Mūsų vairuotojas teoriškai kalba angliškai, bet praktiškai reikėjo įjungti šiek tiek ir gestų kalbos. Keralos mokyklose vaikai mokosi savo gimtosios malajalių kalbos, o iš užsienio kalbų kaip pirmąją kalbą renkasi arba anglų, arba hindi. Sunkiai pavyksta pagauti vairuotojo vardą iš klausos. Girdėjosi kažkas panašaus „Promod“.
Taip mes jį ir vadinom per visą kelionės laiką, nors kilo įtarimų, kad galbūt kokią raidę praklausėmė. Tik kelionės pabaigoje paprašiau jo užrašyti vardą. Pasirodo, jo vardas Pramod.
Moterų siena
Prieš kelionę dar aplankėme hinduistų šventyklą ir apsipirkome džiūvėsėlių turguje. Tipiškos to regiono lauktuvės yra džiovintų bananų traškučiai. Atstumas iki Varkalos yra apie 140 kilometrų, tačiau dėl intensyvaus eismo vidutinis greitis apie 40 km per valandą. Nuvažiavę maždaug pusę kelio pastebėjome kelkraštyje stoviniuojančias moteris.
Moterų grandinė pasirodė esanti be pabaigos. Kai kurios moterys buvo su plakatais. Tai akivaizdžiai politinis renginys, kurį mes praminėme moterų Baltijos keliu. Teisingiau būtų vadinti Arabijos jūros keliu, nes kelias kaip tik ir driekiasi palei Arabijos jūrą. Važiuodami negalėjome išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta, tačiau tą pavyko padaryti vėliau internete.
Istorija gana įdomi ir verta ją papasakoti. Taigi, akcija vadinosi „Moterų siena“ ir ji buvo suorganizuota siekiant užtikrinti paramą vyriausybės reformų politikai ir gerinti moterų padėtį. Ši akcija gerai parodo Keraloje ir apskritai Indijoje esančias įtampas tarp reformų šalininkų ir tradicinių vertybių gynėjų.
Viskas prasidėjo nuo konflikto Keralos Sabarimalos šventykloje. Joje garbinama vyriška dievybė Ajapanas, kuris yra skaistus. Siekiant išsaugoti jo skaistybę pagal nerašytą tradiciją vaisingo amžiaus moterims draudžiama patekti į šventyklą. Tačiau laikas nuo laiko pasitaikydavo moterų, kurios šį draudimą pažeisdavo. Tai, aišku, supykdydavo hinduistų fundamentalistus. Šis konfliktas tęsiasi jau porą dešimtmečių, o paskutinis jo epizodas – praėjusių metų rugsėjo 28 d. Indijos Aukščiausiojo teismo sprendimas, kuriame teismas draudimą patekti moterims į šventyklą pripažino antikonstituciniu, nes jis pažeidžia moterų teisę į dievybių garbinimą.
Šis sprendimas suskaldė Indijos visuomenę. Jam pritaria Keralos vyriausybė, tačiau Indijos didžiosios partijos Bharatiya Janata ir Indijos nacionalinis kongresas yra prieš. Moterų akciją organizavo Keralos vyriausybė. Pasak Keralos vyriausybės vadovo, reikia „neleisti paversti Keralos į pamišėlių namus“.
Akcijoje buvo galima pamatyti visokio amžiaus ir spalvų Keralos moterų. Gyva moterų grandinė nusitęsė 620 kilometrų nuo valstijos šiaurėje esančio Kasargodo iki sostinės Tiruvanantapuramo (anksčiau Trivandrumas) ir jame dalyvavo apie 5 milijonai moterų, panašiai tiek kiek Baltijos šalyse yra gyventojų. Viskas buvo suorganizuota labai greitai ir spontaniškai per kelias dienas.
Ši šventyklos istorija mums būnant Keraloje sugrįžo bumerangu, bet apie viską iš eilės.
Varkala – turistų rojus
Varkala labai jaukus nedidelis kurortas ant Arabijos jūros kranto, maždaug 50 km į šiaurę nuo sostinės. Pavadinimas skamba labai lietuviškai. Tarp europiečių misionierių, kurie atvykdavo į Indiją, pasitaikydavo ir lietuvių. Vienas jų yra Mikalojus Šostakas, kuris du dešimtmečius (1751-1773) buvo vyskupu Keraloje Malabaro provincijoje. Ar negalėjo koks nors misionierius Varkala iš Lietuvos prieš kelis šimtmečius čia atvykti, padaryti daug gerų darbų, kad pagal jo pavardę būtų pavadintas mažas žvejų miestelis? Deja, jokie šaltiniai tokių mūsų svaičiojimų nepatvirtina.
Varkala ypatinga tuo, kad tai vienintelė vieta Keraloje, kur palei krantą yra raudona uola – vadinamoji Varkalos formacija. Visur kitur pakrantė yra lygi. Varkala dar garsėja ir kaip ajurvedos, jogos ir masažo centras. Jūra čia maždaug 29 laipsnių šilumos. Visa ši gerų dalykų kombinacija traukia užsieniečius ir vietinius turistus. Indams Varkalos pliažas žinomas kaip Papanasam, t. y. pliažas, kuriame nuplaunamos nuodėmes.
Tikima, jog užtenka pasinerti toje vietoje į Arabijos jūrą ir yra nuplaunamos viso gyvenimo nuodėmės. Neaišku, kaip ten yra su tomis nuodėmėmis, bet pasinerti į Arabijos jūrą tikrai verta. Ilgai nedelsę nuėjome į pliažą.
Čia pirmą kartą pamatėme gelbėtojus. Labai rimtai jie dirba savo darbą. Vos tik žmogus peržengia bangų lūžimo ribą, jie iš karto pradeda švilpti ir mosuoti vėliavėle bei rankomis, nors gylis yra kiek daugiau nei virš kelių. Beje, į užsieniečius, kurių čia tikrai daug, jie taip jautriai nereaguoja. Kadangi jie apsirengę su uniformomis, neturi jokios įrangos, spėju, kad čia ne gelbėtojai, o tik tvarkdariai ant kranto. Klausimas, ar jie gelbėtų skęstantį žmogų.
Varkalos paplūdimyje galima stebėti, kaip hinduistai atlieka dievų pagerbimo ritualą – pūdžą. Taip pat galima matyti, kaip žmonės išpila savo artimųjų pelenus į jūrą. Juos neša puodynėlėse ant galvos ir atėję į jūrą, leidžia jai nukristi. Kiti ant galvos neša į banano lapą suvyniotus žiedus.
Ant Varkalos uolos yra daug visokių turistams skirtų parduotuvių. Čia galima ramiai pasivaikščioti, nes tai pėsčiųjų zona, neskaitant vieno kito kartais pasirodančio motorolerio. Parduotuvėse dažniausiai dirba indai iš Kašmyro. Vienas iš geresnių restoranų Varkaloje šalia tos parduotuvių zonos yra restoranas „Abba“. Jame yra viso pasaulio patiekalų. Jei pavargote nuo indiško maisto, šis restoranas yra išsigelbėjimas.
Vienas geriausių patiekalų jame yra „sizzler“ – karštoje lėkštėje ant žalio kopūsto lapo patiekiama grilyje kepta mėsa su ryžiais ir keptomis bulvytėmis. Šių patiekalų nepastebėti neįmanoma, nes kopūsto lapas nuo kontakto su įkaitinta lėkšte garuoja, o kai patiekalą bėgiodami nešioja padavėjai, paskui juos vingiuoja garų juosta. Oficialiai tas restoranas save vadina Švedijos, Vokietijos ir Nepalo restoranu. Beveik visi padavėjai iš Nepalo, kapitalas tikriausiai vokiškas, o pavadinimas švediškas.
Varkaloje yra dviejų tūkstančių metų senumo Džanardana Svami šventykla. Gaila, mes į ją patekome per pietus, kai ją uždarinėjo. Vidurdienis nėra pats geriausias laikas lankytis šventyklose. Kaip žinoma, visose indų šventyklose reikia nusiauti batus. Kai akmenys labiausiai įkaitę, jautiesi patekęs į didelę keptuvę.
Apsilankymą dar kiek sugadino atbėgęs prižiūrėtojas, kuris pareikalavo susimokėti už fotografavimą. Mes pažadėjome nefotografuoti, tačiau keli kadrai jau buvo padaryti. Galų gale, nuodėmes nuplaunantis pliažas juk visai šalia. Išėję iš šventyklos prie įėjimo pastebėjome gražiai, bet gal ne visai padoriai išpuoštas kolonas.
Varkala yra ir žvejų miestelis. Paėjus truputį toliau pakrante į pietus galima prieiti žvejų kaimelį. Ryte visi žvejai užsiėmę tinklų tvarkymu. Kiek teko matyti tinklus po žvejybos, juose dažniausiai būdavo tik kelios nedidelės žuvytės. Visgi turguose ir restoranuose žuvies ir jūros gėrybių pasirinkimas yra gana didelis.
Pabuvus porą dienų Varkaloje viešbučio darbuotojas mums pasakė, kad kitą dieną bus streikas ir visi keliai bus blokuojami, todėl mums reikia išvažiuoti arba iki streiko, t. y. tą pačią dieną arba kitą dieną po streiko. Visa ta istorija pasirodė labai keista. Atrodė neįsivaizduojamas dalykas, kad Indijoje gali būti blokuojami keliai. Teko skaityti, kad Indijoje taip kartais bando apgauti naivius turistus. Kadangi su viešbučio administracija išsiaiškinti streiko priežasties nepavyko, teko sėsti prie interneto.
Indiškas streikas hartalas
Pasirodo, vėl dėl visko kaltos moterys. Kol mes ramiai maudėmės Arabijos jūroje, sausio 2 d. dvi jaunesnės nei 50 metų moterys pateko į tą Sabarimalos šventyklą ir paaukojo aukas skaistuoliui Ajapanui. Jeigu jos būtų vyresnės nei 50 metų, joks pavojus nei jam, nei hinduistų religiniams jausmams nebūtų grėsęs.
Tos moterys, beje, ne šiaip paprastos moterys, viena iš jų teisininkė ir politikė, o kita verslininkė. Apie savo ketinimą aplankyti šventyklą jos pareiškė iš anksto. Gruodžio mėnesį protestuotojai joms neleido patekti į šventyklą, o dabar kažkaip nesutrukdė, nors įeidamos į šventyklą moterys turi pateikti pasą. Vyriausiasis tos šventyklos šventikas pareiškė, kad šventykla yra sutepta, ją reikia uždaryti ir rituališkai išvalyti ir tuo pačiu paskelbė, kad kitą dieną visoje valstijoje vyks visuotinis streikas – hartalas.
Jį išpopuliarino Mahatma Gandis, kaip taikų kovos su britų kolonistais būdą. Jau labai juos išpopuliarino, tiek, kad dabar jie vyksta kas kelias dienas. Praeitais metais Keraloje buvo 97 hartalai. Tai reiškia kas ketvirta diena yra visiško nedarbo diena. Patys keraliečiai streikus juokais vadina nacionaline švente.
Hartalus inicijuoja politinės partijos ir įvairūs judėjimai. Atsitinka koks nemalonus įvykis, ir kas nors pakviečia į hartalą. Visi pritaria, o tie, kas nepritaria, rizikuoja susilaukti organizatorių pykčio. Hartalo priežastys gali būti pačios įvairiausios. Na, pavyzdžiui, vienas verslininkas gavo praėjusiais metais mokesčių inspekcijos pranešimą ir nusižudė. Kitą dieną buvo hartalas. Verslininkai labai pavargo nuo hartalų ir norėtų 2019 m. paskelbti metais be hartalų.
Tos istorijos mums gali pasirodyti keistos, bet reikia atkreipti dėmesį į vieną labai svarbų dalyką – viskas vyksta laikantis demokratijos taisyklių. Indija didžiausia demokratija pasaulyje. Nepaisant įvairiausių tikėjimų, kalbų, papročių, politinių pažiūrų skirtumų, Indija sėkmingai gyvuoja. Ir šioje istorijoje veikia įvairūs demokratinės valstybės institucijos ir interesų grupės: teismai, politinės partijos, religinės institucijos, moterų organizacijos.
Moterų sieną organizavo reformatoriai, tačiau už kelių dienų hartalą suorganizavo priešinga stovykla – hinduistų tradicionalistai. Įdomu, kad abiem stovykloms pavyko mobilizuoti savo rėmėjus.
Kelionė į Munarą nesilaikant hartalo
Mums nepasirodė, kad čia kažkas labai rimta, savo plano nutarėm nekeisti ir važiuoti į Munaro arbatos regioną. Ryte išsimaudėme jūroje, pavalgėme pusryčius ir maždaug dešimtą valandą išvažiavome. Mūsų vairuotojas Pramodas ant mašinos priekio užklijavo užrašą „Airport“. Iki Munaro mums reikėjo važiuoti 250 kilometrų. Kelias buvo visiškai tuščias, visi kioskai uždaryti, nei žmonių, nei transporto.
Keliuose mašinų buvo vos kelios ir visos važiavo arba į oro uostą arba į ligoninę, bent jau sprendžiant pagal užrašus. Esant intensyviam eismui tą atstumą būtų galima įveikti per maždaug 8 valandas, dabar buvo galima tikėtis tą padaryti per kokias 5-6 valandas. Iš pradžių tokia netikėta ir palankia įvykių eiga džiaugėmės. Važiuoji ir negali patikėti, kad esi Indijoje. Jautiesi lyg Lietuvoje važiuodamas kaimo keliukais, bet džiaugtis dar buvo anksti. Mūsų dar laukė du dideli miestai pakeliui į Munarą.
Mūsų anksčiau aplankytoje Alapuroje teko važiuoti aplinkkeliais, nes kai kuriose gatvėse vyko demonstracijos. Kai privažiavome Kočį, kuriame vieninteliame yra oro uostas, pasukome į priešingą pusę. Viename miestelyje ant kelio buvo protestuotojai. Tiesa, jų nebuvo daug, gal koks 50 žmonių.
Mūsų mašiną jie sustabdė. Pramodas kažką pasakė protestuotojų vado pavaduotojui ir staiga tarp jo ir vairuotojo įvyko žodinis konfliktas. Greičiausiai tam protestuotojui užkliuvo užrašas „Airport“, o mūsų vairuotojas nė nemirktelėjęs pasakė, kad važiuojam į oro uostą, nors jis jau buvo už mūsų nugarų. Tas negerasis protestuotojas apėjo mašiną iš kitos pusės, atidarė dureles ir pradėjo rėkti ant vairuotojo, padarė keletą staigių judesių su atkištu smiliumi, atrodė, kad Pramodui išdurs akį.
Mes sėdėjome tyliai kaip peliukai ant galinės sėdynės ir neturėjome jokio noro nukentėti dėl vaisingo amžiaus moterų teisės garbinti ir skaisčias dievybes. Bet tas rėksnys nebuvo protestuotojų vadas. Kitas žmogus davė ženklą mums važiuoti. Pramodas netrukus nuplėšė užrašą „Airport“. Daugiau jokių nuotykių nebuvo. Pakelėse pradėjo rastis vaisių pardavėjai, vėliau sustojome prie krioklio ir susipažinome su keliomis vietinėmis beždžionėmis.
Arbatos sostinė Munaras
Munaras yra Keralos Vakarų Ghatų kalnuose maždaug 1600 m. aukštyje virš jūros lygio. Regione auginama arbata, kurią, beje, į Indiją atvežė britų kolonistai. Apylinkėse daug visokių gamtos paminklų: krioklių, ežerų, bet gražiausiai atrodo tiesiog arbatmedžiais užsodintos kalvos.
Tarp arbatmedžių krūmų zuja moterys ir skina arbatžoles, jas deda į maišus, paskui tie maišai kraunami į traktorius ir vežami į gamyklas, kur arbata yra vytinama, džiovinama, rūšiuojama, fasuojama ir paruošiama eksportui. Arbatos gamybos procesą galima stebėti keliose gamyklose-muziejuose. Vienoje teko ir mums apsilankyti. Tik gaila, ten fotografuoti irgi buvo draudžiama, bet vis tiek porą kadrų pavyko padaryti.
Regionas tikrai gražus ir vertas aplankyti. Mes ten buvom tik vieną dieną vietoj planuotų dviejų. Nors dieną temperatūra Munare sausio mėnesį siekia virš 20 laipsnių, naktį ji nukrenta iki maždaug 8 laipsnių. Kambaryje jokio šildymo ir maždaug 5 litrų boileriukas. Nutarėme nešalti ir diena anksčiau grįžti į šiltus kraštus – Kočį.
Vienas iš argumentų padėjusių apsispręsti buvo dar ir tas, kad apylinkėse beveik visi keliai taisomi. Nors aplink daug visokių objektų ir atstumai atrodo nedideli – 5-15 km, tačiau kalnų keliais greitai nepavažinėsi, o jei jie taisomi, tai ir visai galima įstrigti.
Grįžtant Pramodas mus dar nuvežė į dramblių parką ir į prieskonių plantaciją. Mums pakeliui buvo vienas dramblių parkas, bet Pramodas sakė, kad ten yra „cheaters“ (apgavikai). Tada nuvažiavome į sąžiningą dramblių parką. Vargšai gyvuliai, grandinėmis surakintomis kojomis turi nešioti turistus. Nekilo jokio noro jais jodinėti.
Regione auginama ne tik arbata, bet ir įvairūs prieskoniniai augalai. Vienoje tokioje turistams skirtoje plantacijoje teko ir mums apsilankyti. Visiems lankytojams privaloma tvarka už porą šimtų rupijų surengiama ekskursija. Per ją gidas skanuoja žmones ir bando numanyti, kokios ligos gali juos kamuoti. Išklausęs kursą apie gydomąsias augalų savybes, parduotuvėje gali nusipirkti reikalingų vaistų ar prieskonių.
Kočis
Kočyje apsigyvenome senamiestyje Fort Kočin šalia legendinių kinų tinklų labai jaukiame viešbutyje romantišku pavadinimu „La Lune“. Viešbutis priklauso Joseph šeimai. Iš išvaizdos Joseph atrodo turintis europietiškų bruožų. Užklausiau jį apie jo šaknis, sakau, ar tarp jūsų protėvių kartais nebuvo europiečių. Ne, nebuvo, pasirodo, jis grynas malajalis. Tik, va, įdomu, kokiais būdais jis gavo tokią tipišką malajališką pavardę – Xavier?
Kinų tinklai – tai didelis tinklinis samtis, kuris sverto pagalba įmerkiamas į vandenį. Prie sverto galo yra pritvirtinti akmenys, kad būtų lengviau tinklą pakelti. Dieną žvejai kartais pasikviečia į pagalbą turistus pakelti tinklų. Kiek tuos tinklus jie kėlė, dažniausiai juose būdavo koks plastikinis butelis, bet nė vienos žuvies. Iš turistų už šou – tinklo pakėlimą ir jų pačių darbą – prašoma susimokėti.
Man atrodo, toje vietoje žvejai uždirba daugiau iš turistų nei iš žuvies. Ten kažkur netoli pagal visus aprašymus ir žemėlapius turi būti ir Kočio pliažas. Taip, tiesa, vanduo prieina prie kranto, bet dėl šiukšlių nelabai ten būtų smagu maudytis. Vakare bevaikščiodami pakrante sutikome turistą iš Australijos. Į Indiją jis atskrido susitaisyti dantų. Tiesioginis skrydis trunka 10 valandų, truputį mažiau nei iš Lietuvos. Sako, apsimoka.
Kočyje yra žydų kvartalas, jame daug suvenyrų ir meno dirbinių parduotuvių. Gatvėse mažai eismo, todėl čia galima ramiai pasivaikščioti. Tai viena gražiausių ir jaukiausių Indijoje aplankytų vietų. Gaila, mes negalėjome ilgai vaikščioti, nes mums nebuvo daug likę laiko iki kathakali šokio teatro.
Kathakali šokis
Katakali – tradicinis indų šokis ir drama. Aktoriai gali būti tik vyrai (dar vienas diskriminacijos pavyzdys). Siužetas paprastai būna paimtas iš hinduistų mitų. Visuose kelionių vadovuose kathakali yra minimas kaip privalomos apsilankymo Kočyje programos dalis. Šalia mūsų viešbučio buvo kathakali centras, bet viešbutis palaiko draugiškus ryšius su kitu kathakali centru.
Kaip tik mums būnant viešbutyje atėjo žmogus su bukletais paagituoti turistus pamatyti vakare kathakali. Mūsų labai agituoti nereikėjo, nes mes ir taip buvom nusiteikę ten eiti. Su tuo žmogumi, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, gieda kathakali spektaklyje, įvyko keistas ir juokingas pokalbis. Jis mūsų paklausė, iš kur mes. Sakom, iš Lietuvos, ir jei žmogus nerodo jokių emocijų, aš paprastai duodu dar porą nuorodų – Europa, Lenkija, tada daug kam pasidaro aišku.
Tas vyras paklausė, gal mes kalbam lenkiškai. Kalbam, jei reikia, o kodėl ne. Ir tada vyras sako „kakosi?“ ir taip keistai šypsosi, laukia mūsų reakcijos. Tiesa, klaustuko gal ten ir nebuvo, gal jis man pasivaideno. Negi, galvoju, lenkai jį galėjo tokių dalykų primokyti? Nieko, kito nebeliko, kaip tik nusišypsoti ir sakyti „aaa, kakosi“. Paskui jis dar pasakė keletą banalių lenkiškų frazių. Tik vėliau supratau, kad jis norėjo pasakyti lenkiškai „kokosy“ – kokosai.
Žiūrovai į kathakali spektaklį gali ateiti prieš valandą ir pamatyti, kaip aktoriai darosi grimą. Mes taip ir padarėme, nors sėdėti visą valandą ir žiūrėti, kaip žmonės ant scenos paišosi savo veidus įvairiomis spalvomis, klijuojasi popierines barzdas, nebuvo labai įdomu. Geriau dalį to laiko būtume skyrę pasivaikščiojimui po žydų kvartalą.
Visas įdomumas prasidėjo likus maždaug penkiolikai minučių iki vaidinimo. Tada lenkų kalbos žiniomis mus nustebinęs pažįstamas papasakojo apie kathakali. Vienas aktorius pademonstravo kai kuriuos šokio judesius. Kathakali spektaklyje viskas turi savo reikšmę, kodus, kuriuos žiūrovui iš kitos kultūros sunku suprasti. Mums buvo išverstos į žmonių kalbą kai kurios šokio judesių reikšmės. Įspūdingai atrodė, kai aktorius pademonstravo, ką gali padaryti su akių vyzdžiais: sukti ratus, aštuoniukes, žvairuoti.
Spektaklyje reikšmę perteikia ne tik kūno judesiai, bet ir veido išraiška ir akys. Spektaklyje yra aktoriai, giedotojas ir būgnininkas. Kathakali šokis iš esmės egzistuoja dėl turistų ir iš turistų. Mūsų viešbučio šeimininkas Joseph sakė, kad gyvenime nėra buvęs kathakali.
Pabaigai
Kerala –visomis prasmėmis šiltas ir mielas kraštas. Žmonės čia labai draugiški, paslaugūs, nuolat besišypsantys, neįkyrūs. Keraloje nėra daug skurdo, žmonės išsilavinę. Oras visada beveik vienodas apie 30 laipsnių, tik vasaros pabaigoje prasideda lietaus sezonas. Keralos paplūdimiai yra tvarkingi, švarūs. Auga kokosai, bananai, žodžiu, tikras rojus.