„Į vienus ugnikalnius kopti lengviau, į kitus labai sunku, vienų distancijos trumpos, bet labai stačios įkalnės, kitur – atvirkščiai. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad kopti į ugnikalnius nėra lengva, nes viską labai apsunkina birus gruntas. Bet man pavyko – užkopiau ir likau sveikas, gyvas“, – džiaugiasi Aurimas Valujavičius.
Po įtemptų žygių į ugnikalnių viršūnes ir taikstymosi su pandemijos diktuojamomis taisyklėmis šiandien Aurimas jau saugiai ilsisi Lietuvoje ir pasakoja, ką jam teko patirti per tuos tris mėnesius ir kodėl nepavyko įkopti į velnio tuzinu pažymėtą – tryliktąjį – ugnikalnį.
– Prieš išvykdamas į Čilę dalijotės planais įkopti į 13 aktyvių ugnikalnių, tačiau galiausiai užkopėte į 12. Kodėl? Kuris ugnikalnis jums paliko didžiausią įspūdį?
– Sunku išskirti, bet vienas įsimintiniausių – Ochos del Saladas, tai aukščiausias planetos ugnikalnis, į kurį man nepavyko įkopti dėl aklimatizacijos. Aš pirmą kartą buvau tokiame aukštyje, pakilau daugiau nei 6 kilometrus virš jūros lygio. Buvo išties sunku kvėpuoti. Man pavyko užkopti iki 6460 m, o ugnikalnio aukštis siekia 6893 m, tad man pritrūko maždaug 400 metrų, kas tokiame aukštyje yra tikrai daug. Bet mečiau sau iššūkį, kad dar grįšiu į Čilę ir būtinai užkopsiu iki galo.
Antras pagal įsimintinumą – Sero Asulio ugnikalnis, jis nepasižymi dydžiu, yra maždaug 3700 m aukščio, bet kopimo distancija labai ilga, o pabaigoje labai statu – teko kopti apie 60 laipsnių statumo įkalne. Kol užkopiau ir nusileidau, užtrukau 18 valandų. Išėjau 4 ryto, o grįžau prieš vidurnaktį. Be sustojimo į viršų kopiau 12 val., o grįžau per 6 val. Kiek domėjausi, žmonės į tą ugnikalnį kopia 2–3 dienas, o aš tai padariau per vieną dieną, todėl nusileidęs buvau visiškai išsekęs.
– Kopėte tik į aktyvius Čilės ugnikalnius. Ar buvote susidūręs su bundančiu vulkanu, kuris jums bekopiant galėjo imti ir išsiveržti?
– Su visiškai prabudusiais susidurti neteko, aktyvumas nėra toks stiprus kaip dabar Islandijoje, bet ir čia ugnikalniai nesnaudžia. Užkopus į Viljariką, kuris yra pats aktyviausias ugnikalnis Pietų Amerikoje, jis labai intensyviai rūko, ir niekada nežinai, kada gali išsiveržti. Kopdamas į paskutinį Antuko ugnikalnį, mačiau, kaip netoliese esantis ugnikalnis spjaudo pelenus.
– Visą maršrutą susidarėte nagrinėdamas žemėlapius, informaciją internete. Ar realybėje išvysti ugnikalniai pranoko jūsų lūkesčius? Ar neteko gailėtis, kad vieną įtraukėte į maršrutą, o kito ne?
– Lūkesčių prieš keliones geriau neturėti, todėl nė vienu nenusivyliau. Užkopiau į 12 ugnikalnių, visi jie skirtingi ir savaip gražūs. Vienų krateris labai platus, kitų labai gilus, apsuptas ledynų, kitų kraterio beveik nematyti, tad atsiveria dar kitokie vaizdai. Kiekvienas ugnikalnis savaip įspūdingas, tad nesu linkęs kažkurio nurašyti ir žvelgdamas retrospektyviai nieko nebūčiau keitęs. Mano didžiausias lūkestis buvo, kad tik pavyktų atskristi į šalį, o jau paskui viskas klojosi paprasčiau.
– Jūsų nuotykis vis dėlto vyko per pandemiją. Kaip koronavirusas pakoregavo jūsų kelionę? Ar su daug kliūčių susidūrėte keliaudamas po šalį ir bandydamas nusigauti iki visų ugnikalnių?
– Šalyje viskas funkcionuoja, bet labai apribotos darbo valandos. Karantinas ypač sugriežtinamas savaitgaliais, todėl keliaudamas Čilėje per tuos tris mėnesius pripratau nekęsti savaitgalių. Poilsio dienomis ten nelabai gali kur nors judėti, lengviau patekti į policijos akiratį, ribojamas judėjimas tarp savivaldybių, todėl sunkiau nukeliauti iš taško A į tašką B, dažniausiai tam reikia gauti leidimą. Žinoma, dokumentus jam gauti užpildydavau internetu, bet vis tiek – laiko gaišatis. Kadangi mano pagrindinis tikslas buvo ne gulėti paplūdimy, o kopti į ugnikalnius, tai parkų kontroliavimas, uždarymas irgi sukūrė papildomų problemų. Nuolat teko aiškintis realią situaciją, nes, pavyzdžiui, oficialiuose tinklalapiuose rašoma, kad parkas uždarytas, bet atvažiavus į vietovę pavyksta išsiaiškinti, kad galimybė patekti į parką vis dėlto yra.
Keli nacionaliniai parkai, kuriuose stūksojo mano numatyti ugnikalniai, buvo uždaryti, todėl automatiškai kopti į ugnikalnius buvo uždrausta. Kai kurių parkų darbo laikas buvo ribojamas, tačiau man pavyko suspėti užkopti jų darbo metu.
Nors teko susidurti su judėjimo ribojimais, o kai kurie ugnikalniai ir nacionaliniai parkai buvo uždaryti, vis tiek kopiau į visus suplanuotus vulkanus. Tiesiog pasakydavau reindžeriams, kad keliauju pėsčiomis, nes tai oficialiai kaip ir leidžiama, ir jie mane įleisdavo. Neleidžiama tik kopti į viršūnę, nes tokiu atveju, jei susižeistum ar kas nors nutiktų, nesulauktum pagalbos, todėl į daugumos ugnikalnių pačią viršūnę kopti uždrausta.
– Neleidžiama kopti į viršūnę, bet jūs vis tiek kopėte. Ar nebijojote, kad nepaisydamas taisyklių galite patekti į rimtą pavojų, nesulaukti jokios pagalbos?
– Žinoma, aš galiu sakyti, kad esu pasitikintis ir užtikrintai žinantis, ką darau, bet šitas pasakymas kalnuose nelabai egzistuoja – tikrai būna situacijų, kurios nuo tavęs nepriklauso. Gali slystelėti, gali akmuo kristi ir sužeisti ar net užmušti, ne visą laiką jautiesi saugus. Traumą gauti tikrai paprasta, todėl visada turėjau būti atsargus, nesvarbu, į kokį ugnikalnį kopdavau, nes blogiausiu atveju būčiau kur nors likęs susižeidęs ir manęs nelabai kas išgelbėtų. Tad kopti į ugnikalnius per pandemiją, kai parke nėra darbuotojų, kurie tave ištrauktų iš mirtinos situacijos, nėra saugu.
Mano sprendimas eiti prieš sistemą ir vis tiek kopti į ugnikalnius buvo gana drastiškas, bet aš sau pasakiau: atvažiavau į šalį ne žiūrėti į ugnikalnius, o kopti į juos. Tad į keletą iš tų 12 ugnikalnių kopiau, kai jie buvo oficialiai uždaryti. Žinoma, jei nebūtų pandemijos, į daugelį ugnikalnių kopčiau su kitais žmonėmis, ir tai užtikrintų daugiau saugumo, o šį kartą visus juos įveikiau vienas, nė ant vieno ugnikalnio nesutikau kitų žmonių. Pandemija padarė savo – žmonės praleidžia šį malonumą, tad patyriau visišką „solo“ kelionę.
– Kad ir kaip pavojingai skamba šis jūsų nuotykis, viskas praėjo itin sklandžiai. Kokios jūsų nuotaikos, kaip jaučiatės?
– Gerai, tik, žinoma, jaučiuosi nuvargęs. Stengiausi fiziškai atsigauti prieš kiekvieną ugnikalnį, bet iki galo to padaryti nepavykdavo. Ir tie ugnikalniai vienas po kito kaip kempinė traukė iš manęs jėgas. Bet kai viskas įdomu, viskas nauja, motyvacija išvysti vis kitokius vaizdus buvo stipriausia varomoji jėga.
– Suprantama, kad jūsų prioritetas yra ugnikalniai, bet ar pavyko susipažinti su šalies kultūra, žmonėmis? Kokį įspūdį jums jie paliko?
– Tikrai taip. Žinoma, ne tiek, kiek būtų pavykę prieš pandemija, bet net ir šiuo metu pažinau šalį gana neblogai. Kelionės pabaigoje nuvažiavau pas bičiulius dviratininkus ir keliautojus, kuriuos kelionės pradžioje pavežiau, o jie mane pakvietė į svečius. Užkopęs į ugnikalnius planavau pamatyti pingvinus, jie yra netoli jų namų, tad nepraleidau kvietimo pasisvečiuoti pas naujuosius draugus. Smagiai pabendravome, pamačiau, kaip iš vidaus atrodo čilietiškas gyvenimas, kokios tradicijos, bendravimas. Žmonės išties labai šilti ir draugiški.
– Visą jūsų kelionę laidoje „Ugnikalnių takai“ stebėjo „Delfi TV“ žiūrovai ir spėjo ją pamėgti. Ar jaučiate žiūrovų palaikymą, gal sulaukiate ir naudingų patarimų?
Palaikymą tikrai jaučiau didelį, matyt, žmonėms patinka ir ugnikalniai, ir Čilės kraštovaizdis, kuris mums, lietuviams, atrodo tarsi kitas pasaulis. Patarimų sulaukdavau retai, bet tikrai buvo smagu sulaukti keleto – ką pamatyti šalyje ar konkrečiame mieste.
– Vienas nuotykis baigėsi, kitas dar tik prasidės. Kokie tolimesni jūsų planai?
Vasario 16 d. išvykau iš Kauno, o gegužės 15-osios naktį grįžau į Lietuvą. Pabūsiu čia porą savaičių ir su draugais leisiuosi į kelionę po Europą. Tai jau bus tikrosios mano atostogos.
Visą Aurimo kelionę laidoje „Ugnikalnių takais“ žiūrėkite kiekvieną dieną, 22:30 val., per „Delfi TV“.