Turi bekraščius, beveik negyvenamus plotus šiaurėje, nes dauguma šalies gyventojų, tarsi susitarę, susigrūdo pietuose, ties JAV pasieniu. O ir tų gyventojų Kanadoje yra net mažiau nei Lenkijoje. Sako, kad kas penktas Kanados gyventojas yra gimęs užsienyje, o imigrantai čia pageidaujami, nes vietinių gyventojų per mažai šalies ekonominei gerovei palaikyti.
Šįkart skrendant į JAV, kaip prioritetinį dalyką įtraukiau apsilankymą Kanadoje. Ir ne šiaip Kanadoje, o toje keistoje jos dalyje, kurioje oficiali kalba – prancūzų. Atkreipkite dėmesį – ne anglų ir prancūzų kaip visoje Kanadoje, o tik prancūzų! Buvo labai įdomu pamatyti kaip atrodo anglakalbės šalies lopinėlis – Kvebeko provincija, kurioje anglų kalba net nėra oficiali.
Skridome ukrainiečių avialinijomis į Niujorką su persėdimu mano mėgstamoje Ukrainoje. Kijeve užteko laiko tik pasivaikščioti, o atskridus į JAV kelionė Kanados link tęsėsi žemės transportu. Nors Niujorke esu buvęs ne kartą, šis miestas man niekada neatsibosta, todėl bet kokias keliones į Amerikos žemyną stengiuosi suderinti su apsilankymu šiame didmiestyje.
Šįkart Niujorke praleidau tik vieną vakarą, bet ir per jį spėjau susitikti su draugais, paklaidžioti po naktinį Niujorką ir išgerti amerikietiško alaus. O važiuojant atgal į oro uostą užsukome ir prie namo, kuriame neva tai gyveno draugai iš kultinio serialo „Draugai“. Aš tą serialą dievinu, dėl to negalėjau praleisti progos pamatyti garsųjį namą. Jis yra Bedford ir Grove gatvių sankryžoje žemutiniame Manhetene, jei kam įdomu.
Ryte nuskridome į Meino valstiją esančią JAV šiaurėje netoli Kanados sienos, o dar po dviejų dienų, pasikinkę mamos mini sunkvežimį vadinamą traku, susigrūdę trise į kabiną, sumetę kuprines į kėbulą, nes kitur nebetilpo, pajudėjome Monrealio link. Žinodami, kad norint apkeliauti Kanadą, reikia nepaprastų laiko ir pinigų sąnaudų, mes pasirinkome artimiausią ir vieną įdomiausių šalies dalių – prancūziškąją Kvebeko provinciją.
Kelionė buvo karšta ir nemaloni, nes sunkvežimiuke nebuvo kondicionieriaus ir labai smirdėjo jau mirusiu mamos šunimi. Pervažiavus Meino, Naujojo Hempšyro ir Vermonto valstijas, Kanados sieną kirtome sklandžiai ir be eilių. Vizų į Kanadą lietuviams nereikia, tad galima keliauti su vėjeliu. Į Kanadą nepateksite jei turite seno pavyzdžio lietuvišką pasą be biometrinių duomenų. Bet tada ir į JAV nepateksite. Kažin išvis ar dar likę lietuviškų pasų pagamintų seniau nei 2006 metais.
XVI a. prancūzų laivo įgula su Džeku Kartjė priešakyje, išsilaipino prie Šv. Lauryno upės žiočių. Prancūzams patiko šis savo gamtiniais ištekliais turtingas kraštas, todėl nusprendė jį kolonizuoti ir plėsti savo įtaką Šiaurės Amerikoje. Tačiau kurtis ten buvo leidžiama tik žmonėms išpažįstantiems katalikų tikėjimą.
Kraštas buvo pavadintas Naująja Prancūzija, kuri išbuvo Prancūzijos kolonija du šimtus metų. Prancūzai skverbėsi gilyn, tačiau jų ir britų interesai susikirto, jie taipogi pretendavo į žemes. Įvyko vadinamas Septynių metų karas, kurį prancūzai visiškai pralošė, buvo išguiti iš Šiaurės Amerikos ir užleido savo kolonijas britams.
Tačiau naujieji vietiniai gyventojai britams buvo per kietas riešutėlis. Dėl šių aršaus priešinimosi britams nepavyko „nuprancūzinti“ krašto. Teko pasiduoti ir pripažinti specialų prancūzų kalbos ir kultūros statusą regione, kuris išliko ir iki šių dienų. Nepavyko britams iš Kvebeko išstumti ir katalikų bažnyčios, kuri iki šiol yra dominuojanti prancūziškai kalbančioje Kanados dalyje.
Paskui susikūrė Kanados valstybė, tačiau Kvebeke daug kas liko taip pat. Apie Kvebeko gyventojų aršumą ir užsispyrimą buvau girdėjęs ne kartą. Tai įrodo ir faktas, kad po tiek metų anglakalbės valdžios dominavimo, 80 proc. vietinių savo gimtąja kalba iki šiol tebelaiko prancūzų ir anglų kalbos įsileisti visiškai nenori.
Negana to, daug Kvebeko gyventojų iki šiol nesusitaiko su gyvenimu Kanados sudėtyje. Aršūs vietos piliečiai netgi vykdė teroristinius aktus siekiant Kvebeko nepriklausomybės. Įvyko ir keli referendumai dėl atsiskyrimo nuo Kanados, tačiau nors ir nedidele balsų persvara, bet vis laimėdavo jungtinės Kanados šalininkai. Pagal statistiką, tik šiek tiek daugiau nei pusė Kvebeko gyventojų yra patenkinti esama padėtimi. Didelei daliai gyventojų ekstremizmo idėja vis dar yra labai stipri. Būtent prancūziškai kalbantieji ir yra didžiausi nepriklausomybės šalininkai.
Monrealio prieigose mus pasitiko grandiozinė ir beveik nejudanti spūstis. Pirmą kartą gyvenime mačiau tokią spūstį, kai automobiliai susilieja su tolimu horizontu. Gali išlipti, atsigulti šalikelėje ant žolytės, pagulėti penkiolika minučių ir per kitas penkias minutes neskubriu žingsniu pasivyti savo automobilį. Nei Niujorke, nei Los Andžele, nei Teherane ar dar kažkur, man neteko matyti tokios spūsties. O lauke baisiai karšta, todėl sėdint nevažiuojančiame automobilyje kaupiasi įniršis.
Nepadeda nei muzika, nei pokalbiai. Tai yra didelis kantrybės išbandymas ir puiki terpė susipykti su bendrakeleiviais. Monrealis yra saloje, todėl norint į jį patekti reikia pervažiuoti tiltą. Būtent tiltai bei piko metas ir yra spūsčių priežastys.
Monrealyje mus sutiko pažįstamas vardu Markas. Buvome labai patenkinti gavę galimybę pagyventi pas vietinį, nes tikėjomės, kad jis daug ką įdomaus papasakos. Gaila tik, kad Markas daugiau blevyzgojo nesąmones nei normaliai ką nors pasakojo.
Taigi, nors Kanadoje yra dvi valstybinės kalbos, Kvebeko provincijoje egzistuoja vienintelė oficiali kalba – prancūzų. Ženklai ar iškabos gatvėse privalo būti tik prancūziški, turizmo informacija ar meniu restoranuose yra teikiami ir anglų kalba, priklausomai nuo to kaip kalba klientas.
Gatvėje pakalbintas angliškai prancūzakalbis dažniausiai nesimaivys ir ramiai atsakys jums angliškai. Ypač paprasta didžiausiame provincijos mieste – kosmopolitiniame Monrealyje, kur dauguma gyventojų laiko save dvikalbiais. Kitaip yra Kvebeko mieste, bet prie jo dar prieisime.
Pats Monrealis ilgą laiką buvo didžiausias ir svarbiausias Kanados miestas, tačiau atvėrus Šv. Lauryno upės kelią iki Didžiųjų ežerų, miestas tik beviltiškai galėjo stebėti kaip svarbiausio Kanados miesto vardą perima anglakalbis Torontas. Tačiau Monrealis turi didžiausią pasaulyje vidinį uostą prie Šv. Lauryno upės, kuri jungia Atlanto vandenyną su Didžiaisiais ežerais.
Daug kur Monrealis laikomas gražiausiu šalies miestu, išsaugojusiu prancūziškąją dvasią ir XVII – XIX a. architektūrą. Geriausi dalykai pamatyti Monrealyje yra senamiestis ir parkai. Monrealio senamiestis yra tarsi mažasis Paryžius su siauromis gatvėmis, pėsčiųjų alėjomis ir įspūdinga Notre Dame katedra. Tyrinėti senamiestį geriausia pėsčiomis, nes važinėti siauromis gatvėmis sudėtinga, jau nekalbant apie beveik neįmanomą misiją – surasti automobilio parkavimo vietą. Tai darant reikia būti itin atsargiems, nes už pastatymą netinkamoje vietoje baudžiama itin skaudžiai. Sukome ir sukome aplink senamiestį ratus, bet vis tiek pasistatėme kažkur toli.
Naujasis Monrealis yra dangoraižių rajonas labai gražiai atrodantis naktį. Po juo yra didžiausias pasaulyje požeminis rajonas, kuriame įsikūrę prekybos centrai, galerijos, pasažai ir kitos pramogos skirtos gyventojams. Jei geras oras, miestiečiai pramogauja gatvėje, jei blogas – lenda į požemį.
Kaip ir daug kur, senamiestyje pasirodo gatvės artistai, kurie kalba pusę per pusę. Labai juokiausi kai vienas jų prieš pasirodymą pradėjo klausinėti žiūrovų iš kur jie atvykę. Kažkas pasakė, kad iš Toronto, tai muzikantas pasveikino jį atvykus į Kanadą. Tarsi Vilniaus lenkas pasveikintų kaunietį atvykusį į Vilnių: „Sveiki atvykę į Lietuvą“.
Tačiau ne kosmopolitinis Monrealis, o gerokai mažesnis ir konservatyvesnis Kvebeko miestas yra Kvebeko provincijos sostinė. Jei Monrealis laikomas dvikalbiu miestu, tai Kvebeko miestas yra visiškai prancūziškas.
Apie jį, nuotykius jame ir ką kanadiečiai mano apie savo pietinius kaimynus amerikiečius – kitoje pasakojimo dalyje.