D. Kneižys pasakoja, kad Markizo salos nutolusios beveik 1,5 tūkst. km nuo Taičio į šiaurės rytus link pusiaujo. Jos priklauso Prancūzijos Polinezijai, o kartu ir Prancūzijai.
„Realiai čia Prancūzija teikia tik karinę, medicininę bei edukacinę pagalbą, ką ir turėtų daryti stipri valstybė, o kitur leidžia tvarkytis patiems vietiniams gyventojams. Norint pasiekti šias salas, reikia skristi į Taičio Papeetę, o iš ten vietiniu skrydžiu į Markizo salas – kito kelio nėra“, – pasakoja keliautojas.
Pagrindinėse šešiose salose bendra gyventojų populiacija – tik apie 9 tūkst. žmonių. Pasak D. Kneižio, Markizo salos nuo kitų Polinezijos salų skiriasi kaip diena ir naktis.
„Visų pirma, ten vanduo nėra toks žydras ir skaidrus, kaip, pavyzdžiui, Tuamotu ar Society salynuose. Taip yra dėl to, nes aplink Markizo salas vandenyje gausu planktono bei kitų organizmų, kas vandenį padaro turintį daug maisto ir pritraukia tokias dideles žuvis, kaip pelėdines rajas bei įvairius ryklius. Markizo salos – vienos žymiausių, neskaitant Maldyvų, pelėdinių rajų skaičiumi. Ir skaičius vis didėja, nes tyrimų iki šiol padaroma labai mažai.
Viena mūsų misijų čia ir buvo atrasti bei užfiksuoti kuo daugiau tokių rajų. Turėjome tam specialiai skirtą komandą ir įrangą. Paprastai bandome užfiksuoti dėmes ant Mantų pilvo, nes tie taškiukai tarsi žmogaus pirštų atspaudai – unikalūs ir nė viena kita raja tokių daugiau neturi. Tuomet nuotraukos įkeliamos į bendrą portalą ir ten jau sekamas kiekvienas individas, kur keliauja, kaip keliauja ir stebimas jų skaičius“, – pasakoja D. Kneižys.
Pasak jo, Markizo salų peizažas ir kraštovaizdis kardinaliai skiriasi nuo kitų salų. Smėlis įlankose juodas, visur išsikišusios aštrios uolos bei akmenys, o juos supa didžiuliai statūs kalnai, apaugę vešlia augmenija.
„Vaizdai dramatiški. Kiekvieną kartą išlipus atrodo, jog vaikštai „Jurassic Park“ filmavimo aikštelėje. Tas kraštovaizdis veda į įspūdingo grožio žygius, krioklius ir neaprėpiamas džiungles, o aplink gyvoje gamtoje auga mangai, kokosai, papajos ir kiti įvairiausi vaisiai. Eini, randi, nusiskini bei valgai – gyvenimas paprastas.
Vanduo irgi teka iš įvairiausių šaltinių kalnuose, problemos su gėlu vandeniu nėra. Žinoma, beveik kasdien lyja, pučia stiprūs vėjai, bet tai suteikia tik dar daugiau jėgos ir energijos šiai vietai“, – įspūdžiais dalijasi Markizo salas aplankęs lietuvis.
O ir vietinių gyventojų kultūra, anot jo, čia labai skiriasi nuo kitų aplankytų vietų.
„Kanibalizmas Markizo salose baigėsi vos prieš 30 metų. Valgydavo jie ne bet ką, o tik kilminguosius ir aukštą statusą turinčius žmones. Be to, ne visą kūną, o tik smegenis bei širdį taip bandydami perimti jų vadinamąją Mana arba lietuviškai sielą ir dvasią.
Vietiniai turi labai stiprų ryšį su gamta. Pavyzdžiui, vadus laidoja kišdami juos į specialų tarsi iš „Avataro“ medį, kuris augdamas plečiasi į šonus taip atverdamas dar daugiau kapaviečių, o ši vieta vadinama Marae, tarsi jų šventykla, kur atliekamos įvairios ritualinės ceremonijos. Keista būti šalia medžio, kuriame guli šimtai kaukolių ir žmonių kaulų. Tas medis tarsi sujungia žemę su dangumi, o atliekant ceremonijas ten susijungia ir žmogus su šiomis dviem stichijomis.
Įspūdingi ir vietiniai šokiai. Vyrų ritualai agresyvūs, su daug energijos, moterų – švelnūs, su gražia melodija, o tarpusavyje šie dalykai, sunku patikėti, bet dera. Vietiniai žmonės labai draugiški, priims kiekvieną čia atvykusį, pamaitins bei bandys parodyti, kokioje gražioje vietoje jie gyvena ir kaip didžiuojasi savo papročiais.
Gyvena jie iš žvejybos, drožybos ir raižybos bei turizmo. Daro papuošalus bei skulptūras iš gyvūnų kaulų, medžio, akmenų. Sunku patikėti, kai matai, ką galima pagaminti iš kaulo“, – pasakoja jau antrą kartą per pastaruosius dvejus metus Markizo salas aplankęs D. Kneižys ir viliasi čia sugrįžti dar ne kartą.