Musulmoniškame Maroke žiemos šventes gaubė tyla, niekas jų nereklamavo, kalėdinė dvasia greičiausiai persikėlė į kruizus. Vienintelės švenčių užuominos buvo turguje iš konteksto iškritusios nuvargusios girliandos, kurios taip ir liko kabėti neparduotos.
Maroką gavome tokį, ant kokio padėjome ką tik iš lėktuvo išlipusias pėdutes, be išankstinių vilčių ar nusistatymų. Šis kraštas – šaršalingas puodas, kuriame verda gyvenimo prieskoniai, vietinių šypsenos, smalsūs žvilgsniai, ryškūs namai ir spalvų kontrastai. Kultūra čia kitokia, žmonės gyvena savomis taisyklėmis, kurias ne visada supranti. Be abejo, ką pamatysi priklauso nuo pasirinktos vietos: jei tupėsi kurorte, šiuolaikinės civilizacijos bus daugiau, jei keliausi kaimeliais, asiliukų stovėjimo aikštelės taps standartu. Iš kaimelių į didesnius miestus gyventojai traukia asilais, palikę juosparkinge kelionę tęsia autobusais. Tokiose stotelėse pamatysi 10-15 pririštų ir ausimis karpančių asiliukų.
Vietiniai autobusai įdomūs. Po to, kai stotyje tampydami į visas puses kaip vanagai priskrido bilietų siūlytojai, apsikabinusi iš rankų traukiamą lagaminą įlipau į mūsų autobusą. Jame turistai buvome tik dviese, visi kiti vietiniai. Kilstelėjau antakius, kai dar kelionės pradžioje autobuse užgiedojo gaidys – greta sėdėjusios moterys krepšiuose tildė savo pirkinius, o tie nerasdami vietos kriokė kaip prieš galvos kirtimą. Sustojus autobusui išlipo vyras, pasikėlęs ilgas padalkas pasikrapštė klyną, klupo lyg maldai, bet vietoje iškeltų delnų be jokių cenzūrų nusimyžo prieš mano langą. Autobusui kratantis per žvirgždus toliau, viena gaidžius tildžiusių moterų pasikėlė veido dangalą ir apsivėmė.
Autobusas stojo čia, stojo ten, kol prisirinko tiek žmonių, kad nebeliko vietų. Spalvingomis skaromis susisupusios moterys vienos per kitas ėmė kudakuoti, vyrai irgi nelaikė liežuvių už dantų. Važiuojantys blaškėsi po autobusą pirmyn ir atgal, ieškodami, kur nutūpti ar bent įgrūsti krepšį. Problemą stotelėse sulipę gyventojai išsprendė atsinešdami plastikines kėdutes, kuriomis užstatė autobuso vidurį ir linksmai purtėsi kalnų serpantinais kartu. Gergždžiantiems telefonams grojant arabiškas dainas, įkaitęs autobusiukas su dūdų orkestru skriejo dar valandą kitą.
Pro langus driekėsi išdžiuvę kalnai su praplikusiais arganų medžiais, kai kuriuose jų grauždamos paskutinius lapelius tupėjo ožkos. Sausringi kalnai mainėsi su kaimeliais, priminusiais pavienius namiūkščius iš vesternų. Greta kelio ganėsi asilai, žingsniavo genamos avys ar dirvonus arė kupranugaris.
Nusileidus nuo kalnų, pakrantėje suspindo balto smėlio kopos, o pakelės krūmai pasidengė plastikiniais maišeliais ir tuščiais buteliais. Aplankytos Maroko vietos nebuvo iš švariųjų, gyventojai šiukšles čia meta bet kur, dažnai pamatysi plastikinių butelių krūvas ties uolomis prie vandenyno. Tarp miestelių esančiose atkarpose ne tik šiukšlynai, bet ir vietinių čigonų įkurdinti taborėliai. Lūšnelėse, suręstose iš pagalių ir plastiko gabalų, tupi margspalviais skudurais apsimuturiavę klajokliai, saugodami savo turtą, sukrautą ant išlinkusių asilų nugarų.
Kelionė autobusu baigėsi vidury greitkelio, aiškių stotelių čia nebuvo: reikia, paprašai ir sustoja. Prasigrūdome pro vietinių kėdutes ir iškėlę kaklus dairėmės savo taško. Sustojęs autobusiukas greitai sutvarkė turistus išstumdamas mus pro duris ir juodais dūmais nupukšėjo toliau. Asfaltu traukdami lagaminėlius nutipenom kalneliu žemyn.
Mūsų kelionės pasirinkimai buvo spontaniški: maršrutai, kryptys, nakvynės vietos. Keliaudami dažniausiai naudojam "Hostel World" programėlę, kuri rodo ne tik hostelių ir butikinių viešbučių vietas žemėlapyje, bet ir įvertinimus, klientų komentarus, kambarių užimtumą, kainas, t.t. Paprasti privatūs kambariai dviems Maroko hosteliuose kainuoja apie 25-50 Eur nakčiai. Labiausiai įsiminė itin kosmopolitiškas pirmasis mūsų hostelis – svetingas ir siūlantis smagias išvykas. Jame turėjome bendrus pusryčius ir vakarienes su kitais gyventojais. Kilimais išklotoje terasoje ant mozaikomis puošto ilgo stalo būdavo patiekiami dideli indai su marokietiškais valgiais.
Maroko virtuvė artima ispaniškai. Gaminama daug troškinių, žuvies, gatvėje sukamos šavarmos, ant iešmelių veriami maltos mėsos gabalėliai (kafta), o kiauliena musulmoniškame krašte pakeista jautiena ir vištiena. Populiariausias patiekalas – troškinys tadžino inde (molinė lėkštė ir kūgio formos dangtis su ertme viršuje). Tokius troškinius rasi visur: ir turistinėse vietose, ir vietinių valgyklėlėse. Kuskusas su daržovėmis irgi gana dažnas, marokiečiai juo ypač masina turistus. Kai kur penktadieniais vietiniai laikosi tradicijos – dėkodami už tai, ką turi, pasidalina maistu su kitais. Paprastai pagamintą maistą jie neša į artimiausius maldos namus. Mes šeimyniniu penktadienio kuskusu buvome pavaišinti hostelyje.
Kava Maroke geriama patyliukais, pirmenybė tenka juodai arbatai su mėtomis, prie kurios paduodamas ir plytos dydžio cukraus gabalas. Arbatos gėrimo procesas toks malonus, kad po dienos kitos jau žvalgaisi to žavaus marokietiško arbatinuko, puošto raižiniais ir grakščiomis kojelėmis. Senovinį arbatinį įsigijome turguje. Iš pradžių paprašyti sumokėti 400 dirhamų (apie 36 Eur), nusiderėjom iki 150 Mad (apie 13 Eur). Kainas šioje šalyje reikia nusimušti bent per pusę, o kartais ir daugiau. Derėjimosi procesas prekeiviams smagus, jie padarys viską, kad išeitum ne tik su laimikiu, bet ir šypsena, net jei ir nepavyko sutarti kainos.
Turėjau norą pamatyti ūžiantį Marakešo turgų, bet pirma nusprendėm apsilankyti pusiaukelėje – Essaouiros uoste. Čia turgus dvelkė anaiptol ne egzotiškų prieskonių ar arbatų aromatais, o trenkė žalių žuvų dvoku. Įkišęs nosį į pasislėpusį vietinių turgelį, galėjai pamatyti tikrąjį jo veidą: prie lubų prikabintuose metaliniuose puoduose suposi verdamos vištos, gyvosios vaikščiojo knapsėdamos grūdus po puodais, keli gaidžiai gulėjo parišti pasieniuose, išklypę stalai lūžo nuo tonos žalių daržovių ir kruopų maišų, šalimais kabėjo skerdienos su išvirtusiomis jaučio grožybėmis. Vaizdas turistams skirtoje turgaus dalyje panašus, tik švelnesnis, nepamatysi pusiau nupeštų vištų, bet gausu prieskonių bokštų ir apelsinų vežimaičių.
Dirbinių prekybvietėse buvo daug šalikų, odos, šiaudų gaminių, gariūninių treningų ir kedų, tradiciškai margintų indų. Greta natūralios kosmetikos parduotuvėlių girnas suko po skaromis pasislėpusios moterys, kviesdamos įsigyti išgirtojo arganų aliejaus ar rožių vandens. Vis dėlto tas kosmetikos natūralumas labiau verslas nei tiesa. Tokių pačių kinietiškų prekių pamatysi ir neva ekologiškuose pakelės ūkeliuose, ir turistinėse parduotuvėlėse. Apskritai žodžiai ekologiškas ir organinis šioje šalyje yra labai sureikšminti. Kai keliavome į vieną įdomesnių Maroko vietų –Paradise Valley kanjoną, po pusdienio žygio susėdome pavalgyti tadžino. Tada ir išgirdau, kad jis gamintas ant organic ugnies, yra labai natūralus ir didžiai sveikas. Natūralumu jie turistus ima 100 procentų.
Maroko kanjonai (Paradise Valley) verti išvykos. Ugninių uolų tarpekliuose susikaupęs vienas kitas mažutis ežerėlis, čiurlena upeliai. Juose vanduo labai šaltas, bet yra ir besimaudančių, ir šokinėjančių į ežerėlius nuo skardžių. Iš pradžių šokinėtojai žviegia ir trypčioja vietoje, bet nušokę vėl ropščiasi pažviegti atgal. Kanjonu keliavome 5-iese ir šuo, stryksėdami nuo akmens ant akmens pabuvojome ir olose, ir aukštikalnėse. Nors saulei slenkant dangumi uolos nusidažo ryškiomis oranžinėmis liepsnomis, pro akis nepraslysta šiukšlės. Čia turistavusieji palieka ne tik palapinių lūženas, bet ir batus, pledus, maišelius ar net tuos sudužusius molinius tadžinus. Tiesiog viską suverčia į krūvą, pastumia prie didesnio akmens ir tiek.
Lediniuose kanjonų ežerėliuose maudytis neišdrįsau, bet bristi į vandenyną buvau nusiteikusi. Prieš kelionę žinojau, kad žūtbūt norėsiu praskrieti banglente. Reikėjo fizinės veiklos, kuri lyg skalbimo mašinos būgnas prakratytų galvą ir leistų atitrūkti nuo kasdienybės. Iš 7 dienų bangas gaudėme tik vieną – vandenynas buvo dar šaltesnis nei kanjonų balos, o bangos, pirmą dieną plakusios grėsmingais nasrais, likusias pasislėpė lyg po stiklu. Vis dėlto per tą dieną gavau centrifugą, kurios ir norėjau. Kūną slegiančios sūrios bangos virto viena po kitos, maldamos mane po vandeniu, kol pabučiavusi žemę prasikirtau petį, supanikavau ir bobiškai apsiblioviau.
Sakoma, kad tobulosios bangos plakasi Taghazouto kurorte – nedideliame banglentininkų miestelyje. Jo pakrantėse gausu surfinimo mokyklėlių ir viešbutukų, o pagrindinėje promenadoje įsikūrę mažyčiai turistiškesni restoranėliai. Nors Taghazoutas tituluojamas banglenčių meka, didesnės, gražiai šonais virstančios bangos šį kartą ritosi aplinkiniuose miesteliuose.
Didelė dalis Maroko gyvena skurdžiai, bet užkalbinti vietiniai visuomet nusišypso. Ir visai nesvarbu su dantimis ar be jų – čia žmonės moka džiaugtis paprastais dalykais kur kas labiau nei mes. Maroką verta aplankyti, kad pamatytum neįprastą kultūrą, pažintum svetimas tradicijas, pagaudytum šiltų saulės spindulių net ir žiemą, pakelėje pasiraškytum tų organicbananų ir pamatytum labai spalvotą vietinių gyvenimą. Anksčiau išgirdusi, kad Marokas yra tiesiog kitokia šalis, tokio pasakymo nesuprasdavau. Šiandien iš jo grįžusi ir pati pasakyčiau: taip, ten dalykai paprasčiausiai kitokie.