Skirtingai nuo kitų etninių grupių, pabėgusių iš Angolos į kaimyninę šalį Namibiją dėl karų, sausros ir galingų etninių grupių invazijos, Mumuilos žmonės neišsikraustė už Angolos ribų, liko čia bei puoselėja savo tradicijas.
Mumuila garsėja tuo, kad laikosi tradicinės afrikietiškos kultūros, kurią demonstruoja stilingose šukuosenose, unikaliuose suknelių pasisiuvimo būduose, o taip pat – kaip puošiasi kūną įvairiausiais pačių pasigamintais papuošalais.
Ūkis
Mumuila gentis verčiasi natūriniu žemės ūkiu, kukurūzų ir kitų produktų auginimu. Taip pat užsiima gyvulininkyste – augina galvijus, ožkas bei vištas.
Jie retai valgo savo užaugintą mėsą, verčiau renkasi košę, kukurūzus ir pieną. Savo galvijus žudo tik ypatingomis progomis. Gentis taip pat garsėja bitininkyste. Tai yra labai vertinama prekė ir vienas skaniausių delikatesų, ypač vaikams – nes saldainių juk nėra.
Turgus
Genties gyvenimo sąlygos yra sunkios. Moterims kartais tenka nueiti 50 km su nešuliais ant kupros, kad pasiektų Huilos turgų norint parduoti savo užaugintas, surinktas ar pagamintas prekes. Genties atstovai prekiauja savo gyvuliais ir užaugintais grūdais, taip pat pasiūtais audiniais bei antklodėmis, populiariausiu maisto produktu – kukurūzų miltais, iš kurių kiekvieną dieną verda neatsibostančią košę.
Prekiauja surinkta druska ir pačių pagamintu vynu. Jeigu kažkas atliko visus darbus ar jau prasimanė pinigėlių, visuomet laukiamas turgelio kampelyje, kur jis pilstomas. Šeimininkėlė pasemia stiklinę už 10 euro centų tiesiai iš kibiro, ir visi susirinkę pašiūrėje nuo saulės linksmai leidžia laiką besišnekučiuodami.
Plaukai
Mumuilos moterims plaukų puošyba yra labai svarbi ir unikali tradicija. Jos dėvi įmantrias, unikalias šukuosenas, kurios turi didelę vertę aplinkinių akyse.
Dredą primenančios šukuosenos skirtos ne tik estetikai. Pynės vadinamos nontombi, o nontombi skaičius ant moters galvos turi specifinę reikšmę. Moterys ar mergaitės paprastai turi keturis ar šešis nontombus. Kai pastebite moterį su trimis nontombais, vadinasi, kažkas mirė jų šeimoje.
Taip pat galite pastebėti nuskustas kaktas. Mums gal tai ir nelabai priimtina, bet čia tai laikoma grožio simboliu.
Apykaklės
Vienas keisčiausių ir mums turbūt nesuprantamų dalykų yra kaklo aplipdymas moliu. Moterys mėgsta dėvėti storas apykakles, pagamintas iš purvo bei karoliukų. Purvo kiekis toks didelis, kad netgi slegia puošeivą. Ant pečių tenka nešioti gerai užaugintą, iki 10 kg sveriančią išpuoštą apykaklę. Moterys varžosi, kurios kaklo papuošalas didesnis ir margesnis.
Paklausite, kaip jos naktį nesusigadina nei šukuosenų, nei apykaklių? Ogi galvą deda ant specialiai pasigamintų medinių taburečių. Taigi, grožis reikalauja aukų.
Kiekvienas moters gyvenimo laikotarpis lemia, kokio tipo karolius jos dėvi. Taip pat yra atitinkamos priežastys – mirties, vestuvių ar kitos, – kurios lemia, kokius papuošalus nešios. Panašiai kaip mūsų moterims.
Jaunos merginos dėvi raudonus, sunkius karolius, pagamintus iš karoliukų ir padengtus mišriu dirvožemiu bei lateksu. Vėlesniame mergaičių gyvenimo etape nešioja geltoną karolių rinkinį, vadinamą vikeka, pagamintą iš vytelėmis aptrauktos žemės. Merginos dėvi tai iki vestuvių, kurios gali trukti iki ketverių metų. Susituokusios jos nešioja didelį sukrautų karolių rinkinį, vadinamą vilanda.
Mumuilos moterys po vedybų niekada nenusiima karolių ir turi miegoti su jais. Jos naudoja galvos atramos norėdamos šukuosenas apsaugoti.
Mišinys plaukams
Norėtumėte pabandyti pasigaminti sau tokį mišinuką ir užsitepti ant plaukų? Kai sužinosite, kas dedama į vidų, noras greitai dings. Taigi, reikia sumaišyti ochrą arba raudoną pastą, vadinamą oncula, gautą iš susmulkinto raudono akmens.
Tada į raudoną pastą įpilti džiovinto karvės mėšlo, žolelių, susmulkintos medžio žievės ir aliejų mišinio, kuris tepamas ant plaukų. Mėšlas tarnauja kaip natūralūs klijai. Tuomet tepame ant plaukų ir turime tradicinį nontombi. O ant viršaus plaukus dar papuošiame džiovintu maistu bei karoliukais. Bandysite?
Valdymas
Mumuilos kultūroje, kaip ir kitose gentyse, žmonės savo vardų viešai nemini. Regione jie turi genties vadą, kuris yra didžioji genties galva.
Po vadovu yra grupė vyresniųjų, pavaldžių tiesiogiai jam. Kilus konfliktui tarp žmonių, įsikiša vyresnieji bei genties galva. Taip pat spręsti problemų dažnai kviečiamas ir būrėjas. Nors į jo pareigas dažiau įeina, sakyčiau, neapčiuopiami darbai, tokie kaip lietaus prišaukimas ar galvijų dvasinis gydymas, kai bandas guldo ligos.
Tikėjimas
Mumuila tiki dvasiomis ir aukščiausiomis būtybėmis, todėl dažnai kreipiasi į būrėją, kad galėtų su jomis pasikalbėti. Tikima, jog protėvių dvasios gali būti naudingos arba netgi pakenkti. Na, bet Mumuila neužsiima vudu – čia daugiau vakarų Afrikos sritis.
Taigi, Mumuilai, norint įtikti protėviams ir gauti jų palaiminimus, reikia aukoti gyvulius. Netgi kai gentyje pagimdomas vaikas, jį „priskiria“ mirusiai dvasiai norint jį „palaiminti“ ir „apsaugoti“. Keistai atrodo, ar ne? Tarsi dvasinis žmogaus aukojimas. Vyresnieji vis dar garbina ir jaučių dievą. Jų kultūra nuolat patiria spaudimą dėl didėjančio aplinkinių krikščionių misionierių buvimo. Ką jūs darytumėte? Atverstumėte juos krikščioniais ar paliktumėte ramiai egzistuoti ir toliau puoselėti mums nesuprantamas dvasines tradicijas?
Lubango miestas
Pasivaikštau su gidu, kuris, beje, yra mokytojas, per miestą. Gatvėje susitinkame jo studentų. Lučiano labai draugiškai mus pristato, pabendraujame, ir kalbos nukrypsta apie jo studentus.
Kadangi lytiniai santykiai čia pradedami anksti, merginos dažnai pastoja mokykliniame amžiuje.
Kol merginos yra su pilvuku, joms draudžiama lankyti paskaitas. Jeigu būtų leidžiama, tokiu atveju jaunimas galvotų, kad požiūris į mokslą yra atsainus ir yra normalu anksti pastoti. Gerai vertinamose mokyklose griežtos paskaitų nelankymo taisyklės pristabdo ankstyvą nėštumą.
Velvičija
Velvičija auga dykumoje, prisitaikiusi prie karšto ir sausringo klimato, drėgmę gauna iš ryto rasos, nes lapai turi itin daug žiotelių. Nors augalo amžių nustatyti sunku, manoma, kad jis gali augti daugiau nei tūkstantį metų. Nuostabioji velvičija laikoma gyvąja fosilija.
Auga labai lėtai iš trumpo, storo, medingo kamieno. Turi tik du lapus, kurie pastoviai auga iš pagrindo. Šie du dideli lapai auga visą augalo gyvenimą ir gali pasiekti net 4 m ilgį ir 2 m plotį. Iš augalo pagrindo išauga ūgliai su nedideliais kankorėžiais – vyriškais ant vieno augalo, moteriškais ant kito. Juos apdulkina vabzdžiai.
Beje, velvičija yra pavaizduota net Namibijos herbe ir yra griežtai saugoma.
Daugiau įspūdžių galite pamatyti „Instagram“, „Facebook“ ir „Youtube“ platformose.