Linas taip pat buvo 2008-ųjų metų „Tūkstantmečio odisėjos“ dalyvis. Būtent tais metais lietuviai su jachta „Ambersail“ paliko Klaipėdos krantus ir patraukė į devynis mėnesius trukusią kelionę aplink pasaulį.
Nors plaukimą sudarė net vienuolika etapų, o per visą kelionę jachtoje pabuvojo 11 įgulų, užkietėjęs buriuotojas Linas Ivanauskas, bendražygiams dar žinomas Linkaus vardu, tęsė kelionę nuo pradžios iki pat grįžimo į Lietuvą. Tiesa, tai nebuvo jo pirmoji kelionė aplink pasaulį.
Su Linu kalbėjomės apie keliones vandeniu, jo meilę burėms ir sprendimus, kuriuos gyvenime teko priimti dėl savo pomėgio.
Susitikti su Linu nebuvo itin lengva. Kai susisiekėme, vyras informavo, kad šiuo metu „ruošia laivą žiemai“, tad daugiausiai laiko praleidžia Klaipėdoje.
„Kai dešimt metų nebūni namie, tai prisikaupia reikalų, kuriuos paskui vis tiek turi padaryti“, – jau susėdus pokalbiui savo užimtumo priežastį paaiškino pašnekovas.
„O kur buvot tuos 10 metų?“ – stebiuosi.
„Kai pradėjau plaukioti su „Ambersail“, išėjo beveik 10 metų. Iš pradžių galvojom, kad plauksim tik Odisėjai, bet paskui kažkaip įsikinkėm ant to laivo dirbti, tai ten paplauki, tai ten, jau metai praėjo. Grįžai į Lietuvą, pabuvai porą savaičių, vėl išplaukei. Žiūri, 5 metai praėjo. Kažkaip net nepastebi, kaip bėga laikas.
Atrodo, atsibodo, viskas, reikia sustot. Praeina dvi, trys dienos ir jau dega, jau norisi kažkur lėkt, naujų iššūkių ieškot. Turiu porą draugų, kurie išplaukia, bloguoja, vemia, sako – viskas, paskutinis mano plaukimas. Tik grįžta, po savaitės ar kokių penkių dienų klausia – o tai tose varžybose plauksit? Gerai, ir aš kartu. Kol blogai, tai blogai, bet kai pergyveni tą visą blogumą, susigyveni su juo, ateina kažkoks džiaugsmas“, – pasakoja Linas.
Buriuoti pradėjo nuo vaikystės
Buriavimas pašnekovo gyvenime, pamena jis, atsirado visai atsitiktinai. Dar mokykloje sovietmečiu vaikai buvo kviečiami į įvairius užsiėmimus, o Kaune Linas su draugais užsirašė į buriavimo būrelį.
„Eidavom ten, kur papuola. Atsimenu, kad kai pradėjau eiti į ketvirtą klasę, rudenį treneriai rinko vaikus į buriavimo būrelį. Užsirašėm visa klasė, o paskui liko tik du žmonės, kurie ir dabar dar buriuoja, – šypteli pašnekovas. – Patikdavo, kad žiemą gali eiti į baseiną, sporto salę, krepšinį, lauke žaisti futbolą, leisdavo valtelę pašveisti, kažką sukti, obliuoti. Tuo pačiu metu lankiau ir irklavimą, ir plaukimą, bet buriavimas man patiko, nes ten būdavo organizuojama įvairi veikla.“
Linas nė nemanė, kad tuomet dar vaikiškas užsiėmimas taps viso gyvenimo aistra ir gerokai pakoreguos jo kelią.
„Paskutinius tris metus mokykloj buvau gal mėnesį ar du. Atvažiuoji, pasirodai kaip jaunas mėnulis ir vėl į visokias stovyklas. Aišku, kad mokslai nukentėjo. Nebuvo kada mokytis, prasidėjo visokios varžybos“, – pamena Linas ir priduria, kad priklausė Lietuvos rinktinei, užsiėmė olimpiniu buriavimu, dalyvaudavo įvairiose varžybose.
Tiesa, tėvams toks mokslų nustūmimas į antrą planą neatrodė tinkamas sprendimas, tad, juokauja Linas, bandė atvesti jį į protą. Tik bergždžiai.
„Visą laiką būdavo sakoma, kad iš sporto nieko negausi, baigsis sportas ir duonos iš to nevalgysi. Visada sakydavo, kad eik mokytis. O aš – ne, man įdomiau sportuot. Visą laiką būdavo karas. Dabar aš pats kariauju su savo vaiku. Sakau: eik mokytis. Ne, jis nori sportuot“, – nusijuokia pašnekovas.
Išplaukė trims mėnesiams, o grįžo po metų
Jau vėliau, Lietuvai išsivadavus iš Sovietų Sąjungos, Linas iš olimpinių laivų perlipo į kreiserines jachtas ir gavo progą prisijungti prie jachtos „Lietuva“ įgulos.
„Pirmasis turbūt didžiausias plaukimas buvo 1992 m., kai plaukiau su „Lietuva“ aplink pasaulį. Iš pradžių dalyvavom Kolumbo regatoje, buvo minimos 500-osios metinės, kai Kolumbas atrado Ameriką. Sudalyvavom tose varžybose ir paskui nusprendėme plaukti aplink pasaulį. Plaukimas truko maždaug 13 mėnesių“, – prisimena pašnekovas.
Tuo metu Linui buvo 25 metai, namuose jau lakstė dvejų dukrytė, o sūnui buvo suėję metukai. Pasiteiravus, kaip į tokį vyro užmojį reagavo žmona, Linas tik nusijuokia, kad apie planą plaukti aplink pasaulį ji nieko nežinojo.
„Iš pradžių mes plaukėme Kolumbo regatoje, ji truko gal porą mėnesių, bet patys turėjom tokių minčių, kad jeigu laivas laikys, viskas tvarkoj, tai iš Amerikos apsisukam ir plaukiam į Australiją, tik niekam nieko nesakėm. Žiūrim, kad tas laivas laiko, na tai plaukiam. O ką jau tada žmona? Nieko nepasakys.
Sakė – taigi nėra pinigų. Tai gerai, yra mašina, mašiną parduosi. Tai kaip aš parduosiu tą mašiną? Kapitonas buvo notaras, jis parašė popierių, čikšt uždėjo štampą, ji pardavė tą mašiną ir gyveno“, – juokiasi Linas.
Neturėjo nei GPS sistemų, nei tinkamų rūbų
Pirmasis plaukimas aplink pasaulį, sako pašnekovas, buvo visai kitoks, nei būtų dabar. Tuo metu, pamena jis, Lietuva buvo ką tik atkūrusi nepriklausomybę, tad ne vienam įgulos nariui prieš kelionę teko pasirūpinti naujais pasais.
„Vieni dar turėjo sovietinius pasus, kiti gavo tokius lietuviškus žalius pasus, bet juose nebuvo nei asmens kodo, nieko. Tokie pusiau legalūs-nelegalūs“, – šypteli Linas.
Tąkart įgulą sudarė 8 žmonės, dauguma jų, sako Linas, patirties tokiuose ilguose plaukimuose neturėjo, bet buvo dalyvavę įvairiose varžybose, plaukioję Baltijos jūroje. Tik kapitonas ir dar keli komandos nariai buvo prieš kelis metus plaukę per Atlantą.
„Tais laikais neturėjom nei tokių modernių susisiekimo priemonių kaip dabar, nei tų GPS nebuvo, nei orų prognozių tokių išsamių. Krante ką gauni, tą gauni. Visos navigacinės sistemos buvo gerokai silpnesnės. Dabar tai turim visko, esam išblatnėję“, – nusijuokia buriuotojas.
O ką jau kalbėti apie specialius rūbus, miegmaišius ir kitą ekipuotę. „Tuo metu mums viskas buvo įdomu. Buvom jauni ir ištrūkę iš Sovietų Sąjungos. Prieš tai toliausiai buvom nuplaukę iki Švedijos, Lenkijos, o čia viskas buvo nauja – Portugalija, Ispanija, Amerika, kažkoks Puerto Rikas, Karibai. Fantastika. Galėjai miegot ant denio užsimovęs plastikinį maišelį, svarbu, kad tik pamatytum. Mums niekas nerūpėjo. Tuo metu neturėjome nei specialių drabužių, bet buvo nesvarbu – šalta ar nešalta.
Maistas praktiškai nepasikeitė, dažniausiai konservuotas, kažkokie makaronai, kruopos, viskas, ką ir dabar valgom. O apranga, aišku, buvo gerokai prastesnė – vieną kartą užpylė ir visas šlapias. Ir kol į krantą neatplauksi, su gėlu vandeniu neišsiplausi, tai ir būsi visą laiką šlapias. Būdavo tokie vatiniai miegmaišiai, laivas visur leidžia, varva.
Atsimenu, buvo toks ilgesnis plaukimas. Išplaukėm iš Kylio ir plaukėm Šiaurės jūra. Pila, visur bėga, vatiniai miegmaišiai šlapi, nedžiūsta. Atrodė – kiek tai dar tęsis? Dar savaitę. Na gerai, pakentėsiu. Pasieki krantą ir prasidžiovini kažkiek“, – prisimena pašnekovas.
Grįžusio neatpažino sūnus
Po trylika mėnesių trukusio plaukimo, nusijuokia Linas, grįžusio namo jo neatpažino sūnus: „Dukra buvo vyresnė, tai atpažino, sako – čia mūsų tėvelis. O sūnus sako – ne, čia dėdė. Reikėjo maždaug savaitės, kad prisijaukinčiau vaiką“.
Apskritai, sako Linas, sugrįžti į kasdienį gyvenimą po ilgų kelionių sunku – sausumoje užgriūna visai kitokios mintys ir problemos nei esant laive.
„Ta bėdutė visada yra. Ir kai su „Ambersail“ metams išplaukėme buvo. Ant laivo visai kitoks gyvenimas ir čia priprasti reikia laiko. Čia visai kitokia rutina, rūpesčiai. Ten rūpiniesi savo laiveliu – prižiūri, kad jis visą laiką plauktų, nesugestų. Reikia gero mėnesio ar net poros, kad grįžtum į kasdienybę. Ten gyveni visai kitokiam lygyje – tau nereikia rūpintis, kad metas susimokėti už butą, kad kuras pabrango. Vienoj saloj kuras tiek kainuoja, kitoj – tiek ir jokio rūpesčio. Žinai, kad kitaip nebus. Čia, Lietuvoj, tai pergyveni, kad kuras pabrango, elektra pabrango, prisnigo ir kažkas nenukasė. O ten kitokie rūpesčiai“, – vardija vyras.
Nors sąlygos pirmojo plaukimo aplink pasaulį metu toli gražu nebuvo komfortabilios, Linas sako nė karto nepagalvojęs, kad nebenori būti laive. Nemodeliavo, tikina jis, ir blogiausių scenarijų.
„Nežinau, kas ką laiko pavojinga situacija. Buvo ir stipraus vėjo, ir tokių situacijų, kad savaitę laiko taškaisi be vėjo ir neaišku, kada jis papūs. Gali maistas baigtis. Aš nežinau, ar čia pavojinga.
Prasidėjo stiprus vėjas, jis vis tiek kažkada baigsis. Bus penkias dienas ar savaitę, bet vis tiek aprims. Lygiai taip pat, kaip ir nurimęs vėjas. Gal nebus tris dienas, gal penkias, bet vis tiek kažkada papūs. Tada dėliojiesi maisto atsargas, kurą truputį pradedi taupyti, bet kad panikuot dėl to – tai ne“, – užtikrintai sako buriuotojas.
2008 metais ryžosi naujai kelionei
Buriavimas, kelionės ir darbas laivuose, šiandien sako Linas, jam tapo tokia natūralia gyvenimo dalimi, kad savęs dirbančio ofise jau neįsivaizduoja.
„Būtų kančia. Aštuntą į ofisą, ketvirtą ar penktą išeini. Po tiek metų jau neįsivaizduoju. Žiauriai sunku būtų. Pas mus yra tokių darbų, kuriuos reikia padaryti, ir tu nebežiūriu į laiką. Darai ir dieną, ir naktį. Neišsimiegi, bet vis tiek darai. Kitą sykį nėra nuotaikos nieko daryti. Atrodo, kad ne rankos būna, o kažkokie dangteliai, lentutės, niekas nesidaro. O po to, žiūrėk, atėjo metas ir padarai tą darbą. Ir su kaifu padarai. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų kontoroj sėdėt“, – svarsto pašnekovas.
Paklaustas, ar jį ilgai reikėjo įkalbinėti prisijungti prie „Tūkstantmečio odisėjos“, Linas juokauja, kad iš pradžių jam apskritai atrodė, kad tai – nerimtas projektas.
„Aš prieš tai prižiūrėjau tokį kitą laivą, ten dirbau ir man paskambino draugas. Sako – čia toks Raimundas Daubaras nori pirkti laivą, sugalvojo projektą, nori plaukti aplink pasaulį. Ką? Kažkoks nežinomas buriavime žmogelis iškart tokį laivą? Tas laivas buvo lyg formulė, mes jau žinojom, kad yra tokie laivai, bet tai buvo fantastika. Galvoju, pašnekės ir praeis“, – nusijuokia Linas.
Tačiau netrukus, sako jis, sulaukė ir paties Raimundo skambučio su kvietimu prisijungti prie lietuvių plaukimo aplink pasaulį.
„Kitą dieną reikėjo pasakyti, ar sutinku, ar ne. Bemiegė naktis. Svėriau visokius variantus. Galvojau – ai, kas bus, tas, bet bent turėsim gerą laivą, smagiai paburiuosim. Sutikau. Laivą pasiėmėm birželio mėnesį, keli įsėdom, tada jau pajaučiau, kad kažkas vyksta, bent jau laivas yra“, – šypteli vyras.
Išlipimą ant denio be liemenės vadino savižudybe
Priešingai nei pirmosios kelionės metu „Tūkstantmečio odisėjos“ įgulose buvo ir visiškai neburiavusių žmonių, o su kai kuriais komandos nariais pirmą kartą susitikti teko jau būnant laive. Tačiau tai, sako Linas, visai negąsdino.
„Kai yra bendras tikslas, savo ego susivynioji į tūtelę ir padedi kur nors į šoną. Mano nuostata buvo tokia – gerai, jis tau nepatinka, tai atsisėsi truputį toliau nuo jo. Tau gi nereikės su juo visą gyvenimą gyventi, nesiženysi su juo. Praeis tos dvi savaitės ir išsiskirstysi. Kiti gal geriau galėtų pasakyti, kaip aš elgiausi, bet, man atrodo, kad į visus žiūrėjau palankiai. Vieni daugiau patirties turi, kiti mažiau, bet ne visi ten pianinu grojom. Tai reikia suprasti ir susitaikyti“, – apie savo nusiteikimą pasakoja pašnekovas.
Be to, pamena Linas, vos įlipus į „Ambersail“ patyrę kapitonai supažindindavo įgulą su laive galiojančiomis taisyklėmis ir visi jų griežtai laikėsi. Būtent dėl to, įsitikinęs vyras, kelionė buvo sėkminga, be jokių rimtesnių incidentų.
„Vienas kapitonas iš karto pasakė – jeigu išlipsite ant denio be liemenės, tai traktuoju kaip savižudybę ir jeigu jus banga nuplaus, mes nesisuksime ir nerizikuosime dar 11 žmonių. Nuo tam tikro vėjo stiprumo gali vairuoti tik tas, tas ir tas“, – laive galiojusią tvarką prisimena Linas.
Šiandien vyras sako savo gyvenimo be buriavimo ir laivų jau neįsivaizduojantis. Tiesa, šiuo metu dėl sveikatos intensyviu buriavimu medikai Linui užsiimti neleidžia. „O ką darytumėte, jei visai uždraustų“, – klausiu.
„Manau, surasčiau ką nors kitą. Nežinau, kaip galima uždrausti buriuoti. Vis tiek gali plaukti kaip keleivis, virvutę kažkokią patempti, pavairuoti. Dabar draudžia aktyvesnį, sportinį buriavimą. Žiauriai sunku, nes buvau pripratęs prie tokio sportinio režimo. Ryte atsikeldavau, mankštelę padarydavau, tada laive kažką padirbdavau, o dabar, kai negaliu to daryti, sunku, nepatinka toks gyvenimo būdas“, – atsidūsta pašnekovas.
DELFI primena, kad prieš lygiai 10 metų, 2008-ųjų spalio 5 d., startavo projektas „Tūkstantmečio odisėja“, davęs pradžią naujai tradicijai – Valstybės dieną 21:00 vieningai visame pasaulyje giedamai „Tautiškai giesmei“.
Kai jachta „Ambersail“ atsišvartavo palikdama Klaipėdos uostą, 11 įgulų ir 120 buriuotojų turėjo vieną misiją – 26 pasaulio lietuvių bendruomenėms nugabenti Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus laišką ir pakviesti skirtinguose pasaulio kraštuose gyvenančius mūsų tautiečius drauge švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį.