Korovajų (korowai) gentyje gyvena 3 000 žmonių. Kai 1970 m. antropologai atrado šią gentį, jie apie aplinkinį pasaulį nežinojo nieko. Gentis tiki, jog egzistuoja daug įvairių dievų, iš kurių pagrindinis – raudongalvis dievas Gimigi. Tai – dvasia kūrėja. Kai įvyksta kokių nors nelaimių ar nesėkmių, korovajai paaukoja kiaulių savo protėvių vėlėms.
Savo vaikams jie seka daug pasakų, pasakoja apie užkalbėjimus, burtus ir įvairius totemus. Gentyje tikima, kad visata kupina įvairių dvasių, o protėvių vėlės juos saugo. Taip pat tikima reinkarnacija. Vis dar labai sunkiai atsisako savo religijos, nors 1990 metais buvo pakrikštyti.
Šeima, kuri mane priėmė, nėra didelė. Ją sudaro tėvas su mama, dvi vyresnės dukros, joms 15 ir 17 metų, bei mažylis pagrandukas. Vyras nuolatos šypsosi ir yra labai draugiškas. Jis visą laiką vaikšto nuogas, tik prisižiūri savo „daikčiuką“. Nežinau, kaip anatomiškai papasakoti, bet, paprastai sakant, savo penio vidinę kietąją dalį susikiša giliai vidun į minkštąją odos dalį ir galiuką užsiriša žole, kad niekas neįlįstų. Jeigu nori šlapintis, žolelę nusimeta ir paskui užsiriša naują.
Mama – tikra energijos „bomba“. Nuolatos juda, bendrauja, šypsosi, juokiasi. Vaikšto prisidengusi tik sijonu iš žolių. Nešikų gretose yra jų giminių, todėl visiems smagu čia ateiti. Šeimininkai iš karto puola visus atėjusius vaišinti trintų sago palmių miltų blynais ir upės vandeniu.
Mane pakviečia užsiropšti į aukštąjį namelį, kuriame jie gyvena. Prieš man lipant per iškapotą bambuko kartį, šeimininkas ją apačioje pririša tvirčiau, kad vėliau nereikėtų kepti 90-ies kilogramų lietuviško blyno.
Namelis medyje padalytas į dvi dalis. Viena pusė – vyrams, kita – moterims su vaikais. Vyrų dalis tvarkinga, čia mažai daiktų, yra laužavietė. Moterų pusė nukrauta įvairiausiais rakandais, o laužavietė – vidury kambario. Laužą kuria ant lentų, užbertų smėliu ir apdėtų akmenimis. Smėlis neleidžia lentoms užsidegti.
Namelyje ant lubų prikabinėta suvalgytų gyvūnų kaulų. Korovajų genties žmonės suvalgę mėsą kaulų niekada neišmeta. Duoti juos gyvuliams, šunims ar išmesti yra blogas ženklas, todėl jais nukabinėja visus savo namukus. Galima rasti tikrų įdomybių: vėžlių kiautų, beždžionių kaukolių ar įvairių žuvų kaulų.
Šeima laiko tris šunis, jie visą laiką praleidžia medžio namuke, patys nulipti negali. Jeigu šeimininkai eina kur nors į mišką ir jų nepaima, tai vyksta tikras staugimo choras. Taip pat standartiškai po namuku laikoma kiaulių. Ir visi maisto likučiai ar lapai keliauja pro grindų tarpus tiesiai joms. Kiaulės neaptvertos ir laisvai išeina į džiungles ieškoti maisto, o jo čia apstu. Beje, čia pat, kieme, auga ananasai ir bananai.
Aš apsistosiu palapinėje, kuri bus žemesniame namuke. Kai vaikštau, grindys braška, todėl džiaugiuosi, kad esu žemai. Turiu tinkliuką nuo uodų, todėl, nors ir karšta, renkuosi nakvynę palapinėje, nes į ją neturėtų įšliaužti gyvačių, kurių čia apstu.
Kitą rytą su korovajų šeima išėjau daryti spąstų žuvims. Jie gaminami labai įdomiai. Nusikirto palmės lapą, jį supynė ir padarė krepšį, tuomet susirado termitų lizdą ir su mečete jį susmulkino į gabalus. Juos sutrupino ir sukrovė į krepšius. Termitų pilnas palmių puodynes įkišo į upę ir paliko parai. Žuvys įplaukia į vidų, ėda termitus ir kurį laiką ramiai sau tūno viduje.
Kitą dieną patikrinome spąstus, jie buvo tušti. Nieko tokio, nes naktį viena iš dukrų su mano prožektoriumi upėje pagavo dvi dideles gyvatgalves žuvis. Pietūs buvo labai gardūs. Beje, anksčiau jie gaudydavo ir krokodilus, tačiau dabar juos sumedžioti labai sunku, nes mažai liko.
Nauja diena – nauji darbai. Iš džiunglių išnyra jaunas raumeningas vyras su moterimis. Šis stipriosios lyties atstovas turi tris žmonas. Jis kartu su mano lankoma šeima eina kirsti sago medžio (valgomoji palmė). Nuo jo veido niekuomet nedingsta šypsena, kaip ir nuo šeimininkės. Paeiliui visi trys kertame palmę ir greitai guldome ją ant šono. Vyrų darbas – nukirsti ir atverti palmės vidų. O viduje yra tai, ką jie valgo. Už poros valandų palmė būna atvira ir moterys gali kibti į darbą. Dabar jos turi susmulkinti viduje esančią palmės medieną kuo mažesniais gabalėliais. Tam naudoja savotišką ilgą plaktuką (kirtiklį) metaliniu antgaliu. Aš taip pat pabandau prisidėti prie vakarienės gamybos.
Vyrai, baigę darbą, ilsisi. Vaikas, kuris visur eina kartu, pasiima mečetę ir švaistosi, kur papuola. Tai į lapą, tai į kokį medį. Mama vieną kartą atėmė mečetę, bet jai nuėjus dirbti ir nusisukus vaikis vėl švaistosi. Aš negaliu žiūrėti, kaip vos mečetę pakeliantis vaikis ja mosikuoja ir gali susižaloti...
Kai vyrai nusprendžia, kad pakaks dykaduoniauti, eina valgyti skaniausios palmės dalies, t. y. viršaus. Viršūnėje, toje vietoje, kur pradeda dygti lapai, yra labai skani dalis – minkštasis kamienas. Prisikertame jo gabaliukų ir visi ragaujame. Iš tikrųjų labai skanu. Primena lazdynų riešutus, kai jie dar jauni ir visiškai nesubrendę. Tik čia daug geriau, nes galima kimšti pilna burna ir nereikia vargti lukštenant po vieną riešutėlį. Atsikirtai gabalą ir – į burną! Po kurio laiko, kai moterys baigia smulkinti medieną, nusirenku nuo rankų kirmėles, dėles ir einu pažiūrėti, ką jos ten gamina.
Ogi ima riestą lapo kotą ir darosi lovelius. Prisiberia smulkintos medienos, pasemia stovinčio pelkės vandens ir perplauna medienos gabaliukus. Taip išgaunami sago miltai, kurie ir yra jų pagrindinis maistas. Perplauta mediena išmetama, o miltai lieka lovio dugne. Po gerų poros valandų darbo moterys pasigamina apie penkis kilogramus šlapių miltų. Vėliau išdžiovina ir iš jų ant ugnies kepa blynus. Dvi šeimos sutartinai besišnekučiuodamos ir besijuokdamos dirbo apie penkias valandas. Be mano pagalbos turbūt būtų dirbę šešias valandas. Juokauju! Turbūt keturias. Ir kiekviena šeima pasigamino maisto savaitei.
Naktis buvo įprasta – pliaupė tropinis lietus, o miego buvo nedaug. Šiandien su šeima einu toliau nuo namų spęsti spąstų laukinėms kiaulėms. Iš pagalių padarome sunkų dangtį, jis pastatomas ant gyvūnų tako. Dangtis užkrenta, kai kiaulė pajudina virvutę. Taip pat einame rinkti sago kirminų.
Šeimininkas su kirviu sukapoja prieš mėnesį nukirsto palmės medžio kelmą, kuriame jau prisiveisę aibė milžiniškų kirminų. Didesnius deda į krūvą, mažesnius suvalgo iš karto. Kartu su mumis keliavęs vaikas suvalgė net tris. Kol dar nemačiau kirmino dydžio, galvojau, paragausiu ir aš. Tačiau kai išvydau jį gyvą ir besiraitantį, nedrįsau to padaryti. Per porą valandų genties atstovai iš kelmo prisirinko gal kilogramą kirminų. Parsinešame viską namo – dabar jau bus šventė. Prieš vakarienę moterys gamina sijonus. Grįždamos iš džiunglių prisirinko tam skirtų lapų, dabar juos smulkina į plonus siūlelius ir ruošia medžiagą sijonams gaminti.
Sutemus lipu aukštyn, į namuką. Turbūt net nesakysiu, kaip „jauku“ tai daryti, kai viskas braška. Moterys užberia ant lapų sago miltų ir per vidurį – kirminų. Lapą susuka ir uždeda ant ugnies. Po dešimties minučių vakarienė paruošta. Per sieną perduoda vakarienę vyrams, šio kasdienio gardėsio pasiūlo man. Ragauju ir blyno, ir kirminų. Blynas yra pats sausiausias, kokį valgiau gyvenime, tačiau turi savitą skonį ir yra šiek tiek tamprus, o kirminas paskanina blyną išsiliejusia „grietinėle“. Savotiškas skonis ir kirmino, jo odelė tampri. Antro jau nenorėčiau. Tiesiogine to žodžio prasme dabar pilve turiu kirminų. Suprantu, kodėl šio kaimelio gyventojai juos valgo tik mažus, nes jie mažiau tamprūs.
Didesnius sunku sukramtyti net keptus. Kirminus jie labai mėgsta, be to, tai – baltymų šaltinis. Paukščių ir džiunglių gyvūnų jau mažai likę, nes viską suvalgė žmonės. Be to, reikėtų eiti labai toli, kad ką nors galėtų susimedžioti. Net paukščiai rytais tyli. Arba bijo, arba jų nebėra.
Labas rytas, išsimiegojau neblogai. Pilve niekas nejudėjo ir nereikėjo naktį lakstyti į džiungles, todėl galiu teigti, kad vakarienei kirminai tiko.
Autoriaus filmus galima rasti Youtube, Facebooke, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje journey.lt