Izraelis nepaprastai traukia turistus iš Lietuvos. Daug kas ten keliauja dėl Tel Avivo paplūdimių ir viešbučių Viduržemio jūros pakrantėje. Ir tikrai verta, nes man asmeniškai šiek tiek primena Barseloną. Istorija besidomintys masiškai vyksta apžiūrėti Jeruzalės, kur aplanko raudų sieną ir kitas šio miesto įžymybes.
Dar vienas traukos objektas – Negyvoji jūra, kurioje gali gulėdamas skaityti laikraštį. Tai nėra legenda, taip žmonės tikrai elgiasi. Tiesa, šiais laikais ne dėl to, kad paskaitytų įdomų straipsnį, o tam, kad papozuotų nuotraukai socialiniams tinklams. Daugelis keliautojų šiuos dalykus jau pamatė ir išbandė, todėl keliaudami į žydų šalį bando atrasti kažką naujo, kažką ypatingo. Kaip tik apie tokią vietą noriu jums papasakoti. Turistai ten užsuka retai, o visai be reikalo. Garantuoju – įspūdis liks ilgam.
Jeigu didžiausias Izraelio miestas, turistų pamėgtas Tel Avivas yra ryškus, spalvotas ir pilnas vakarietiškam pasauliui būdingų dalykų – nuo madingų parduotuvių iki triukšmingų naktinių klubų, tai į rytus, visai netoli jo esantis Bnei Brak – visiška priešingybė. Čia visada tvyro susikaupimas ir rimtis, o veiksmas gatvėje primena kokią nors kostiuminę kino dramą. Taip jau istoriškai susiklostė, kad nuo pasaulietiškai mąstančių žydų čia atsiskyrė ir apsigyveno ypatingi žmonės, kuriuos gaubia daugybė mitų ir paslapčių. Tai – haredi žydai, dar vadinami ultra ortodoksais.
Daug kas bijo čia važiuoti, nes galvoja, kad tai draudžiama ar net baudžiama. Nesąmonė, sėskite į nuomotą automobilį, pastatykite jį leistinoje vietoje ir prašom, dairykitės kiek tik norite. Arba, paprastesnis būdas – iš Tel Avivo centro veža autobusai.
Kadangi turizmas Bnei Brak nėra stipriai paplitęs į atvykėlius vietiniai dažnai žiūri su nuostaba. Ir stebi juos tarsi pro padidinamąjį stiklą. Jeigu nenorite sulaukti pastabų – elkitės ramiai, netriukšmaukite, per daug neapsinuoginkite ir demonstratyviai nelyskite vietiniams į akis. Ypač rekomenduojama nieko neklausinėti ir nekalbinti moterų. Tai gali sukelti vietos vyrų pasipiktinimą ir pavydą.
Labiausiai ši religinė bendruomenė traukia pasaulio dėmesį dėl to, kad jie nesinaudoja internetu, mobiliaisiais telefonais, nežiūri televizijos, nevaikšto į kino teatrus ir panašiai. Tokie, tarsi užstrigę sename laikmetyje. Na, galbūt kažkada taip ir buvo, tačiau laikai keičiasi, tikrai ne visi yra tokie atsiskyrę nuo pasaulio.
Dabartiniai Bnei Brak gyventojai, bent dalis jų – naudojasi viskuo tik kur kas mažiau nei kiti žmonės. Laikas pramogoms yra stipriai ribojamas, pavyzdžiui, kompiuteris – vos vieną ar du kartus per savaitę. Televizorių miestelėnai vadina laiko švaistymu, o naktiniai klubai jiems nesuprantama pramogų rūšis. Sako: šokti, žinoma, galima, tačiau ne klubiniu būdu reikia tai daryti. Apie socialinius tinklus daugelis girdėjo, bet registruotis ten neskuba. Arba jaunoji karta tai daro slapta nuo tėvų. Kai kurie net ir mobiliuosius telefonus slepia.
Atvykus į Bnei Brak iš karto galima pastebėti, kad didžioji dalis praeivių apsirengę labai panašiai – vyrai su skrybėlėmis, solidžiais paltais, kostiuminėmis kelnėmis. Be to, beveik visi jie augina barzdą, tik pas vienus ji trumpesnė, pas kitus ilgesnė. O moterys – su sijonais žemiau kelių, kukliais tamsiais viršutiniais drabužiais, klasikiniais batais. Dauguma ant galvos rišasi juodas skareles arba nešioja kepures. Ir beveik viskas – juodos spalvos, vos tik kelios detalės, tarkim, marškiniai yra balti.
Kuklumas – haredi žydams yra dorybė, tad kukliai rengtis atrodo logiška.
Vyriška barzda – viena iš Dievo duotybių, tad kam ją skusti ir jos atsisakyti? Nors neretai galima pamatyti žydų be barzdos, regis, už tai jiems niekas negresia. Tiesa, bebarzdžiais dažniausiai renkasi būti jaunesnės kartos atstovai.
Haredi žydų tikėjime stengiamasi nieko nekeisti – angliškai šį savo pasirinkimą jie vadina „change nothing“, tad labai stipriai laikomasi tradicijų. O tokia apranga ėmė vyrauti tada, kai Rytų Europoje ir užgimė ši bendruomenė. Buvo rengiamasi taip, kaip tuo laiku rengėsi aukščiausias visuomenės sluoksnis. Be to, dėvėdami panašius, tarp kitų išsiskiriančius drabužius, jie sudaro vieningą bendruomenės įspūdį, kas taip pat labai svarbu. Ir jų gretose vertinama.
Dar sakoma, kad juoda pasirinkta todėl, kad iš tiesų tai yra spalvos nebuvimas. Juk taip kur kas lengviau susikoncentruoti į savo sielos vidų, į religiją, kai nereikia nuolat galvoti apie išorę – ką apsirengti. Be to, niekas neblaško dėmesio net ir einant gatve.
O ilgi paltai pasirenkami todėl, kad simbolizuoja pagarbą. Ir kodėl vasara turėtų būti išimtis? Visais metų laikais jie juos dėvi ir nemato vargo. Be to per šabą vyrai išsitraukia savo šventinę kailinę kepurę, vadinamą „streimel“. Nors visur ir visada šie žydai kalba apie kuklų gyvenimo būdą – internete nesunku patikrinti, kad tokia kailinukė gali kainuoti net apie 1000 eurų. Na, galbūt tai viso gyvenimo pirkinys, kaip lietuviui geras automobilis.
Haredi, o ypač šio tikėjimo atšakos, „hassidic“ žydų moterys turi paisyti labai griežtų kuklumo reikalavimų. Sijonas negali būti aukščiau kelių, o rankovės – trumpesnės nei iki alkūnių. Nuo tada, kai moteris išteka, ji negali rodyti savo plaukų. Dažniausiai jos dėvi perukus, imituojančius jų natūralius plaukus. Ekstravagantiškų rožinių, salotinių ar trumpų ežiuku kirptų perukų, žinoma, nepamatysite, nes jie būtų per daug iššaukiantys ir galėtų užtraukti didžiulę gėdą visai žydės šeimai. Kai kurios galvą net nusiskuta ir ant jos deda peruką. Tam, kad nebūtų nė menkiausios galimybės, kad kažkas pamatys nors sruogą tikrųjų plaukų.
Labai stiprūs įsitikinimai dėl lyčių reguliuoja daug haredi žydų gyvenimo aspektų. Būtent Bnei Brak mieste buvo atidaryta pirmoji tik moterims skirta parduotuvė. Čia jos gali ramiai apsipirkti, nebijodamos, kad reikės labai galvoti apie savo elgesį, kokį privalo demonstruoti vyrų akivaizdoje. Be to, berniukai ir mergaitės dažniausiai mokosi skirtingose mokyklose, meldžiasi skirtingose sinagogų erdvėse ir panašiai.
Žinoma, antrąsias puses tokiomis sąlygomis susirasti sunku, todėl santuokos šioje bendruomenėje dažnai yra sudaromos tėvų sutarimu. Ir tai vyksta ne sulaukus brandaus, tuoktuvėms tinkamo amžiaus, tačiau „sutuoktiniams“ būnant 16-19 metų. Kad netyčia patys savarankiškai ko nors neišsirinktų. O vis dažniau pasitaiko, kai Haredi bendruomenės jaunimas įsimyli ką nors iš pasaulietiškų žydų. Daugumai šeimų tai nėra baisi tragedija, bet šioks toks nusivylimas iš tėvų tikrai girdisi.
Kadangi „Tinderiu“ ir kitomis pažinčių programėlėmis vietinis jaunimas nesinaudoja – labai įdomus reiškinys čia vyksta kiekvieną vakarą. Jeruzalės gatvėje, prie lauko sporto salės, kurią vietiniai vadina „Jungle Gym“ galima pamatyti daug jaunų žmonių, kurie ateina megzti pažinčių. Žinoma, niekas nesiliečia ir viešai nesiglėbesčiuoja, sėdi toli vienas nuo kito, kalbasi apie hobius ir visus nekaltus dalykėlius. Įsivaizduoju, kad maždaug taip kadaise susipažindavo mūsų visų seneliai Lietuvos miesteliuose ir kaimeliuose.
Šioje vietoje svetimšaliai nepageidaujami, tad jeigu norėsite šį procesą pamatyti savo akimis, apsimeskite, kad einate pro šalį. Stipriai nenukreipkite žvilgsnio į tuos jaunuolius, ir jokiu būdu nefilmuokite ir nefotografuokite.
Sakoma, kad žmonėms, norintiems pasirinkti kitokį, ne haredi, kelią ištrūkti labai sunku. Visų pirma, jų mokyklose mokoma daugiausia religijos, o kitų pasaulietiškų, gerą darbo vietą galinčių garantuoti dalykų – ne itin stipriai. Matematika, fizika, biologija, užsienio kalbos... Visi šie mokslai antrame plane. Labai liūdna realybė: daugelį haredi žydų darbo rinkoje nukonkuruotų pasaulietiškų mokyklų absolventai. Kad taip ir nutinka, man pasakojo patys izraeliečiai.
Ką per dienas veikia suaugę Bnei Brak gyventojai? Yra specialios mokyklos, vadinamos Ješivomis, kur vyrai pilną darbo dieną studijuoja Torą. Tai – tarsi universitetas, bet ten nemoko nieko kito, jokių profesinių dalykų, tik religijos. Ir tokie studentai gauna stipendijas, kurios leidžia jiems nedirbti, arba dirbti ne pilną darbo dieną, jei šie spėja.
Izraelyje nuolat kyla diskusijų, ginčų, ar tai turėtų tęstis, vis keliamos mintys, kad finansavimą reikėtų nutraukti ir integruoti jaunus vyrus į darbo rinką, o Ješivos studijas palikti tik tiems, kas siekia tapti dvasininkais.
Tarp pasaulietiškų Izraelio gyventojų neretai kyla nepasitenkinimas, nes būtent jų mokesčių pinigai išlaiko visą dieną Torą studijuojančius haredi bendruomenės narius. Dalis visuomenės kaltina juos dėl to, kad Izraelis neišnaudoja viso savo potencialo. Atseit šalis surenka mažiau mokesčių, o išdalina daugybę pašalpų. Sakoma, kad haredi neneša ekonominės šalies naštos, tačiau tik džiaugiasi kitų piliečių darbo vaisiais.
2018 metų duomenimis, Ješivų studentų daugėja, dirbančiųjų – mažėja. O kadangi ir pačių haredi bendruomenė auga, nedarbo procentas didėja.
Ar studentų skaičius krenta, ar kyla, priklauso nuo to, ar haredi partija išrenkama į šalies valdžią. Dabar – geri laikai jiems, nes vėl pakeltos stipendijos, suteikiama daugiau socialinių garantijų.
Pagal 2017 metų duomenis, Ješivų studentų Izraelyje buvo 124 tūkstančiai. Įdomus faktas mums lietuviams: į Bnei Brak perkelta pirmoji pasaulyje Panevėžyje 1919 metais įkurta Ješiva – dabar viena svarbiausių Izraelyje.
Atvykę į Bnei Brak būtinai pasižvalgykite pagrindinėje miesto gatvėje Rabbi Akiva. Kai kurie žydai juokaudami ją vadina Penktuoju aveniu, tarsi tai būtų populiari parduotuvių gatvė Niujorke. Žinoma, nieko panašaus čia nėra. Daug maisto prekių, daug religinių prekių, keli perukų salonai, jų tradicinių juodų drabužių parduotuvės.
Jeigu domitės kainomis, iškart pastebėsite, kad Bnei Brak daug kas kur kas pigiau nei, pavyzdžiui, Tel Avive. Taip yra todėl, kad šis miestas yra vienas vargingiausių visoje šalyje. Kai kuriais skaičiavimais, daugiau nei pusė (53 procentai) haredi žydų gyvena žemiau skurdo ribos. Be to, jų pajamos yra net du kartus mažesnės nei kitų Izraelio žydų.
Įdomu tai, kad patys haredi bendruomenės žmonės nelaiko savęs vargšais. Ir tikrai nestovi gatvėse prašydami išmaldos. Pernai gruodį „Haredi Institute for Public Affairs“ publikuotame straipsnyje teigiama, kad net 71 procentas haredi žydų yra patenkinti savo ekonomine padėtimi. Ir tik mažiau nei 8 procentai ultra ortodoksų pripažįsta jaučiantys nepriteklių. Bet tai jiems nėra priežastis ieškoti darbo.
Nuvykę į Bnei Brak, greičiausiai neužmegsite naujų draugysčių su vietiniais, daugelis visiškai nelinkę bendrauti su turistais. Tačiau ir be pažinčių ten yra ką veikti. Šiame mieste privalote aplankyti lietuvišką vietą, kuri svarbi visiems žydams. Ponevezh Yeshiva, Ortodoksų Harvardu vadinamas universitetas, kur ruošiami žydų mokslininkai ir rabinai. Ta mokykla pradžioje buvo Lietuvoje ir tik 1943 metais perkelta iš Panevėžio (dėl to toks pavadinimas) čia. Lankytojai vyrai įleidžiami su padoriais rūbais ir galvos apdangalu, galima užeiti vidun ir apsidairyti.
Taip pat dėmesio verta Itzkowitz sinagoga, sakoma, kad tai labiausiai užimta sinagoga pasaulyje, visada pilna tikinčiųjų.
Priešais Ponevezh Yashiva laiptus yra „Deli Pit Stop“, kur rekomenduojama paragauti kapotų kepenėlių, „kugel“ iš kiaušininių makaronų arba kaip mums įprastą iš bulvių, ir būtinai paskanaukite „kishkes“ (kimštų dešrelių). Dar vietinių mėgstamas patiekalas: žuvies galva, bet tai jau delikatesas.
Vietinėse Bnei Brak kepyklėlėse nusipirkite žydiškų bandelių ir jų tradicinės duonos, kuri vadinasi „challah“.
Dar vienas objektas, kurį mėgsta aplankyti turistai – tai milžiniškas „Coca-Cola“ išpilstymo cechas, Bnei Brak pakraštyje, Kahaneman gatvėje. Sakoma, jog tai vienas iš dešimties didžiausių tokių cechų pasaulyje. Norint patekti į vidų reikia iš anksto rezervuoti laiką.