Tai turbūt vienintelė šalies sostinė, kurios pavadinimas mūsuose dažniau minimas visai kita reikšme. Kasmetinis automobilių ralis, jau aštuonerius metus vykstantis Pietų Amerikoje, vis dar tradiciškai vadinamas „Dakaro raliu“. Kadaise jis prasidėdavo Paryžiuje, driekdavosi per Prancūziją, tada persikeldavo į Afriką, tęsdavosi Sacharos dykuma ir pasibaigdavo netoli Dakaro, prie vadinamojo Rausvojo ežero – vieno iš dviejų pasaulio ežerų, kurių vanduo rausvas dėl juose esančių dumblių.
Į šį tikrąjį Dakarą – Senegalo sostinę – aš ir vykau. Kodėl savaitgaliui? Nes daugiau laiko neturėjau, o bilietus radau labai nebrangius. Portugalijos avialinijos iš Liuksemburgo į Dakarą jus gali nuskraidinti... vos už 65 eurus. Kelionė atgal kainuos gerokai brangiau, tačiau vis vien ne milijonus. Turėdami laiko neprivalote atgal skristi iš Dakaro – už panašią (ar net mažesnę) kainą rasite skrydžių iš Bandžulo (Gambija), Bisau (Bisau Gvinėja) arba Kabo Verdės salų, su kuriomis galite puikiai sukombinuoti kelionę.
Pirmąjį kultūrinį šoką patyriau dar Lisabonoje lipdamas į lėktuvą. Apie pusę keleivių sudarė afrikiečiai. Dalis jų sėdosi bet kur, o palydovų paraginti sėstis į biliete nurodytą vietą... to padaryti nesugebėdavo – mat jie neraštingi. Apie pusę senegaliečių yra beraščiai, ir, kaip man pasirodė per trumpą vizitą, tai didžiausia šalies problema. Mat Senegalas turi didžiulį potencialą – kad ir turizmo: turtingą kultūrą, gražius paplūdimius. Mano pašnekovai šalyje ne kartą pabrėžė, kad Dakaras yra aplinkinių šalių gyventojų studijų bei darbo traukos centras, be to, Senegale tvirtesnė demokratija negu kaimyninėse šalyse. Vis dėlto atsiverti pasaulio investicijoms bus galima tik tuomet, kai vietos žmonės bus pakankamai išsilavinę jas aptarnauti. Jau nekalbant apie elementarų raštingumą...
Į Senegalą vizos lietuviams jau kurį laiką nebereikia, o spaudą į pasą oro uoste jums įdės nemokamai. Bent jau turėtų. Dar neseniai nemažai keliautojų skųsdavosi, kad oro uoste iš jų reikalavo 20 eurų ar dolerių kyšio. Iš manęs nereikalavo, ir apskritai oro uoste einant link pasienio kontrolės kabo užrašas: VISA FOR SENEGAL IS FREE. Matyt, didele dalimi problema išspręsta.
Oro uostas, kuriame nusileidau, įsikūręs praktiškai pačiame mieste, tačiau jau gruodžio 7 d. jį uždarė keleiviniams skrydžiams, o visus lėktuvus nukreipė į visiškai naujai dykumoje pastatytą oro uostą maždaug 50 km nuo miesto. Žadama, jog netrukus nuo jo iki sostinės važinės modernus traukinys. Bent jau taip rodyta vaizdo reklamose, kuriose pabrėžta, kad naująjį oro uostą atidarys šalies prezidentas, o jame bus ir atskiras prezidentinis terminalas... Daugelis kritikuoja tokį sprendimą – visų pirma dėl lėšų švaistymo. Naujasis oro uostas statytas dešimtmetį ir kainavo kainavo 575 mln. JAV dolerių, o prasmės daug neturi, nes ir senasis nebuvo perpildytas...
Trečią valandą nakties dar nespėjusį išeiti iš oro uosto pastato, mane apspito daugybė nelegalių pinigų keitėjų. Senegale naudojamas Vakarų Afrikos frankas, kuris galioja ir šešiose aplinkinėse prancūzakalbėse Vakarų Afrikos šalyse (įdomu, kad anglakalbė Gambija turi atskirą valiutą). Mano lankymosi metu vietos valiuta buvo oficialiai valdžios susieta su euru santykiu 665 frankai už eurą – tokiu kursu pinigus išsikeičiau oro uosto keityklose. Neoficialiose keityklose (pvz., turguje) duoda 650 frankų už eurą. Eurų ir dolerių paklausa šalyje didžiulė, nes infliacija šalyje didelė ir daugelis santaupas laiko tvirtesne užsienio valiuta.
Čia pat pripuolė legalūs ir nelegalūs taksistai. Iš pradžių reikalavęs keliskart didesnės sumos negu turėtų būti, vairuotojas galiausiai nusileido. Vis dėlto pavažiavęs porą kilometrų sustojo degalinėje ir pareiškė toliau nevažiuosiąs, jei nesumokėsiu daugiau ir iškart. Atsisakiau, kol nenuvežė iki vietos... Naktį Dakaro senamiestyje – Medinoje – vaikštinėjo vos vienas kitas praeivis ir pora ožkų. Nemažai benamių miegojo tiesiog gatvėse. Taksistas liepė nelipti iš automobilio (nes nesaugu), kol sulauksiu savo šeimininko – per internetinį svetingumo klubą surasto iš Benino kilusio vaikinuko, Dakaro universitete studijuojančio statistiką.
Nakvynės situacija Senegale – kaip ir daugumoje kitų Užsachario Afrikos valstybių: viešbučiai arba itin nehigieniški ir nekomfortiški, arba labai brangūs. Išeitis – nakvynė pas vietos žmones. Už pinigus per Airbnb tinklalapį galima rasti priimtinų variantų – nebrangių ir pusėtinos kokybės. Tik saugokitės sukčių: jei pasiūlymas atrodo pernelyg gerai, o svečių komentarų nėra – neužsakinėkite.
Vis dėlto šįkart nusprendžiau pasinaudoti nemokamos nakvynės klubu, nes šalyje buvau trumpai ir norėjau daugiau sužinoti apie jos kasdienybę. Tokia nemokama nakvynė Afrikoje dažniausiai reiškia, kad miegosite viename kambaryje su šeimininku, tikėtina – ant to paties čiužinio (lovos yra ne visur). Kai paprašiau kuo nors užsikloti, vaikinas tiesiog nuklojo užvalkalą nuo savęs...
Rytą išėjau pasivaikščioti po miestą. Spalvingi žmonės tradiciniais apdarais ir išsilavinimo „nesugadintais“ gentiniais veidais iš pradžių baugino, bet po kurio laiko įsitikinau, kad jie nėra nusiteikę prieš europiečius ir neturi piktų kėslų. Dauguma manimi nesidomėjo, o jei prieidavo, tai dažniausiai siūlydavo ką nors parduoti. Sekino 34 laipsnių karštis... Atlanto pakrantėje stovėjo gausybė žvejų pirogų – siaurų ilgų valčių, išmargintų ryškiomis spalvomis. Netoliese įsikūrusiame žuvies turguje stebėjau įvairiaspalvę tradicinių moterų suknelių ir galvos apdangalų mozaiką. Kadangi artėjo musulmonų Aukos šventė, senamiesčio gatvėse ganėsi nemažai avių ir ožkų. Daugelis jų buvo parduodamos. Vienas avinas atitrūko nuo bandos, o paskui jį nuo šeimininko ėmė bėgti visa kaimenė... Vos nesusidūriau su vyru, nešančiu nudobtą avį su bekarančia žemyn galva... Netoli mečetės vyrai tradiciniais apsiaustais ratu šoko ir giedojo musulmoniškas giesmes – ruošėsi šventei...
Didelė problema buvo visa tai įamžinti. Paklausti senegaliečiai beveik visada atsisakydavo fotografuotis, o nupaveikslavus jų neatsiklausus, jei tai pastebėdavo, imdavo pykti, gestikuliuoti, šaukti ir reikalauti pinigų. Ačiū Dievui, jėga neužpuldavo kaip Kenijos masajai... Vis dėlto kažin ar esu buvęs kokioje nors kitoje šalyje, kurios dauguma gyventojų taip nenorėtų fotografuotis. Net vaikai fotografuojami imdavo klykti ir bėgti slėptis... Kaip man paaiškino afrikiečiai, daugelis vietos žmonių įsitikinę, jog baltaodžiai juos fotografuodami uždirba didžiulius pinigus...
Afrikos valstybių sienas nubrėžė kolonizatoriai, todėl jos nesutampa su etninėmis. Senegale gyvena keturios pagrindinės gentys ir dar keletas mažesnių. Pagrindinė – volofai (Wolof) – sudaro beveik pusę šalies gyventojų. Suprasdamas prancūziškai, gali suprasti apie 20 proc. pokalbio – mat Vakarų afrikiečiai perėmė daug prancūziškų žodžių. Prancūziškai Senegale susikalbėsite be problemų, angliškai – gerokai sunkiau.
90 proc. šalies gyventojų yra musulmonai, išpažįstantys savitą sunitų islamo versiją, kur šalia įprastų pranašų pripažįstami ir Afrikos išminčiai. Genčių kaimuose praktikuojamas ir animizmas. Dakare parduodama daug ritualinių medžio drožinių, pavyzdžiui, kaukių ir skulptūrų. Jos atvežamos iš atokių genčių kaimų, daugelis turi apeiginę reikšmę. Palyginti su tuo, kiek tokie dirbiniai kainuotų Europoje, Afrikoje jie nebrangūs – kaina priklauso nuo dirbinio dydžio ir jūsų sugebėjimo derėtis. Kainą paprastai galima numušti bent tris–penkis kartus nuo pasiūlytos.
Dakaro centrą įmanoma išvaikščioti ir pėsčiomis, o nuvažiuoti iki kitų rajonų galite taksi, autobusais arba mėlynai geltonais mikroautobusais, kurie čia vadinami „greita mašina“ (car rapide), nors iš tiesų slenka lėtai ir dažnai sustoja. Šie autobusiukai yra miesto atrakcija ir simbolis – dėl savo spalvingumo ir Alachą garbinančių užrašų. Važiavimo kaina mieste priklauso nuo atstumo: nuo 100 iki 300 frankų. Miesto transportas dažnai pergrūstas ir jame knibžda kišenvagių, o autobuso konduktorius salone sėdi už metalinių grotų, kad jo neapiplėštų... Jei norite kur nors nuvykti greitai ir patogiai, važiuokite taksi. Jis nėra itin pigus: pavažiuoti mažą atstumą mieste kainuoja 1000-1500 frankų, o didesnį – 2000–2500. Žinoma, iš užsieniečių prašoma daugiau.
Afrikoje pernelyg nepasitikėkite pažadais bei išankstiniais susitarimais. Jei vairuotojas pažadėjo atvažiuoti dešimtą valandą, geriausiu atveju atvažiuos pusė vienuolikos, o tikėtina – išvis neatvažiuos ir dar dvi valandas neatsilieps telefonu (kol jūs lauksite karštyje), o po to praneš, kad sugedo mašina. Beje, vietoj įprasto telefono signalo Senegale išgirsite gentinio šokio arba islamiškos maldos melodiją.
Aplink Dakarą yra kelios salos, į kurias verta nuplaukti (ir viena, į kurią plaukti neverta). Turistiškiausia – Gorée sala, kurioje kadaise veikė vergų rūšiavimo stotis. Ji „privaloma“ visiems miestą aplankantiems turistams, tačiau ją mėgsta ir vietiniai, norintys pabėgti nuo sostinės chaoso. Vietiniams ir Afrikos gyventojams keltas kainuoja 3500 frankų į abi puses, užsieniečiams – 5200 (kainos nuolat kyla). Keltai kursuoja iš pobaisio Dakaro uosto maždaug kas pusantros valandos. Savaitgaliais jie būna perpildyti (pati sala taipogi) – geriau plaukite darbo dieną.
Belaukiant, kol keltas užsipildys, darbininkai atvežė kokius 30 dujų balionų. Jau sulipus keleiviams, vienas darbininkas iš krantinės juos mėtė kaip kamuolius, o kitas laive juos gaudydavo ir dėdavo į denį. Vėliau pritrūkus sėdynių, vietos žmonės ant tų balionų susėdo... Po dvidešimties minučių plaukimo išlipus saloje, keletas uoste laukusių vyrų baltaodžius turistus, tarp jų – ir mane, už rankovių nutempė į šalimais įrengtą būdelę ir pareikalavo sumokėti 500 frankų mokestį už apsilankymą saloje...
Pats vergų rūšiavimo namelis-muziejus yra daugiau garsus negu įdomus – tai dviejų aukštų mūrinis namukas su tuščiomis celėmis, virš kurių naujai prikaltos lentelės: „vyrai“, „moterys“, „vaikai“. Poroje plakatų trumpai aprašyta vergovės istorija. Naujo sužinojau tik tiek, kad kartu su stipriais vyrais plaukti į Ameriką būdavo atrenkamos ir jaunos sveikos moterys – kad ten pagimdytų daugiau vergų... Įėjimas į muziejų kainuoja 500 frankų.
Gorée sala maža ir joje nėra mašinų – vaikštoma tik pėsčiomis, todėl ramu. Spalvotai dažytos namų sienos ir smėlėtos gatvelės nuteikia jaukiai, tačiau pasimėgauti neleidžia nuolat prisistatantys suvenyrų pardavėjai ir nelegalūs gidai. Salos tvirtovėje dar yra Senegalo istorijos muziejus, o viršuje ant kalno padėta didelė Antrojo pasaulinio karo laikų patranka. Čia pat įrengta nemažai menininkų galerijų. Turiu pastebėti, kad šioje saloje parduodama daug įdomių ir vertų dėmesio vietos meno dirbinių – pavyzdžiui, paveikslai, kurių herojai padaryti iš mobiliųjų telefonų.
Kitą dieną nuvykau į Ngoro (Ngor) rajoną. Dauguma jo gyventojų iki šiol užsiima žvejyba. Kai norėjau nufotografuoti daugybę pakrantėje stovinčių spalvotų pirogų, išsikrovė mano telefonas. Paprašęs vietos gyventojo pagalbos, buvau pakviestas į jo kuklią trobą. Čia susipažinau su visa šeima, o šeimininkas planšetėje ėmė rodyti nuotraukas su didžiausiomis jo ir giminaičių sugautomis žuvimis...
Šalimais yra gražus (Afrikos standartais) smėlio paplūdimys su keliomis kavinėmis ir viešbučiais. Priešais jį matyti nedidelė sala tuo pačiu pavadinimu (Ngor) su dar vienu gražiu paplūdimiu, apstatyta turtingųjų namais. Į ją persikelti didele motorine piroga kainuoja 1000 frankų į vieną pusę (į pirogą ir iš jos brendama vandeniu). Vietos žmonės pasakojo, kad kadaise tai buvo gamtos rezervatas, tačiau korumpuoti valdininkai pasistatė saloje namus ir ją sudarkė...
Kaip ir daugelyje Užsachario Afrikos šalių, korupcija Senegale išplitusi, o Dakaro meras jau beveik metus sėdi kalėjime už valstybės pinigų iššvaistymą... Šalyje beveik nėra vidurinės klasės: absoliuti dauguma gyventojų skursta, o maža dalis – lobsta. Šią problemą akivaizdžiai pajusite keliaudami: ne tik ieškodami nakvynės, bet ir maisto. Pavargę nuo alinančio karščio ir užsinorėję atsigaivinti ar užkąsti, ilgai ieškosite tinkamos vietos. Į nehigieniškai ir netvarkingai atrodančias užeigėles nenorėsite kelti kojos, o kai pavaikščioję porą kilometrų rasite švarią užkandinę su kondicionieriumi ir internetu, už nealkoholinį kokteilį joje sumokėsite bent penkis eurus, o už žuvies ar vištienos patiekalą su ryžių garnyru – 12–15 eurų...
Dar vienas įspūdingas Dakaro statinys – ant pajūrio kalvos pastatytas bronzinis paminklas Afrikos atgimimui, vaizduojantis šeimą – vyrą, moterį ir vaiką, besiveržiančius į šviesią ateitį... Tai didžiausias modernus paminklas Afrikoje (aukštesnės yra tik Egipto piramidės), pastatytas 2010-aisiais... specialiai į Senegalą suvežtų Šiaurės Korėjos specialistų ir darbininkų! Į mano klausimą, kodėl to prireikė, gidas atsakė: nes jie geriausi tokių paminklų statymo specialistai pasaulyje. Neabejoju...
Paminklo viduje įrengta ekspozicija. Nors oficialiai užsieniečiui įėjimas ir privaloma ekskursija kainuoja 6000 frankų, kasininkas sutiko mane praleisti už pusę šios sumos. Afrikos istorijos ekspozicijoje neproporcingai daug dėmesio skirta... Mahatmai Gandžiui – pasirodo, kovoti su kolonizatoriais jį įkvėpė važiavimas traukiniu Pietų Afrikoje, kai jį išprašė iš baltiesiems skirto vagono. Trečiajame aukšte įrengta prezidentinė salė, kurioje šalies prezidentai priimdavo – matyt, ir tebepriima – svečius. Joje eksponuojamos kitų Afrikos šalių prezidentų dovanos – nuo iš šerno iškamšos pagamintos kaukės iki medžio raižinių bei paveikslų. Na, bet įdomiausia atrakcija – užkilti liftu į vyro „galvos“ vidų ir iš jo nufotografuoti vaiko galvą kartu su miesto panorama.
Šalia Dakaro senamiesčio esančią „gyvačių salą“ kadaise supo smėlio paplūdimiai, bet vanduo pakilo ir dabar ji akmenuota. Čia nėra jokio pavėsio, o vanduo – ne pats švariausias: mat šalia riogso nuskendusių rusų ir ispanų laivų liekanos. Didžiausia salos atrakcija – daugybė kormoranų, tupinčių nuo jų ekskrementų pabalusiuose baobabuose. Pasisekus (arba ne) galima sutikti ir gyvačių. Laiveliai į salą plaukia, kai užsipildo, o nuplaukti į abi puses kartu su ekologiniu mokesčiu ir privaloma ekskursija kainuoja 7500 frankų. Sakyčiau, neverta...
Na, o pabaigoje – šiek tiek „cinkelio“. Kai liko nesuplanuoto laiko, įsijungiau „Tinderį“, tikėdamasis pabendrauti su vietos žmonėmis ir daugiau sužinoti apie šalį. Tačiau absoliučiai visos užkalbintos merginos siūlė seksą už pinigus... Su viena, kuri pasirodė normalesnė, keliolika minučių rašinėjomės apie keliones, kol ji pareiškė: „Matau, kad tu ieškai tiesiog draugų. Aš irgi jų kažkada ieškojau, kol supratau, kad visi vyrai nori tik vieno. Tuomet nusprendžiau sutikti, bet imti iš jų pinigus...“ O kai paklausiau – ar nebijai, kad po to bus sunku susirasti tikrą meilę? – mergina atsakė: „Bet juk toms, kurios pinigų neima, lygiai taip pat sunku susirasti tikrą meilę – tad koks tuomet skirtumas?“ Prisipažinsiu – nežinojau, ką atsakyti. Pavadinau tai „Senegalo prostitutės dilema“...