Draugiškai pasisveikinau su vadu, šis labai ilgai laikė mano ranką ir kartojo „wa wa wa wa...“; padovanojau jam cigarečių. Vėliau gavęs moterų kvietimą pašniukštinėjau po jų trobeles. Vienos gamina valgyti, kitos sukasi tabako suktines. Be vyrų leidimo į jų namukus įeiti draudžiama, beje, stipriosios lyties atstovai ir moterys gyvena atskirai. Gentyje vyrauja daugpatystė, todėl vyrai į moterų namuką užeina tik tuomet, kai „užsimano“. Nepadeda nei vaikų auginti, nei jų auklėti – visa tai atlieka mamos. Gimus vaikui lytiniai santykiai šeimose prasideda tik po 2 ar 5 metų.
Pavaišinu visus cigaretėmis, ir tai labai pradžiugina vietinius. Nuotaika gera, visi laimingi. Svečių priėmimo proga kaimo vyrai nueina į šalia esantį lauką ir parodo, kaip anksčiau kaimai kovodavo tarpusavyje. Vėliau laukė nugalėtojų šokis ir grįžimas į kaimelį. Moterys taip pat prisijungė prie genties šokio.
Pietums bus keptas paršelis, jį dar reikės paruošti. Dani gentis turi visą ceremoniją paršeliui paruošti – kiaulės jiems labai svarbios. Jų mėsa naudojama maistui, kraujas – ritualinėms ceremonijoms, kaulai ir uodegos – papuošalams, o šonkauliai – saldžiosioms bulvėms pjaustyti. Taip pat kiaulės naudojamos mainams ar dovanojamos norint susitaikyti. Dar čia auginamos saldžiosios bulvės, cukranendrės ir tabakas. Genties atstovai parduoda akmenis kirviams gaminti, medieną, gyvulių odas ir paukščių plunksnas.
Grįžtu prie paršelio recepto. Genties vyrai sukapojo malkas ir ant jų sukrovė akmenis. Rankomis užkūrė laužą ir paliko akmenis įkaisti. Tuo metu kiti vyrai, apsiginklavę lankais su strėlėmis, nušovė paršelį ir apsvilino šerius. Kaimo vadas išdarinėjo paršelį labai aštriu bambukiniu pagaliuku. Moterys išklojo duobę lapais, tuomet į ją gražiai sudėjo įkaitusius akmenis, priklojo dar lapų, vėliau sudėjo saldžiąsias bulves, kitas daržoves, o ant viršaus – išdarinėtą paršelį. Tada viską dar kartą užklojo lapais, aprišo ir paliko troškintis daugiau nei valandą. Laukė nuostabi puota su minkšta kiauliena ir saldžiosiomis bulvėmis.
Po paršelio ceremonijos eidamas per kitą kaimelį gavau gerą įspūdžių dozę. Kaimelio vyriausiasis nuėjo atnešti 350 metų senumo mumijos. Pasirodo, kaimelis mumifikavo labai gerbiamą vadą, kuris prieš mirtį nurodė būtent taip pasielgti, kad saugotų kaimą ir po savo mirties. Žinoma, man reikėjo pačiupinėti. Oda – kaip sukietėjusi plėvė, tačiau pažeidžiama. Tai buvo įspūdingas reginys, nors žvelgiant į šią mumiją ne visų skrandžiai būtų sulaikę kiaulieną viduje.
Šiandien ta diena, kai skirtingų klanų dani genties atstovai, turintys nevienodas tradicijas, susirenka ir dalyvauja Baliemo slėnio festivalyje. Skirtingų kaimų gyventojai puošiasi vis kitokiomis plunksnomis ir galvos papuošalais, skirtingomis spalvomis dažosi kojas ir kūnus. Tačiau visus vienija tie patys drabužiai. Moterys iš žolių pinasi sijonus, o vyrai nešioja varpos moliūgėlius (varpos apvalkalus) – kotekus. Vieni užsimauna didesnius, kiti – mažesnius. Tikriausiai tai priklauso nuo turimo „turto“. Aš tokį suvenyrą nusipirkau namo parsivežti. Tiesa, nusipirkau nedidelį, tačiau tik dėl to, kad tilptų į kuprinę. Aišku, galų gale netilpo net į ją, tad teko skraidintis oro uostuose prisisegus prie kelnių kilpos. Žinojusieji, koks čia daiktas, juokėsi. Kas nežinojo, peršviesdavo rentgenu. Kai vis dar nesuprasdavo ir kildavo rizika, kad atims, parodydavau nuotraukų ir sulaukdavau didelės nuostabos. Tada nė vienas oro uosto darbuotojas nenorėdavo moliūgėlio rankomis liesti.
Dieną praleidžiu festivalyje ir susigundau pakramtyti jų mėgstamų vadinamųjų betelių riešutų (Katekinių arekų vaisių). Retas žmogus žino apie dešimtadalį planetos pavergusį narkotiką – betelio palmės riešutus. Dėl sėklose esančių dažomųjų medžiagų juos kramtančių asmenų burnos nusidažo raudonų plytų spalva. Seniau dėl to katekinės arekos buvo naudojamos audiniams dažyti. Šio augalo ekstraktas turi depresiją malšinantį poveikį, tačiau sukelia priklausomybę. Na, gal nuo dviejų riešutų man ji neišsivystys. Vos pradėjus kramtyti, širdis ima plakti greičiau, išpila prakaitas, pasišiaušia rankų plaukeliai ir užplūsta euforija. Taip pat burnoje pradeda kauptis seilės, todėl riešutus kramtantys žmonės spjaudosi, kur papuola.
Papua Naujojoje Gvinėjoje policija blokuoja kelius ir tikrina, ar vairuotojai nevartojo minėtų riešutų, o Mianmare darbo metu uždrausta kramtyti šiuos palmių vaisius. Depresiją nugalėti padedantis, bet didžiulę priklausomybę ir vėžį sukeliantis riešutas yra labai mėgstamas Azijoje. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, betelių riešutai yra ketvirta labiausiai vartojama psichotropinė medžiaga planetoje po tabako, alkoholio ir kofeino. Kiek pastebėjau, Papua šiuos riešutus kramto visi – tiek vyrai, tiek moterys, net vaikai.
Dani gentyje draudžiama tuoktis su giminėmis. Šios genties atstovai dažnai gyvena grupelėmis ir labai padeda vieni kitiems. Ar tai – ūkio darbai, ar namelio statyba, dalyvauja visas kaimas. Vietą, kur bus statomas naujas namelis, nustato vadas. Be to, jis kalbasi su dievais ir gali prišaukti arba sustabdyti lietų.
Taip pat gentyje vyrauja baisoka tradicija, kuri vadinama palek. Kai miršta artimas žmogus, moterys nusikerta po vieną pirštą. Pirštus kertasi tuomet, kai miršta vyras, vaikas ar brolis. Skausmas, kurį jos patiria, simbolizuoja širdgėlą netekus artimojo. Visi pirštai sudaro delną, kuris simbolizuoja vientisą, visą ir stiprią šeimą, o, netekus vieno nario, harmonija griūva. Lygiai taip pat su pirštais – kai vieno netenka, delnas nebėra toks stiprus, koks buvo.
Gyjantis pirštas skatina moterį susidoroti su širdies skausmu. Sako, kad pirštas užgis tik tada, kai moters viduje dings skausmas ir ji baigs gedėti. Niekada nekertamas nykštys, nes jis simbolizuoja patį rankos savininką. Nukerta kirviu, peiliu arba mečete. Pirštų kapojimo tradicija populiari tik tarp dailiosios lyties atstovių, tačiau vyrai taip pat turi savą gedėjimo būdą – jie nusipjauna dalį ausies. Pirštų nekerta, nes tai trukdytų atlikti fizinį darbą ir nukentėtų gyvi likę šeimos nariai. Be to, vyrų grupė gedėdama maudosi purvo voniose (purve). Tai simbolizuoja, kad žmogus atsirado iš žemės ir grįžta į ją atgal.
Dani tradiciškai tikėjo animizmu. Animistai pabrėžia pagarbą gyvųjų organizmų ir dvasių bendrijos įvairovei, su kuria žmonės dalijasi pasauliu (kosmosu). Daugelis animistų tiki, kad gamtoje ir tam tikrose vietovėse yra dvasių, kurios kartais gali turėti tokią pat galią kaip ir žemiškosios dievybės. Daug dėmesio skyrė savo neseniai mirusioms protėvių dvasioms. Stengdavosi jas nuraminti, kad nesukeltų ligų, bėdų ar disbalanso, kurio negalėtų suvaldyti genties šamanai. Iki 1930 m. dani gentis nebuvo žinoma plačiajam pasauliui. Kai ji buvo atrasta, šios genties atstovai neturėjo metalinių įrankių, naudojosi tik akmeniniais ir mediniais.
Kitoje dalyje papasakosiu apie genčių festivalį, į kurį vyriausybė sunkvežimiais iš kaimelių suveža skirtingų klanų žmones.
Autoriaus filmus galima rasti Youtube, Facebooke, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje journey.lt