Paprastai adamu – šokinėjimo šokis – yra atliekamas jaunuolių per įšventinimo į vyrus ceremoniją. Bet šis skirtas nudžiuginti turistus. Greta dainuodamos juda ir moterys. Tradiciškai pakviečiami prisijungti ir atvykėliai. Iš mūsų kompanijos einu tik aš. Moteris ilgomis ištampytomis ausimis man uždeda kaklo papuošalą iš karoliukų. Kažkada papuošalai buvo gaminami iš stikliukų, tačiau atsiradus pigesnėms alternatyvoms – visi genties papuošalai tokie. Man norisi išbandyti savo galimybes pašokti kuo aukščiau, tad ir padarau taip. Moterys juokiasi ir rodo, kad taip nedera. Šoka tik vyrai!
Masajai tikriausiai yra viena iš labiausiai žinomų genčių Afrikoje. Jie gyvena Kenijoje ir šiaurės Tanzanijoje. Iki šiol jie laikosi savo tradicijų ir daugeliui sudaro „autentiškos” genties įvaizdį. Vis dėlto, turistui ne taip paprasta pajusti tą autentiškumą. Masajai, priešingai, nei daugelis kitų Tanzanijoje gyvenančių genčių yra ne žemdirbiai, bet piemenys, pripratę savo bandas ganyti bekraštėse savanose ir klajoti po jas kartu su lietumi ir žaliuojančia žole.
Kai tradicinėse masajų gyvenamose žemėse buvo įkurtas Serengečio nacionalinis parkas, o gentis perkelta į jo prieigas, Ngorogoro saugomą teritoriją, masajai prarado daug ką. Gal būtų iškeldinti ir dar toliau, tačiau masajai nemedžioja laukinių žvėrių, tad nekelia grėsmės jiems. Važiuojant link Serengečio gana gausu tokių kaimų, kurie vadinami moba. Jie buvo įkurti tam, kad bendruomenė galėtų taip uždirbti iš turizmo. Tikrieji masajai, iki šiol ganantys bandas po Ngorogoro ugnikalnio kalderos apylinkes, gyvena atokiau nuo pagrindinių kelių ir juos surasti reikia kantrybės, mat jie iki šiol klajoja, kaip klajodavo jų protėviai.
Aplinkinės gentys visuomet nemėgdavo masajų, nes jei jiems ko prisireikdavo, jie tiesiog ateidavo ir pasiimdavo. Masajai vyrai dėvi tipiškus raudonus drabužius, vadinamuosius kanga ir vaikšto su ietimis ar medinėmis lazdomis. O norėdami įrodyti savo jėgą ir brandą, jie šokinėja.
Eunoto yra berniuko perėjimo į pilnametystę ceremoniją, po kurios jie tampa vyresniaisiais kariais ir jiems leidžiama pasirinkti žmonas. Iki šios ceremonijos jaunuoliai gyvena atskirai, mokosi prižiūrėti gyvulius ir būti kariais. Adamu šokį reikia atlikti kiek įmanoma sklandžiau ir elegantiškiau, kulnai neturi siekti žemės. Kuo aukštesnis yra šuolis, tuo stipresnis yra tas vaikinas ir labiau vertas pagarbos ir labiau trokštamas nuotakų. Pašokama net 80 centimetrų! Kalbama, kad taip norima peršokti liūtą.
Trumpai dar norėčiau užsiminti apie Tanzanijos istoriją – ji unikali tuo, kad šalis yra viena ramiausių visame Afrikos žemyne, neturėjusi kruvinų diktatorių. Šalies nepriklausomybės tėvu vadinamas Julius Nyerere buvo reta išimtis, pats atsistatydinęs iš prezidento posto po 21 metų, kai pamatė, kad nepavyko pastatyti jo taip trokštamo afrikietiško socializmo. Mokytojas, idealistas, norėjęs tanzaniečius priversti gyventi savotiškuose kolūkiuose ir įsitikinęs, kad ujamaa (bendruomenė, išplėstinė šeima) – tai natūralus gyvenimo būdas Afrikoje. Jam, žinoma, nepavyko, bet nepaisant viso šalies skurdo (Tanzanija iki šiol viena skurdžiausių pasaulio šalių) – šalis gyvena palyginti ramiai ir keliauti čia saugu.
Safario dramos ir detektyvai
Tik įvažiavę į Ngorogoro kraterį pamatėme kelis džipus. Tai jau ženklas, kaip ir visuose safariuose, kad toje vietoje galima pamatyti kažką įdomaus. Didžiausia tikimybė - išvysti didžiąsias kates (liūtai, leopardai ir gepardai). Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai kažkas atvyko stebėti retų paukščių – privažiuoji, dairaisi, o nieko, tačiau mes tapome tikrai išskirtinio įvykio liudininkais. Net mūsų gidas Džeimsas, jau ne vienerius metus vos ne nuolat stebintis laukinę gamtą, tai buvo matęs tik kartą.
Antilopės gnu patelė atsivedė jauniklį. Kai mes priartėjome buvo vos išlindusios jauniklio kanopos, bet ilgai laukti nereikėjo. Patelė kelis kartus prigulė, prie jos vis ateidavo kita patelė su neseniai gimusiu mažyliu, lyg kokia palaikymo komanda ar gydytoja ateinanti priimti gimdymo. Staiga gimdyvė atsistoja ir naujas šio pasaulio gyventojas lengvai (taip mums atrodo) iškrenta ant žemės.
Palaikymo komanda vis dar čia. Savo snukiais naujagimis baksnojamas tam, kad kuo greičiau atsistotų ant kojų. Antilopės gnu turi itin bjaurius snukius, net sunku patikėti, kad lietuviai jas vadina antilopėmis, kai angliškas pavadinimas yra wildebeest, t.y. laukinė pabaisa, laukinis gyvulys. „Gnu“ pavadinimas kilęs iš to, kaip kai kurios afrikiečių gentys vadino jas. Delsti nėra kada, aplink daug plėšrūnų, vien mes per pusdienį pamatėme 9 liūtus. Antilopės gnu atsiveda jauniklius panašiu metu, sausio – vasario mėnesiais.
Po kelių minučių pasideda drama. Tik ką pagimdžiusią motiną, vaikui dar net neatsistojus ant kojų, ima vaikytis bandos patinas. Tuo metu mažylis savarankiškai žengia pirmuosius žingsnius. Tiesa, jie labiau primena juokingus strapaliojančius girtuoklius. Dar tvirtėjantį jaunuolį prižiūri kitos – pastumdo, treniruotis padeda, bet meilės nedaug. Patinas atkaklus ir motinai pavyksta pasislėpti tik už džipų eilės. Mūsų džipe kyla daug juokingų versijų – gal tėvas suabejojo savo tėvyste? Kūdikis pasirodė per daug gražus? Iš tiesų, antilopių gnu mažyliai yra šviesiai rudi, o ne tamsiai pilki, be to ir atrodo daug gražiau. Bet paaiškinimas paprastas, motina atklydo iš kitos šeimos ir su vaiku greitai pavejama iš akių. Pagaliau naujagimis gauna pieno, o mes, taip pat laimingi, važiuojame toliau.
Viena iš labiausiai žinomų patirčių visoje Afrikoje yra antilopių gnu migracijos stebėjimas. Tai yra didžiausias kasmetinis žvėrių judėjimas (skaičiuojama apie 1,5 milijono antilopių), palydimas 200 tūkstančių zebrų ir gazelių, beieškant maisto ir vandens Tanzanijos ir Kenijos teritorijose, Serengečio ir Masai Maros nacionaliniuose parkuose. Gyvūnai nukeliauja apie 800 kilometrų vieno ciklo metu. Migracija tęsiasi visus metus, tad ją stebėti galima bet kuriuo metų laiku.
Pasaulyje labiausiai išgarsėjęs antilopių gnu šokimas nuo skardžio į Maros upę, Kenijos ir Tanzanijos pasienyje – paprastai vyksta rugsėjo mėnesį (nors klimatui keičiantis ir šis reginys gali įvykti ir kitu metu). Antilopių gnu, šokančių į Mara upę, laukia krokodilai. Jie panardina auką po vandeniu ir sudrasko į kąsnius. Krokodilas gali iššokti iš vandens per pusę savo kūno ilgio. Kitas puikus metas keliauti yra vasaris, kada antilopės gnu atsiveda jauniklių. Aplink visada pamatysite ir plėšrūnų, tykančių lengvo grobio. Daugiau kaip 3000 liūtų seka migruojančias bandas per Serengečio parką. Migracija gali atrodyti chaotiška, bet mokslininkai tvirtina, kad antilopės gnu turi lyg ir bendruomenės protą, kai banda sistemiškai stebi aplinką ir įveikia kliūtis kartu.
Safariai Ernesto Hemingvėjaus akimis
Safariai – tai senoji nuotykių ieškotojų romantika. XX amžiaus pradžioje į safarius (beje, žodis safaris suahilių ir arabų kalbomis reiškia kelionę) vykdavo medžioti, bet ir tada buvo svarbus komfortas. Štai Ernestas Hemingvėjus savo knygose iš taip numylėtos Afrikos pasakoja apie brezento vonias su karštu vandeniu, batus nuo moskitų ir lovas didelės palapinėse. Keliaudavo jie su gausiu aptarnaujančiu personalu, sunkvežimiais.
Aš myliu safarius. Bet sutinku, kad jie, tikriausiai ne kiekvienam. Tanzanijos safario metu gimė posakis „Kelios valandos kančios ir penkios minutės malonumo“. Kiekviena diena yra lyg nedidelis nuotykis, atsikėlęs niekada nežinosi, ką atneš diena. Gali tekti trankytis duobėtais Afrikos keliais, kvėpuoti dulkėmis ir nematyti nieko įdomaus, bet jei tik tampi laukinio gyvenimo scenos liudininku ir gali pažvelgti į akis laukiniam drambliui, žirafai ar kitam plėšrūnui, esančiam vos už dviejų ar trijų metrų – pamiršti bet kokius nepatogumus. Poreikis patogumams taip pat sumažėja, vakarop džiugina karštas dušas (karštą vandenį į baką reikia užsisakyti ir praustis greitai), švari lova ir romantiškai atrodantys tinkleliai nuo uodų. Pokalbiai prie laužo po žvaigždėtu dangumi gali užtrukti, bet gali ir būti trumpi, jei šalia sėdinčio masajų kario prožektoriaus šviesoje pamatai blizgančias hienos akis. Po to jos graudžius kauksmus greičiausiai girdėsi visą naktį.
Safaryje labiausiai visi trokšta pamatyti didįjį penketą (Big Five), šis terminas taip pat kilęs iš ankstyvųjų safarių ir baltųjų medžiotojų laikų bei apibūdina didžiausius ir sunkiausiai sumedžiojamus Afrikos gyvūnus: liūtą, leopardą, dramblį, raganosį ir buivolą. Kaip matote, taip pat didelių žirafų ar hipopotamų sąraše nėra – jų Afrikoje vis dar gausu, o ir medžioti nebuvo sunku.
Visuotinai pripažintas geriausias metas vykti į safarius Tanzanijoje yra nuo birželio iki rugsėjo mėnesio. Tuo metu rytinėje Afrikoje sausasis sezonas, tad gyvūnai labiau būriuojasi prie retų vandens šaltinių ir juos lengviau surasti. Žolės ir krūmai išretėja, o tai irgi padidina galimybes juos pastebėti. Tačiau tikrai nebūtina apsiriboti tik šiuo metų laiku. Labiausiai reikėtų vengti kovo – gegužės mėnesių, kada lietus gausiausias, o keliai pavirsta purvynais, ir vietoje žvėrių stebėjimo ir fotografavimo gali tekti pasidarbuoti kastuvu ar praktikuoti purvo vonias. Keliaudami bijote karščio? Taip dienomis tikrai karštoka, tačiau naktimis smarkiai atvėsta, o išsiruošus į rytinį safarį atviru automobiliu prireiks šaliko ir megztinio.
Važiuojant į safarį visada sulauksite perspėjimo neiškišti rankų per langą, nesėdėti ant automobilio stogo – gyvūnai yra pripratę matyti mašiną kaip nekenksmingą padarą, kuris jiems nekelia jokios grėsmės. Tačiau išvydę ir atpažinę žmogų, plėšrūnai jaučia pavojų. Jei pavojus toli – jie tiesiog pabėgs, o jei esate per daug arti – jų reakcija bus pulti. Bet štai kas nutiko mums Serengetyje.
Važiuodami keliu pastebime ganau gausų liūčių būrį, vėliau jų susirinko keturiolika. Liūtės visai nekreipia dėmesio į mašinas, kurių vis gausėja, kelyje net susidaro nedidelis kamštis. Viena liūtė nešasi mėsos gabalą ir pakeliui sustojusi dar užkandžiauja. Puikiai matosi jos kruvini ūsai. Kaip tik tuo momentu norime pajudėti į priekį kartu su visa plėšrūnų grupe, bet mūsų džipas neužsiveda.
Smagu. Tikriausiai nėra netinkamesnės vietos pasaulyje. Bet gidas Džeimsas nepasimeta, jis paprašo kito džipo pavažiuoti į priekį, o pats išlipa ir atsidaręs kapotą pakeičia ką reikia. Džipas už galo mus pastumia ir mes ramiai toliau važiuojame kartu. Tai kaip čia dabar su tais plėšrūnais? Džeimsas ramiai atsako „Jei iš mašinos išliptumėte jūs, liūtai pajustų baimę ir tikrai gali pulti. Kai tai daro patyręs gidas, puikiai žinantis gyvūnų elgesį – rizikos nėra“. Tad nebandykite to pakartoti! Na, o jei jau susidūrėte akis į akį su liūtu – nebėkite. Pabėgti vis tiek nepavyks, o ramiai stovintis žmogus turi aukščio pranašumą, ir jei žvėris bus sotus – gali pavykti išsisukti.
Prieš metus su trupučiu skrisdama į Pietų Afriką svajojau pamatyti liūtą su karčiais iš arti. Bet tada tiesiog ne ten skridau. Su tokiais norais – tik į Tanzaniją. Per 6 dienas suskaičiavome 69 liūtus, 38 iš jų pamatėme vieną dieną. Kelionė pasitaikė „liūtinga“.
Buvo liūtų toli, buvo keletas liūčių su GPS siųstuvais (tiesa, jų gidams niekas neleidžia sekioti, tik mokslininkai stebi tas dideles šeimas ir visada kabina siųstuvus tik patelėms). Buvo penki maži liūtukai, palikti medžiojančių mamų. Ar žinojote, kad liūtės taip sureguliuoja savo ovuliacijas, kad atsivestų palikuonių kartu ir augintų juos kartu, net žindyti galėdamos viena kitos vaikus? Tik įvažiavus į Serengetį buvo patinas su karčiais prie pat kelio. Liūtai mėgsta žmonių kelius, jais daug patogiau vaikščioti nei žolėmis ar krūmynais. Buvo liūtai besislepiantys džipų šešėliuose ir kai tik mašina pajudėdavo, pereidavo prie kitos. Buvo medžioti besiruošiantys liūtai ir tik dėl prie jų besibūriuojančių automobilių (o gandai savanoje sklinda itin greitai) – tos užmačios atsisakė.
Linksmiausia buvo, kai iš vienos mašinos prie liūtų iškrito mobilus telefonas (kelių gudrių manevrų pagalba, telefonas atgautas). Daugiausiai buvo besiilsinčių liūtų. Jie iš 24 valandų ilsisi 20, tad jei tingėsite – tingėkite, kaip liūtai!
Dabar aš troškau tik vieno – sugrįžti į Afriką. Mes dar neišvažiavome, bet, nubudęs naktį, aš guliu, klausausi ir jau ilgiuosi jos. Ernestas Hemingvėjus. Žaliosios Afrikos kalvos.