Kompleksas, skirtas Čingischanui, pastatytas 2008 metais, Mongolų imperijos įkūrimo 800 metų sukakties proga. Šiandien tai didžiausia raitelio statula pasaulyje. Metalinis Čingischanas žvelgia į rytus, į tas vietas, kur gimė didysis užkariautojas.
Jis stovi ant 10 metrų aukščio „pamato“ – pastato, kuriame įrengtas muziejus. Improvizuotą postamentą supa 36 kolonos, simbolizuojančios visus Mongolijos imperijos valdovus, pradedant pirmuoju – Čingischanu ir baigiant paskutiniuoju – Ligdenchanu. Lankytojai gali pakilti į parodų salę, naudodamiesi liftu arklio užpakalinėje pusėje, tada nueiti į arklio galvą, iš kur atsiveria puikus panoraminis vaizdas.
Čingischanas mūsuose žinomas kaip didžiausios pasaulyje imperijos įkūrėjas, nuolat žudęs, prievartavęs ir plėšęs kitas tautas Azijoje ir Rytų Europoje. Nepaisant to, jis turėjo aiškius politinius tikslus. Kai kuriose srityse jo politika buvo net liberalesnė nei iki tol buvusi jo užgrobtuose kraštuose. Tai paliko ryškų atspaudą visuomenėse, kurios susiformavo po Mongolų imperijos žlugimo.
Čingischanas palaikė religijų laisvę ir lygybę, gerus santykius su visais religiniais lyderiais. Uždraudė Halal and Kosher, nes manė, kad tokios praktikos – nenatūralios. Įdiegė valstybės tarnautojų sistemą, pagrįstą ne turtu, kilme ar ryšiais, o nuopelnais. Suformavo imperijos tautų lyderių tarybą, kuri bendrai sprendė dėl pagrindinių strateginių politikos krypčių.
Negana to, plėtojo prekybos tinklą, sutelkė jį Šilko kelio pagrindu, vystė susisiekimą ir kultūrinius mainus, imperijoje įsteigė dabartinio pašto prototipą ir net įvedė pasų sistemą diplomatams, turėjusią garantuoti jų saugias keliones po imperiją.
Kita vertus, jis griežtai laikėsi principo „akis už akį“ ir griežtai baudė žmones už taisyklių nesilaikymą. Jo vadovaujami mongolai užgrobdavo naujas žemes ir tiesiog paskelbdavo, kad jose ima galioti mongolų teisė. Jei kas nors naujoms taisyklėms nepaklusdavo – netgi tais atvejais, kai tos taisyklės dar nebuvo žinomos – negailestingai išskersdavo ir sudegindavo ištisas gyvenvietes. Tačiau neliesdavo tų, kas naujas taisykles pripažindavo ir perimdavo.
Keliaujame toliau. Gorchi Terelčo nacionaliniame parke keliautojus pirmiausia pasitinka Vėžlio uola, vietinių vadinama Melchi Chadu. Uola, savo forma panaši į vėžlį, ypatingai traukia Gorchi Terelčo lankytojus. Galima po ją pasikarstyti, pajodinėti kupranugariu ar arkliu aplink. Įdomu tai, kad uola vėžlį primena tik vienu rakursu, o žvelgiant į ją iš kitų pusių, nieko panašaus į vėžlį įžiūrėti neįmanoma.
Popietę aplankėme Arijabalo meditacijos šventyklą – budistų vienuolyną, įsikūrusį netoli Vėžlio uolos. Budistų vienuoliai daugelį metų gražių ir ramių kalnų apsuptyje atlieka meditacijos ritualus. Norint pasiekti kalno viršūnėje esančią pagrindinę šventyklą, tenka pėsčiomis nueiti apie kilometrą, taip pat pereiti pakabinamą tiltą ir įveikti stačius 108 laiptelius, savo skaičiumi atitinkančius budistinės maldos karoliukų skaičių. Šis nedidelis žygis laikomas nuodėmių valymo ritualu. Iš šventyklos atsiveria nuostabus vaizdas į Gorchi Terelčą. Kur kas niūriau nuteikia žiaurios scenos, vaizduojamos ant šventyklos sienų: tokių kankinimo būdų, manau, galėtų pasimokyti net reikalo profesionalai. Brrrrr.
Mongoliškajam budizmui didžiausią įtaką padarė Tibeto budizmas, todėl mongoliškose šventyklose vaizduojamos dievybės dažniausiai susijusios su tibetietiškąja šios religijos atšaka.
Baisios išvaizdos Mahakala nuo seno laikomas budistų mokymo ir šventyklų saugotoju, jo skulptūrų apstu bet kuriame vienuolyne Mongolijoje. Mahakala gali turėti 72 skirtingus pavidalus, tačiau dažniausiai jis būna tamsiai mėlynas arba juodas ir grėsmingos išvaizdos.
Kitas itin dažnai mongoliškose šventyklose sutinkamas „asmuo“ yra Vadžrabhairava – mirties nugalėtojas. Jis turi 16 kojų, 34 rankas ir 9 galvas, o viena iš jų – būtinai jaučio. Jo kūnas dažniausiai mėlynas, jis vaizduojamas nuogas, dešinioji koja – ištiesta, o lytinis organas – eregavęs. Dažniausiai apsigobęs ką tik nudirta dramblio oda. Rankose jis laiko daugybę ginklų ir kitų daiktų, dešinėmis kojomis spiria žmogui, buivolui, jaučiui, asilui, kupranugariui, avinui ir šakalui. Kairėmis kojomis trypia grifą, pelėdą, varną, papūgą, vanagą, erelį ir gervę. Aplink Vadžrabhairavą dažniausiai vaizduojamos kapinės, kuriose matyti žmogėdros, dvasios bei žmonės, pasodinti ant iečių. Figmedžiuose vaizduojami pakarti žmonės, netoli jų – deginami žmonės. Dar kiti žmonės tiesiog perverti ietimis, o aplink spiečiasi besijuokiantys šakalai, šunys, varnos ir maitėdos.
Bet ponios ir ponai! Tolimiausias mūsų taškas – Gorchi Terelčas – kelis metus besitęsusioje kelionėje Vievis-Mongolija – pasiektas. Galima ramia sąžine apsigręžti. Namo!
Pakeliui į Ulan Batorą atidžiau pasidomime mongoliškomis kapinėmis.
Žmonių laidojimas Mongolijoje yra pakankamai sudėtinga tema. Iki XX amžiaus pradžios dažniausiai buvo laidojama pagal budizmo arba šamanizmo tradicijas: mirusysis buvo išvežamas į stepę ir ten, apraudotas namiškių ir lamos, paliekamas. Jo kūną kas kelios dienos tikrindavo artimieji tol, kol šakalai, maitvanagiai ir kiti laukiniai gyvūnai nenugrauždavo kaulų. Jei po savaitės ant kūno vis dar būdavo mėsos, tai reiškė, kad mirusiojo dvasios dievai nenori priimti dangun ir į stepę, prie kūno, vėl siųsdavo melstis lamą. Tai tęsdavosi, kol likdavo balti kaulai.
Komunistai uždraudė tokį būdą ir stengėsi įdiegti laidojimą žemėje. Tačiau kultūrinis virsmas buvo sunkus, didelė dalis mirusiųjų vis tiek buvo „laidojami“ stepėje. Šiuolaikinėse Mongolijos kapinėse galima rasti įvairiai įrengtų kapaviečių, priklausomai nuo religijos.
Šiandien išpopuliarėjo mirusiųjų kremavimo paprotys ir kapinės nustojo plėstis, nes didelė dalis mirusiųjų ten nebelaidojama – netgi kolumbariumuose.
Sustoję paskutiniam chušuurui, su Baa surengėme bendrą fotosesiją. Po valandos Ulan Batoro centre atsisveikinome su juo, sumokėjome už automobilį ir atėjo laikas paskutinėms Ulan Batoro studijoms bei suvenyrų pirkimui. Linksmas laikas!
Tarpe tarp suvenyrų parduotuvėlių vis užsukdavome į vienuolynus, kurių nespėjome aplankyti kelionės pradžioje.
Didžiulį įspūdį paliko Choidžin Lamos šventyklų kompleksas. Šį vienuolyną, apsuptą modernių pastatų miesto centre, sudaro keturios šventyklos. Jos skirtos valdovo Bogd Chano, gyvenusio XIX-XX amžių sandūroje, jaunesniajam broliui Choidžin Lamai Luvsanchaidavui, kuris buvo laikomas oficialiu valstybės orakulu. Vienuolynas pastatytas 1904-1908 metais ir laikomas vienu gražiausių Mongolijoje.
Komunistinių represijų metu jis buvo uždarytas, o vėliau paverstas muziejumi. Jame sukaupta puiki medžio drožybos, aplikacijų, siuvinėjimo, skulptūros kolekcija. Muziejuje galima rasti kitų budistinio meno pavyzdžių, įskaitant Zanabazaro, pirmojo mongolų budistų dvasinio lyderio, žinomo religinio reformatoriaus, išradusio mongolų raštą, dar ir dabar naudojamą budistų literatūroje, laikus – XVII-XVIII amžius.
Apžvelgėme Ulan Batorą ir nuo Zaisano kalvos miesto pakraštyje. 1979 metais čia buvo pastatytas memorialas sovietinių karių atminimui. Nors labai norėjome, tačiau taip iki galo ir nesupratome, kodėl būtent Mongolijoje reikėjo statyti tokį sovietinio stiliaus memorialą žuvusiems Antrajame pasauliniame kare, jei karo veiksmai Mongolijoje apskritai nevyko – motyvai pritempti ir migloti. Bet rusų sugebėjimas tokiems dalykams parinkti strategines aukštumas – akivaizdus.
Religinio, senojo Ulan Batoro vaizdas bus nepilnas, jei lankydamasis šiame mieste nepabuvosi Bogd Chano rūmuose. Tai vienas svarbiausių moderniosios Mongolijos epochos valstybinių paminklų, vieta, kur XIX-XX amžių sandūroje vyko Mongolijai svarbūs politiniai įvykiai.
1893-1906 metais pastatyti rūmai susideda iš dviejų dalių: Vasaros ir Žiemos rūmų. Pirmuosiuose yra septynios šventyklos ir pagodos, tai puiki, gerai išsaugota kiniško stiliaus maldų vieta.
Europietiško stiliaus Žiemos rūmus pastatė rusų architektai. Šie rūmai kaip žiemos rezidencija aštuntajam mongolų budistų lyderiui, Bogd Javzandambai Agvaanluvsanui ir jo žmonai karalienei Dondogdulam tarnavo maždaug dvidešimt metų. Bogd Javzandamba Agvaanluvsanas buvo laikomas įsikūnijusiu Buda ir istorijoje plačiau žinomas kaip Bogd Chanas. 1924 metais, kai Bogd Chanas mirė, rūmai paversti muziejumi. Tai viena iš nedaugelio vietų, kurių nesunaikino sovietai ir mongolų komunistai.
Muziejuje šiuo metu galima pamatyti Bogd Chano ir žmonos asmeninius daiktus ir dovanas, gautas iš užsienio aukštų pareigūnų: rusų caro dovanotų auksinių batų porą, apsiaustą, pasiūtą iš 80 lapių kailių, jurtą, išklotą šimtu penkiasdešimčia snieginių leopardų kailių ir kitas. Bogd Chanas labai mėgo gyvūnus, rūmuose jų buvo daugybė. Tarp jų – net rusų padovanotas dramblys, kurį per tris mėnesius nuo Rusijos sienos atvedė iki Ulan Batoro!
Rūmų muziejuje saugojami neįkainojami XVII-XX amžių Mongolijos valstybės istoriniai, kultūriniai ir religiniai paminklai, tame tarpe paties Zanabazaro darbai: dievybių skulptūros ir papje-maše statulėlės. Tarp eksponatų galima rasti ir 1911 m. Mongolijos Nepriklausomybės nuo Kinijos deklaraciją, XX amžiaus pradžios taikos susitarimą su uigūrais, surašytą ant papiruso (!) ir kitus.
Toliau klajodami po Ulan Batorą, atradome dinozaurų muziejų. Pastarasis įdomus dviem aspektais: pirmiausia, jis gerai reprezentuoja šalį, nes Mongolijos Gobyje rastos fosilijos yra tikrai pasaulinės reikšmės, o antra – jis įkurtas pastate, kuriame anksčiau buvo Lenino muziejus. Ši metamorfozė kelia juokingų minčių.
Pagrindinis muziejaus eksponatas, apie kurį sukasi visas muziejaus naratyvas, yra Tyrannosaurus Bataar (mongoliškai – tiranozauras didvyris), moksliškai vadinamo tarbozauru, pilnas skeletas. Tai šalies paleontologų pasididžiavimas. Skeletas praeito amžiaus pabaigoje kontrabanda per Didžiąją Britaniją buvo išvežtas į JAV ir ten už milijoną dolerių parduotas aukcione. Tačiau Mongolijos vyriausybė pateikė ieškinį ir susigrąžino eksponatą, tapusį muziejaus šerdimi.
Muziejuje taip pat galima pamatyti dinozaurų kūdikius savo lizduose, suakmenėjusius dinozaurų kiaušinius, kitus „dinozauriškus“ eksponatus. Kolekcija gana įspūdinga, nes visi iškastiniai eksponatai yra originalai, o skeletai – pilni. Aplankius Gobį ir Bajanzagą, netoli kurio ir surinkta muziejuje demonstruojama ekspozicija, muziejus atrodė dar įdomesnis ir artimesnis.
Muziejinimosi pabaigai pasirinkome Nacionalinį muziejų, esantį prie Suchbataro aikštės, pačiame miesto centre. Tai kiek simboliška, nes po to jau ketinome vykti į oro uostą.
Nors Nacionalinis Mongolų istorijos muziejus įkurtas tik 1991 metais, jis puikiai apžvelgia tautos istoriją ir kultūrą nuo akmens amžiaus iki šiuolaikinių dienų bei 2000 metų trukmės valstybingumą. Muziejuje galima pamatyti ir Hunų laikų šilkinį kilimą, ir to paties laikotarpio mongolų kareivio odinius batus. Čia pat originalūs XII amžiaus kareivio šarvai bei 1246 metais datuotas lotyniškai-persiškas susirašinėjimas tarp Romos popiežiaus Inocento IV ir Giujuk Chano.
Įdomiausia ekspozicijos vieta yra ta, kur apžvelgiama mongolų civilizacijos senoji istorija, jų senosios valstybės. Dėmesio vertos salės, pasakojančios apie tradicinius drabužius ir papuošalus, Mongolijos imperiją, kultūrą, muzikinius instrumentus, tradicinį gyvenimo būdą. Muziejuje pamatėme ir elnius vaizduojančius petroglifus, kurių „gyvai“ Chovsgulo paežerėse regėti neteko.
Liko kelios minutės kavai, kol atvyks taksi, nugabensiantis į oro uostą...
Kad ir kaip stengėmės paneigti savo atsivežtus mitus apie Mongoliją, nepajudinti liko du: pirma, tai tikrai svaiginančio mėlyno dangaus šalis, antra, tai tikrai keistų kvapų šalis.
Pamenu, kaip paauglystėje tėvas, bandęs kažkada įgyti istoriko kvalifikaciją, šypsodamasis pasakojo, jog Leninas mongolus apibūdino kaip išskirtinę tautą: neva esant ypatingoms sąlygoms, visuomenė gali iš karto iš feodalinės formacijos, peržergdama kapitalizmą, papulti į socializmą. Deja, Leninas blogai spėjo ateitį.
Mongolams nepavyko sukurti nei socializmo, nei socializmo su žmogišku veidu. Ir teko jiems atgal iš socializmo pulti į kapitalizmo liūną. Sėkmingai tame liūne šalis ir po šiai dienai murkdosi. Taip taip – stebuklų nebūna. Nepaisant, kad ir Lietuva, ir Mongolija prieš 30 metų priklausė taip pačiai vėliau griuvusiai politinei sistemai, šiandien Lietuva yra toli priekyje. Tik gaivališko, klajokliškai gamtiško laisvės pajutimo, kokį turi mongolai, mes niekada neturėsime, kad ir kaip to benorėtume.
Važiuodamas į Mongoliją galvojau, jog vykstu pasižiūrėti kitokios šalies nei įpratęs matyti, kad bus proga sužinoti daug naujo. Bet rezultatas buvo man pačiam netikėtas – tiesiog tapo labai gėda, kad mes, lietuviai, apie šią šalį ir jos žmones kalbame tokias nieko bendra su šiuolaikine Mongolija neturinčias nesąmones. Tai taikinga, laisva, geraširdžių žmonių, pozityvi šalis, gerbianti savo praeitį. Sakysite, pamilau Mongoliją – laukinės laisvės šalį? O ne, gyventi joje nenorėčiau. Tačiau pasimokyti iš šios šalies istorijos, nulenkti galvą jai pačiai ir jos žmonėms tiesiog privalome. Nes jie to tikrai nusipelnė.
Po keliolikos valandų lėktuvo ratai, čerkštelėję Europos asfaltą, paskui save paliko debesėlį dūmų. Kelionė baigėsi. Bet kita kelionė su klausimu „tai kur dabar?“ jau prasideda... Bereikia nuoboduliui aplankyti mus. Ir KNV vėl triukšmingai „iššaus“.