Visi prieš važiuodami į Indiją turi kažkokį išankstinį nusistatymą. Vieniems Indija yra šiukšlių, benamių, skurdo, netvarkos, aštraus maisto, apgavikų šalis, kitiems ji asocijuojasi su dvasingumu, ajurveda, joga, tūkstantmetėmis tradicijomis, o dar kitiems tai modernių skaitmeninių technologijų, inovacijų ir Bolivudo šalis. Kiekvienas atvykęs į šalį gali tuos stereotipus sustiprinti arba paneigti. Kas pastebi kiekvieną šiukšlių krūvą, tam Indija bus šiukšlių šalis, kas ieško dvasingumo, ras jo su kaupu. Indija kiekvienam duoda tai, ko jis ieško.
Į Indiją keliavome dviese su drauge Dovile. Visą kelionę organizavome patys. Lėktuvo bilietus skrydžiui su Ukrainos oro linijomis Vilnius-Kijevas-Delis nusipirkome metų pradžioje.
Į Indiją Lietuvos piliečiams galima patekti su elektronine viza. Tai labai patogu: užpildai 4 puslapių anketą, pridedi paso kopiją, nuotrauką, susimoki 80 eurų ir gauni elektroninę vizą. Su tokia viza į Indiją galima patekti per tam tikrus (didžiuosius) Indijos oro ar jūrų uostus.
Delio oro uostas
Teko girdėti, kad Delio oro uoste užsienio turistą gali sudraskyti taksistai. Matyt tie laikai jau yra praeityje. Pačiame Delio oro uoste galima užsisakyti vadinamąjį „prepaid“ taksi. Jo kaina nėra labai maža, bet nėra ir plėšikiška, be to, jau nebereikia derėtis ir esi tikras, kad vairuotojas nuveš ten, kur reikia. Į oro uostą galima išsikviesti ir Uber taksi. Uber taksi Delyje veikia kuo puikiausiai ir kainuoja labai nedaug, kelis šimtus rupijų, maždaug 2-5 eurus.
Indijoje patartina įsigyti vietinę telekomunikacijų operatoriaus telefono SIM kortelę su 4G. Tą galima padaryti oro uoste. Procedūra kiek užtrunka, nes reikia užpildyti išsamią anketą, su adresais Indijoje, paso duomenimis ir pan. Mes pirkome Airtel kortelę su 1,5 GB per dieną už maždaug 12 eurų. Kortelė kuo puikiausiai veikė visą kelionės laiką.
Kutub Minar
Kadangi į Delį atskridome anksti ryte beveik nemiegoję, pirmai pažinčiai pasirinkome santykinai netoli esantį objektą – aukščiausią pasaulyje plytinį minaretą Kutub Minar. Bilietas į šį kompleksą kaip ir į daugelį turistinių vietų, užsieniečiams yra daug brangesnis nei vietiniams (atitinkamai 40 ir 600 rupijų), bet ar nebūtų įžeisti Vakarų turistai, jei už bilietą į vieną žymiausių istorinių paminklų turėtų mokėti 50 euro centų?
Kutub Minar komplekse labai daug indų turistų. Jau čia gali pamatyti Indijos įvairovę, nes indai turistai į Delį atvažiuoja iš visos Indijos. Kai kurie prašo nusifotografuoti su mumis, ypač blondinės jiems atrodo egzotiškai. Mums tai vienas malonumas, bet mes jiems neliekame skolingi: irgi juos fotografuojame. Kutub Minar teritorijoje labai daug mielų voveriukų. Jie šmirinėja visur, yra labai greiti ir nors nėra labai jaukūs kaip voverės Londono parkuose, tačiau tarp jų ir turistų yra užsimezgę abipusiai naudingi ryšiai.
Atkreiptinas dėmesys į komplekse esančios Kuvatul-Islam mečetės kolonas. Jos išraižytos žmonių, gyvūnų ir net nuogų deivių vaizdais. Negirdėtas dalykas islame, kuris draudžia vaizduoti bet kokį gyvą sutvėrimą.
Senasis Delio turgus
Kitą dieną važiuojame į senąjį Delį. Išbandome Delio metro, jis yra gana modernus, vagonuose nėra daug žmonių, bent jau tame, kuriuo mes važiuojame į centrą. Bilietas kainuoja 50 rupijų, maždaug apie 60 euro centų. Metro keleiviai tikriausiai panašūs visame pasaulyje, nes didelė dalis įkritę į mobilius telefonus. Išlipame Delio centre ir keliaujame Chandi Chowk gatve į Delio senąjį turgų.
Einam pagrindiniais keliais, išsukus iš jų, prasideda tikros džiunglės: gatvės siauros, viršuje laidai ir kabeliai, šviesa pro juos beveik neprasišviečia. Teko girdėti, kad laidai yra suvelti taip dėl to, jog niekas nesuprastų, kas kam priklauso. Esą taip galima nelegaliai prisijungti prie svetimo tinklo. Senasis Delis iš spindinčios Mogolų imperijos sostinės pavirto į lūšnyną. Dėl to jis ir įdomus, bet kartu ir baugus. Eiti į šias džiungles be vietinio gido nebūtų labai protingas sprendimas.
Vienas iš mūsų tikslų užfiksuoti egzotiką nuotraukose. Delio turgus yra tikras rojus fotografams. Nespėjame sukioti kamerų į visas puses. Įdomūs tiek žmonės, tiek pačios situacijos. Štai prieš mus barzdaskutys skuta barzdą klientui. Pavyksta užfiksuoti momentą, kaip barzdaskutys valo kliento veidą su kažkuo, kas tikrai nėra rankšluostis.
Iš tikrųjų Delio turguje galima būtų pasirinkti keletą temų ir koncentruotis tik į jas. Pavyzdžiui, būtų galima fotografuoti krovinius gabenančius asmenis. Indai nuo seno garsėja gabumais sukrauti didelius krovinius, tokius didelius, kad jie netelpa net į kadrą. Stebina Delio gyventojų gebėjimas gamintis valgyti bet kur ir bet kaip. Taip pat keistai atrodo labai judriose vietose miegantys asmenys. Vienas miegalius mus nustebina sugebėjęs įsikurti salelėje tarp dviejų judrių gatvių, šalia šviesoforo, kur neįsivaizduojamas triukšmas. Turguje matosi įvairūs vyrų susibūrimai. Norėtųsi prieiti prie jų ir paklausti „ką čia vyrai veikiat, ko laukiat?”, bet neaišku, ar jie supras klausimą ir ar mes suprasim atsakymą.
Delio gyvūnų įvairovė
Delyje visur pilna ne tik žmonių, bet ir gyvūnų: karvių, ožkų, šunų, beždžionių, kiaulių, žiurkių. Apie karves būtų banalu kalbėti, bet įdomiai atrodo šeriuotos kiaulės, kurios kažkiek panašios į šernus. Tikriausiai jos naudojasi neliečiamųjų statusu, nes didelė dalis hinduistų yra vegetarai, o musulmonai kiaulienos nevalgo.
Benamiai šunys yra tipiška Indijos ir Delio peizažo dalis. Visi beveik vienodos išvaizdos, maždaug bokserio dydžio, tik snukiai pailgi. Šiaip jie nepiktybiški, dažniausiai juos matai mielai besivoliojančius ant žemės ir miegančius. Vis dėlto šunys Indijoje kasmet sukandžioja apie 15 mln. žmonių. Kasmet nuo šunų įkandimų sukeltos pasiutligės miršta apie 20 tūkstančių žmonių. Turint omenyje, kad Indijoje gyvena 1,36 mlrd. gyventojų, tikimybė mirti nuo pasiutligės yra viena iš 68 tūkst. Be to, statistika sako, kad nuo šunų įkandimų dažniausiai nukenčia vargingiausi gyventojai. Todėl dėl viso pikto mes visada po ranka turime banko kortelių, kad pamojavus jomis šuniui sumažėtų tikimybė būti sukandžiotam.
Beje, tos kortelės tik tam ir tetinka – šunims atgrasyti, nes iš 5 kortelių veikė tik viena – kreditinė kortelė. Visur internete parašyta, kad Indijoje pilna bankomatų, jog neverta vežtis grynų. Taip, tai tiesa, bankomatų yra daug, bet iš jų naudos jokios, jei jie nepriima kortelių. Be to, su bankomatais neina susikalbėti. Tik po kiek laiko supranti, ko jie iš tavęs nori. Pasirodo, kortelę reikia įdėti, paskui ją ištraukti, tik tada prašoma įvesti PIN kodą. Tol, kol kortelė bankomate, niekas nevyksta. Maksimali leidžiama grynųjų išėmimo suma įvairiuose bankomatuose skiriasi. Kai kur ji yra maždaug 250 eurų (20000 rupijų), o kai kur tik 125 eurai. Įvedi per didelę sumą ir procedūrą turi pradėti iš naujo. Laimei, mes Lietuvoje išsikeitėme maždaug 200 eurų. Jų užteko kelioms dienoms, kol supratome, kuri kortelė tinka ir kaip veikia bankomatai.
Legendiniai Delio rikšos
Išbandome visų išreklamuotus rikšas ir nuvažiuojam iki netoli esančios vienos didžiausių pasaulyje mečečių – Džama mečetės. Visoje Indijoje matyt iš induistų yra perimtas paprotys nusiauti batus prieš įeinant į kulto vietą. Bent jau arabų kraštuose batus reikia nusimauti tik įžengiant į pačią mečetę, o ne į jos kiemą. Čia pat už porą šimtų rupijų (maždaug 2,5 euro) galima įsigyti naujas paprastas šlepetes. Moterims nemokamai dalinami apsiaustai, bet jie toje šventoje vietoje matyt ne visus deramai paveikia, nes ne vienas prašo leisti pasidaryti „selfį“ su Dovile.
Mečetės kieme daug musulmonų, dėmesį patraukia oranžine spalva barzdas nusidažiusių vidutinio amžiaus vyrų grupelė. Iš pažiūros jie afganai, tačiau bandymai su jais susikalbėti dari kalba nieko neduoda. Pasirodo, tai vietiniai indai iš šiaurės Indijos. Išėjus iš mečetės prie mūsų batų laukia sargas, kuris padaro ranka tokį iškilmingą gestą, kuris pasako „štai čia jūsų batai, jų niekas nepavogė, aš juos jums išsaugojau“. Mes be didelių ceremonijų duodam jam vieną šlepečių porą ir šimtą rupijų.
Tęsiame pažintį su turgumi. Rikšos mums nelabai tinka, nes į jas įlipus dalį vaizdo uždengia stogelis ir negali fotografuoti. Dėl didelio žmonių ir visokių transporto priemonių skaičiaus kartais patenki į tokias spūstis, kad ir pėsčias nebegali iš jų ištrūkti. Ne vienas žmogus mums įspėja saugoti savo daiktus. Vienu metu turgaus prekiautojas šaukia „camera, camera“. Maniau, jis nori paklausti, kokį fotoaparatą turiu, bet tuo metu viršuje ant laidų pamatome vietinę turgaus gyventoją – beždžionėlę. Tas žmogus norėjo pasakyti „saugok fotoaparatą”. Negi ta beždžionėlė galėtų jį pavogti? Matyt, taip yra jau nutikę ne kartą. Bandau įsivaizduoti, kaip mano fotoaparatas šokinėja ant grindinio beždžionės traukiamas. Labai baisus vaizdas. Stipriau suspaudžiu fotoaparatą.
Paprašom kito rikšos nuvežti, į kokį nors restoraną. Jis nedvejodamas veža mus į kažkokią jam gerai žinomą vietą. Nors mes mažai gaudomės senajame Delyje, bet tuoj suprantame, kad jis apvažiavo kvartalą ir atvežė mus į tą pačią gatvę. Paleido gal už 30 metrų nuo tos vietos, iš kur mus paėmė, parodė restoraną, į kurį mes eiti nedrįsome. Ką tokiam sakyti? Ogi „dhanjavaad“ – ačiū. Mes šiai kelionei nemažai ruošėmės psichologiškai. Pagrindinė taisyklė – priimti viską taip, kaip yra, nesipiktinti, nesinervinti. Rikšai užsieniečių porelė yra tikras grobis.
Formaliai jis įvykdė mūsų prašymą – nuvežė mus į restoraną. Mes jam sumokam sutartą 50 rupijų sumą, padėkojam, nusišypsom ir atsisveikinam. Šiaip ar taip mes patyrėme mažą nuotykį, kuris mums kainavo 15 minučių ir truputį daugiau nei pusę euro. Didelė Delio gyventojų dalis gyvena už kelis eurus per dieną. Jų tikslas uždirbti daugiau iš turistų yra visiškai teisėtas, bent jau labiau teisėtas nei užsienio turistų tikslas sutaupyti keliasdešimt centų. Jeigu norite gerai praleisti laiką Indijoje, priimkite tokias situacijas kaip nuotykį, kaip žaidimą. Už kai kuriuos nuotykius ir žaidimus galima truputį ir susimokėti.
Krišnaitų šventykloje
Kitą dieną išskrendame į pietų Indijoje esančią Keralos valstiją. Apie įspūdžius Keraloje kitame straipsnyje, o dabar grįžkim vėl į Delį, kuriame praleidome dar porą dienų grįžę iš Keralos prieš kelionę į Lietuvą. Tą dieną grįžę iš Keralos iki saulės laidos turėjome geras tris valandas. Pabandome aplankyti arčiausiai esantį turistinį objektą – bahajų lotoso šventyklą. Deja, kai prie jos atvykstame, į teritorijos vidų mūsų jau neįleidžia. Tada taksistas mus nuveža į šalia esančią krišnaitų šventyklą.
Apsaugos darbuotojai akylai saugo, kad kas laiptais arčiau šventyklos neužliptų su batais. Tiesiog kiekviena šventykla turi basąją zoną, kuri prasideda nustatytoje vietoje. Staiga pro mus laiptais užbėga indas su batais. Apsaugos darbuotojai kažkaip jį pražiopsojo, bet už kelių sekundžių ėmė jį vytis. Mes tikėjomės kokios nors įdomios scenos, bet deja nieko neįvyko. Apsaugos darbuotojai pamatė, kad tas žmogus nuėjo prie stalo, prie kurio buvo galima užsirašyti į nuolatinius Krišnos sąmonės bendrijos rėmėjus, ir netrukdė jo. Basojoje šventyklos zonoje nemokamai dalijama Bhagavad-gita. Tą storą knygą su gražiais paveiksliukais ir sunkiai suprantamu tekstu, atsimenu iš tarybinių laikų pabaigos.
Šventykloje tuo metu vyko koncertas, na, bent jau mums pasirodė, kad tai koncertas. Jeigu visiems linksma ir gera, tai matyt koncertas. Be perstojo vinguriavo melodija, o tekstą sudarė trys besikartojantys žodžiai „Hare, Krišna ir Rama“. Tempas kartais pereidavo į visišką greitakalbę ir Rama Rama pavirsdavo į „Ramram“. Labai gražu ir įtaigu, gali klausytis be perstojo. Šventykloje atmosfera draugiška, linksma. Atrodo, smagu būti krišnaitu.
Vakare pasivaikštome po savo rajoną. Jis yra šalia oro uosto, dėl to jame pilna viešbučių. Vakare rajonas nėra labai jaukus. Gatvėse balos, kai kuriose šoninėse gatvėse grindinys visai išgriautas, apšvietimo visai nėra, tačiau gyvenimas verda, žmonės vaikšto, perka, parduoda, gaminasi gatvėje valgyti. Šalia viešbučio pamatome pirmąją žiurkę. Tai visai neblogai praleidus kelias dienas Delyje. Turint omenyje šiukšlių gausą, žiurkių čia turėtų būti nemažiau nei žmonių.
Sikhų šventykla
Kitą dieną iš pat ryto nutariame aplankyti didžiausią sikhų Gurudwara Bangla Sahib šventyklą. Visa šventyklos teritorija yra basoji zona, net kojinių negalima pasilikti. Tai nebūtų taip blogai, bet yra rytas, po nakties akmens plytelės šaltos, nėra labai jauku vaikščioti, tačiau po visą šventyklos teritoriją yra iškloti šiurkštūs takai, kurie iš dalies išsprendžia šią problemą. Jei labai šąla kojos, galima užeiti į šventyklą. Jos grindys šildomos! Sikhai organizuota, stipri ir gausi religinė bendruomenė, turinti turtingą ir įtakingą diasporą Vakarų valstybėse.
Vyrus lengva atskirti pagal specifiškai apvyniotus turbanus ir barzdas, dėl to Vakaruose jie dažnai laikomi musulmonais, nors sikhų religija sutampa su islamu iš esmės tik tiek, kad abi religijos yra monoteistinės. Šventykloje ir vyrams ir moterims privaloma slėpti plaukus. Kadangi po kepure plaukai nėra idealiai paslėpti, tenka rištis skarelę, kurios yra dalinamos nemokamai.
Sikhų šventykloje nėra taip jauku kaip pas krišnaitus ir jų dainos ne tokios linksmos. Be to, aplink vaikšto sikhų tvarkdariai su lazdomis ir net su ietimis. Matau, kad jie prieina prie žmonių ir kažką sako. Gal jie tų ginklų nepanaudoja, bet saugumo jausmo tai nesustiprina.
Dilli Hatt
Po vizito į sikhų šventyklą nutariame ramiai apsipirkti. Senasis Delio turgus yra labai gera vieta pasivaikščioti, bet dėl didelio žmonių kiekio apsipirkimas gali nebūti labai malonus. Delyje yra kelios vietos, kuriose savo gaminius parduoda amatininkai, tačiau patekimas į jas yra mokamas, vietiniams kainuoja 30 rupijų, o užsieniečiams 100 (atitinkamai 25 euro centai ir 1,25 euro), ir tai iš karto sumažina žmonių skaičių. Ta vieta vadinasi Dilli Haat. Čia parduodami amatininkų iš visos Indijos dirbiniai, vyksta folkloro grupių pasirodymai. Ten pat yra daugelio Indijos regionų virtuvės. Svarbiausia, čia ramu, erdvu, prekės geros kokybės, čia pat galima išbandyti ir kai kuriuos amatus, pavyzdžiui, išsižiesti sau puodelį.
Eismas Delyje
Kol kas dar nėra parašyta pasaulyje nė vieno straipsnio apie Delį, kuriame nebūtų kalbama apie eismą. Laikausi ir aš šios tradicijos. Indų važiavimas automobiliu labai primena slidinėjimą, kai atsakingas yra tas, kas čiuožia gale. Priekyje važiuojanti mašina bet kada gali sugalvoti daryti bet ką: gali sustoti, apsisukti, lenkti. Važiuojantys gale turi būti pasiruošę viskam. Visos mašinos yra įlenktos, subraižytos, maži susilietimai yra neišvengiami, į juos niekas nekreipia dėmesio.
Mums bevaikštant po Delio turgų, vienas vairuotojas sugalvojo pro siaurą praėjimą pervažiuoti į priešingą vienos krypties kelią. Tarpas buvo toks, kad mašina vos tilpo. Vairuotojas vis tiek spraudėsi tarp dviejų stulpų. Buvo įlenktas visas automobilio šonas, bet tai toks menkniekis, vairuotojas net neišlipo pasižiūrėti. Delio kamščiai, kitaip nei pas mus, yra stebuklingai pralaidūs. Automobilių srautas, keldamas milžinišką triukšmą ir braškėdamas per siūles, atkakliai juda į priekį. Atrodo, jo niekas negali sustabdyti.
Pagrindinis motorinės transporto priemonės įrenginys yra garso signalas. Tikriausiai Delio vairuotojas mieliau rinktųsi važiuoti automobiliu be stabdžių, nei automobiliu be garso signalo. Lietuvoje prieš važiuojant į Indiją teko girdėti istoriją apie aklą Delio vairuotoją taksistą, kurio šturmanas buvo šalia sėdintis berniukas. Būtų įdomu sužinoti, už kokius kelių eismo taisyklių pažeidimus Delio policija skiria baudas.
Indijos keliuose kasmet žūsta 150 tūkst. žmonių arba 400 kasdien. Milijonui gyventojų tenka 110 žūčių, palyginimui Lietuvoje – 67. Indijos skaičiai nėra geri, bet jie nėra ir tokie baisūs turint omenyje visą tą keliuose tvyrančią betvarkę, kuri iš tikrųjų yra netobula tvarka su savomis taisyklėmis.
Pabaigai
Greitai galima priprasti prie šiukšlių, palaidų karvių ir benamių šunų. Netvarka pradeda panašėti į tvarką, sunku tik susitaikyti su triukšmu ir smogu. Delis vienas labiausiai užterštų miestų pasaulyje, o Delio oras niekada nebuvo toks užterštas, koks yra šiandien. Ryškaus mėlyno dangaus Delyje tiesiog nėra.
Atstumai Delyje dideli, nuvykus į vieną objektą, laiko nuvykti į kitą gali ir neužtekti. Atstumus reikia dauginti bent iš dviejų: tai, kas atrodo šalia, iš tikrųjų yra toli. Temsta Delyje gana anksti. Net vasarą saulė leidžiasi vėliausiai19.30. Žiemos mėnesiais Delyje gali būti šalta. Tiesa, dieną temperatūra siekia apie 20 laipsnių, bet naktį gali nukristi vos ne iki nulio. Namai Delyje pritaikyti vasaros karščiams, bet ne žiemos šalčiams. Delio gyventojai tą šaltį tiesiog prakenčia, nes šildymas tebėra prabanga. Tai viena iš priežasčių, kodėl nusprendėme pabėgti iš Delio į šiltus Indijos pietus.