišių keliaujama pas kitus. Dažnai norint išvengti ilgų kelionių surengiama bendra giminės iškyla.
Šventė turi savo vietinių papročių skirtinguose Kurdistano regionuose. Newroz išvakarėse, pietų ir rytų Kurdistane, kūrenami laužai. Šie laužai simbolizuoja tamsaus sezono, žiemos išėjimą ir pavasario, šviesos sezono, atėjimą. Vyras pasakojo, kaip jie kurdavo laužą, kai buvo maži, o mama namuose laukdavo murzinų vaikų paruošusi šiltą vonią.
Kovo 20 dieną Suleymany miesto vieną iš pagrindinių gatvių užtvindė žmonių minia. Tikslaus žmonių skaičiaus nepasakysiu, bet tikrai susirinko keli tūkstančiai. Visi šventiškai pasipuošę, žmonės dainavo, šoko, valgė įvairius patiekalus ir gėrė arbatą. Tai lyg vienas didelis gatvės vakarėlis. Aš pirmą kartą dalyvavau, nes labai norėjau pamatyti ir pajusti tą šventinę dvasią, ypač šiuo metu kai daugelyje pasaulių šalių tokie masiniai renginiai draudžiami.
Žmonės turės galimybę švęsti kelias dienas, kadangi paskelbtos 5 dienų atostogos. Praėjusiais metais buvo paskelbta komendanto valanda ir žmonės negalėjo švęsti. Šiuo metu Kurdistano regione buvo užregistruoti 353 susirgimai. Jokių ribojimų šalyje nėra, todėl žmonės švenčia.
Kitą dieną mes važiavome prie Dukan užtvankos. Tai yra dirbtinė užtvanka mažojoje Zabo upėje. Upės pakrantėje įrengtos pavėsinės, kur žmonės gamina maistą, žaidžia stalo žaidimus, šoka ir dainuoja.
Kaip kurdai švenčia? Pirma, kas yra svarbiausia kurdams tai maistas. Taip pat ir Newroz šventės esminis elementas. Maistas visada reiškė kur kas daugiau nei tiesiog valgymą. Maistas yra istorija, tapatybė ir esminis gyvenimo elementas. Vyras pasakojo, kad nuo senų laikų pagrindinis patiekalas yra dolma ir kepsniai. Ir mes valgėme uošvienės gamintą dolmą, o jau vėlai vakare kepėme šašlykus. Ir, žinoma, arbata su saulėgrąžomis.
Šią dieną labai svarbu dėvėti kurdų tradicinius rūbus. Juos kiekvienais metais daugelis siuvasi naujus. O kokio gražumo moterys! Mane žavi tai, kad žmonės išlaikė kultūrinių rūbų dėvėjimo tradiciją. Tai gyva tradicija dar iki šių dienų.
Muzika taip pat yra būtina šventės dalis. Visur galima pamatyti žmones, šokančius gatvėse, ypač tradiciniu kurdišku šokio būdu: ratu ir susikibus už rankų.
Žaidimai taip pat yra labai svarbi kurdų šventės dalis. Pagrinde tai įvairūs stalo žaidimai, kortos.
Kaip jau minėjau, Newroz visų pirma yra gyvenimo ir atgimimo šventė. Pavasarinis oras leidžia mėgautis gražia diena gamtoje. Dažniausiai visi važiuoja į gamtą.
Neįmanoma aprašyti ir apsakyti kiek žmonių buvo gamtoje, tūkstančiai piknikauja, šoka, dainuoja. Kelias buvo pilnas automobilių. Žiūrint į tokius linksmus žmones tu negali nesišypsoti ir nesidžiaugti. Mano širdį palietė viena senukų porelė, kurią pamačiau per automobilio langą. Taip gražiai dviese sėdėjo kalnelio viršūnėje ir gurkšnojo arbatą.
Žinote manęs daug kas klausia, ko aš išmokau iš kurdų? Tą rytą kai puošiausi, (taip ir aš per šventes pasipuošiu kurdiškais rūbais), aš supratau, kad kurdai moko švęsti gyvenimą. Manau, šie žmonės iškentėję tiek karų, bado, tiesiog džiaugiasi kiekviena diena.
Dar yra kelios legendos apie šiuos Naujuosius metus. Dvi kurias žinau susiję su tuo pačiu karaliumi ir kalviu Kawa. Sakoma, kad kadaise buvo toks piktas karalius, kuriam iš pečių buvo išaugę gyvatės. Toms gyvatėms pamaitinti reikėjo dviejų vaikų smegenų. Bet buvo toks kalvis Kawe, kuris turėdamas paskutinę dukrą surizikavo ir nunešė karaliui avies smegenis. Kai niekas apgaulės nepastebėjo, visi žmonės nešė avies smegenis, o vaikus slėpė aukštai kalnuose. Vieną dieną, būtent kovo 21-ąją, kai vaikai sustiprėjo, jie nusileido nuo kalnų ir nukovė karalių.
Kitoje legendoje minimas tironas Zahakas, kuris užima Iraną ir valdo 1000 metų, o kasdien paaukojami du jauni vyrai. Kalvis Kawe su kitais sukilėliais nužudo tironą. Kalvis vadinamas kurdų protėviu. Kurdams ši legenda primena, kad jie yra kitokie, stiprūs žmonės, o ugnies uždegimas ir šokinėjimas – laisvės simbolis.
Deginamas Naujųjų metų laužas ir dangus užsipildo juodais dūmais. Nelabai kuo skiriasi nuo mūsų Joninių laužų, tik čia medžių beveik nėra, todėl deginamos padangos.