Pamoka, kurią išmokau Amerikoje: jeigu žmogus sako, kad gyvena paprastame daugiabutyje Čikagoje, tai visai nereiškia, kad jis tikrai gyvena PAPRASTAME daugiabutyje. Dažniausiai net tokie, viduriniosios klasės žmonės turi nemažai patarnaujančio personalo, specialiai jiems sukurtų daugybę paslaugų ir atrakcijų. Amerikiečių filosofija paprasta – gyventi name turi būti smagu. Ir net tik privačiame, kurį pasistatai už milijonus.
Nori ar nenori į galvą iškart lenda palyginimai su miegamaisiais Vilniaus, Kauno ar Šiaulių rajonais. Šiaurinėje Čikagos pusėje esantis Edgewater rajonėlis, kuriame gyvena apie 60 tūkstančių žmonių drąsiai gali būti lyginamas su sostinės Karoliniškėmis, kuriose apie 30 tūkstančių gyventojų. Ar Kauno Šilainiais, kur gyvena 40 tūkstančių kauniečių.
Edgewater rajone lygiai taip pat daug daugiabučių, vienas prilipęs prie kito, aplink visokios gyventojams reikalingos būtiniausios paslaugos – maisto prekių parduotuvės, kavinukės, skalbyklos, siuvyklos ir panašiai. Tarp namų yra pasivaikščiojimams skirtų parkelių, na ir žalumos čia žymiai daugiau nei miesto centre. Mokyklos ir darželiai šalia namų.
Žinoma, vieną išskirtinumą prieš mūsų rajonus šis akivaizdžiai turi – daugelis namų išsidėstę tiesiai ant miesto žvaigždės – Mičigano ežero kranto. Neaprėpiamo dydžio ežeras Čikagoje tarsi vietinė jūra, jis taip pat banguoja, jame plaukioja milžiniški laivai. Tad vaizdas pro langus nerealus, labai romantiškas, ypač tiems kas be jūros gyventi negali.
Amerikiečiai, taip kaip ir lietuviai, mėgsta pazyzti dėl namų renovacijos. Jiems jos taip pat labai reikia, nes daugelis rajono namų pastatyti prieš 30-40 metų. Štai tas, kuriame teko apsistoti man „gyvas“ nuo 1971-ųjų. Na ir nepasakysi, kad remontas ar kažkokie atnaujinimai jame neseniai daryti. Kas labiau plika akimi matyti – sutvarkyta, pagražinta. Bet, pavyzdžiui, koridoriai tarp butų gana nykus, apsilaupiusios sienos, visai kaip pas mus.
Automobiliai turi savo sistemą
Vis tik skirtumų daugiau, nei panašumų. Ir juos pastebėsite iškart. Sulig kiekvienu aukštu pavydo jausmas vis labiau ir labiau augs.
Pradėkime nuo pačios apačios – namo rūsio, kuriame įrengtas automobilių garažas. Vos įvažiavus pasitinka trys uniformuoti ir lengvai tepaluoti vyrukai – garažiniai. Jums nereikia ieškoti laisvos parkingo vietos, nes jų čia gerokai mažiau nei gyventojai turi automobilių. Čikaga mašinų mylėtojų miestas, kiekviena šeima turi po 2-3-4 automobilius. Todėl tie vyrukai namui reikalingi kaip oras.
Įvažiavę į garažą mašiną pastatote tam skirtoje vietoje, pasiimate visus savo daiktus, joje paliekate tik raktelius. Darbuotojas nedelsiant prisistatys ir pasirūpins jūsų „ratais“. Automobilį pastatys kuriame nors namo kampe, užstatys kaimynų mašinas, įgrūs taip, kad pačiam savininkui rasti – be šansų. Štai todėl, kai tą pačią ar kitą dieną jums vėl prireiks mašinos, garažo darbuotojas jums ją pristatys tiesiai po kojomis. Skamba gana sudėtingai? Be reikalo, nes visi vietiniai šią sistemą taip gerai perkandę, kad ji veikia be jokių trikdžių.
Palikęs garaže savo mašiną, namo gyventojas ant specialios garažo lentos flomasteriu užrašo kada jam vėl jos prireiks. Rašo mašinos markę, spalvą, valstybinius numerius ir laiką, kada nori išvažiuoti. Taip darbuotojai žino, kurį automobilį statyti į giliausią užkampį, o kurį laikyti „ant akių“, kad galėtų greitai atiduoti išvažiuojančiajam.
Didžiausias judesys garaže būna piko valandomis, ryte prieš darbus ir vakare, po darbų. Štai tada, namo gyventojai tiksliai minutėmis surašo, kada jų mašina turi būti paruošta išvažiuoti. 7:05 išvairuojama viena, 7:06 jau kita ir taip koks šimtas ar daugiau transporto priemonių pajuda į Čikagos gatves.
Žinoma, galimi ir netikėti atvejai, kai, pavyzdžiui, jums labai skubiai prireikė mašinos, tada ją irgi gausite, tik teks truputėli palaukti. Na, penkias minutes ar dešimt. Priklauso nuo garažo apkrovos tuo metu.
Smagiausia dalis, kad darbuotojai šioje vietoje nesikeičia amžinybę, todėl visus gyventojus jie pažįsta atmintinai, ir vos įeini į tą vietą, darbuotojas iškart žino, kurios mašinos tau dabar reikės.
Gana nepatogi ta dalis, kad pagal nerašytą taisyklę namo gyventojai stengiasi iš mašinos pasiimti visus nors kiek svarbius daiktus. Na, kad mašina liktų visai tuščia. Taip saugomasi nuo vagysčių. Jų čia nebūna užfiksuojama, bet kartais „garažiniai“ su gyventojais pasiginčija, ar tikrai koks nors daiktas buvo mašinos viduje. Gyventojas sako, kad buvo, o darbuotojas aiškina, kad nieko nematė ir nelietė. Kas kaltas tokiais atvejais niekas nežino. Tad geriau viską visada pasiimti ir po to į tokias diskusijas nesivelti.
Namo rūsyje taip pat yra dviračių kambariukai. Tai specialūs sandėliukai, kuriuose žmonės laiko nebūtinai dviračius, o viską, kas netelpa butuose. Na, pavyzdžiui, nebenaudojamus kūdikių vežimėlius ir kitą šlamštą. Tuose sandėliukuose nerasite tik uogienių ir kompotų, kaip kad daugumoje lietuviškų daugiabučių rūsių. Amerikiečiai juos ten gal ir laikytų, bet kad per savo tingumą, patys tikrai nei uogauja, nei kažką konservuoja. Juk tam yra supermarketai – jums pasakytų bet kuri vidutinio amžiaus namų šeimininkė.
Dar vienas rūsio privalumas – ten visą parą veikia nedidelis bankomatas. Išsigryninti pinigus galite kada tik norite.
Ponas durininkas
Kylame aukščiau – pirmasis daugiabučio aukštas, namo gyventojų vadinamas kiek gražiau – vestibiuliu. Čia savo poste-soste pasitinka ponia arba ponas „doorman“ (durininkas – liet). Tas žmogus, niekam durų neatidarinėja, kaip viešbučiuose, tad tiksliau jį būtų vadinti „administratoriumi“ arba „sargu“, nes pro jo žvilgsnį neprasprūs nei vienas į namą patekęs padaras. Šuo tai būtų ar žmogus. Administratorius visų visada klausia: pas ką eini? Siūlo palydėti jeigu reikia, arba pravaro, jeigu esi piktybinis reklamos agentas ar koks nors įkyrus savo paslaugų siūlytojas. Taip pat administratorius visą parą stebi saugumui skirtas vaizdo kameras aplink daugiabutį.
Na ir kita gyventojams labai patogi šio žmogaus funkcija – jis priima jūsų siuntinius, net tada, kai jūsų nebūna namuose. Ateina kokia nors prekė iš interneto, priima, padeda saugiai ir laukia, kol grįšite iš darbo.
Šalia administratoriaus posto įrengtas daugiabučio laukiamasis – tai kelios odinės sofos, stalelis su nauja spauda. Na įsivaizduokite tuos pensininkus Lietuvoje, kurie prie namo durų sėdi pusę dienos ir kalba apie orus ir kokia valdžia bloga. Tai Čikagoje jie nesėdėtų ant suoliuko lauke, jie galėtų patogiai įsitaisyti ant šių odinukių. Tik per savaitę man nei karto neteko matyti, kad šia vieta, kas nors naudotųsi.
Skaityk ir naršyk
Trečiasis namo aukštas – linksmybių aukštas. Tiksliau zona turiningam gyventojų laisvalaikiui. Čia įrengta nuosava namo biblioteka, su pilnomis lentynomis knygų. Vaikams, moterims, vyrams, senesni leidimai, naujausi leidimai. Tik imk ir skaityk. O jeigu visos knygos nereikia, tik kelių citatų iš jos – čia pat kopijavimo aparatas, įmeti į jį kelis centus, pasidarai kopijų ir keliauji sau laimingas. Arba nebūtinai – bibliotekoje yra kelios ramaus poilsio erdvės, su foteliukais, sofutėmis. Galite atsinešti kavos ir praleisti čia visą dieną. Jeigu knygos nedomina – rasite visus naujausius, populiariausius žurnalus ir kasdienius laikraščius, kuriuos amerikiečiai vis dar skaito.
Kita bibliotekos pusė kompiuterizuota. Stovi trys stacionarūs kompiuteriai, kuriais gali naudotis visi, kas neturi savo asmeninio. Čia taip pat veikia nemokamas wi-fi internetas, tiems atvejams, jeigu, pavyzdžiui, namuose atjungė, arba dėl kokių nors priežasčių neveikia.
Ežero konkurentas
Tame pačiame aukšte, už bibliotekos durų – daugiabučio terasa su... dėmesio – privačiu namo baseinu! Gyventojų šūkis: maudykis kiek nori. Atsivesk draugų iš kito namo, jeigu nori, atsivesk giminių. Baseinas prižiūrėtas, išvalytas, tiesiog tobulas nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Bet namo gyventojai juo ne itin naudojasi. Kai kas ateina bent kartą į savaitę, kai kas vos kartą per sezoną, o yra tokių, kurie metų metais jame nesimaudė. Nors vasaros čia labai karštos, temperatūra siekia 30 laipsnių karščio ar net ženkliai daugiau. Bet kam tas baseinas, kai visai šalia yra Mičigano ežeras ir nuostabi jo pakrantė.
Darbo dienomis baseinas visai tuščias, nebent savaitgaliais susirenka daugiau liaudies, kai kas deginasi ir kepa mėsainius ant griliaus. Čia tai leidžiama ir net skatinama. Kiekvienas gyventojas gali naudotis specialiais prie baseino esančiais sandėliukais, kuriuos vadina „cabanos“. Juose laikomi asmeniniai gultai, skėčiai, taip pat šaldytuvai, griliui reikalingi daiktai ir baseino indai, na, kad nenaudoti naminių.
Gultų aplink baseiną netrūksta, kaip ir staliukų, kėdžių – visko čia yra, kaip kokiame viešbutyje.
Tuo metu kai aš lankiausi daugiabutyje – baseino sezonas buvo ką tik pasibaigęs. Apjuostas „stop“ juosta baseinas laukė žiemos, kuri Čikagoje būna labai snieguota.
Kaip gyvena žmonės
Toliau, nuo 4 iki 38 aukšto – butai, arba kaip amerikiečiai sako – studijos, bei apartamentai.
Studija – tai vieno kambario butukas su virtuve, vonios kambariu. O apartamentai – tai jau du ir daugiau miegamųjų. Ir daugiau nei vienas vonios kambarys. Tėvams, vaikams po atskirą. Edgewater rajone gerai tai, kad kone kiekvienas butas turi bent vieną langą į Mičigano ežerą. Tai Čikagoje didžiulis privalumas.
Rytais ir vakarais vaizdas į ežerą būna kaip iš pasakos, su ypatingomis saulėtekio ir saulėlydžio spalvomis. Nors imk ir fotografuok atviruką.
Daugelis gyventojų turi privačias valytojas, bet jos nedirba visam namui, kiekvienas žmogus tokią darbuotoją susiranda asmeniškai.
Grožis ant stogo
Namo pabaiga – stogas irgi ypatingas. Paskutiniame aukšte įrengtas vakarėlių kambarys, tokia banketinė salė, kurioje galima rengti tiek šokių vakarą, tiek jubiliejų su maisto stalais, galima ten ir sportuoti, pavyzdžiui, penkios namo gyventojos užsisako trenerį į namus. Visos pakyla į namo viršų ir toje salėje sportuoja, tarsi sporto klube.
Kad galėtum naudotis sale reikia iš anksto ją užsisakyti pas namo administratorių. Tada ateina viršutinio aukšto darbuotojas, atrakina tą salę ir prižiūri joje tvarką, jeigu reikia pašluoja, langus nuvalo.
O jeigu salė ir užrakinta, niekas ja nesinaudoja – pakilti į viršūnę galima bet kurią dieną, kuriuo tik norite laiku. Pakliūsite tiesiai į terasą, nuo kurios atsiveria stulbinamas vaizdas. Ne tik ežeras, bet ir Čikagos centras, visas dangoraižių miškas. Du kartus buvau iki ten pakilęs, namo gyventojų nei karto nesutikau. Matyt, atsigrožėjo jie tuo vaizdu jau anksčiau.
Dalinasi privalumais
Amerikoje daugiabučiai mėgsta giminiuotis, kokie 3 ar 4 esantys vienas šalia kito, sukuria vieną savo tarybą, bendras taisykles ir veda bendrą ūkį.
Todėl namai tarpusavyje dalinasi ir savo privalumais. Pavyzdžiui, tas, kuriame buvau apsistojęs aš – į savo baseiną priima gyventojus iš kito namo, tačiau tame kitame name yra profesionaliai įrengti, didžiuliai teniso kortai, tad jais gali naudotis visų namų gyventojai.
Liftų sistema
Įdomi daugiabučių liftų sistema. Yra trys pagrindiniai, gražesni ir labiau prižiūrėti, kuriais kyla daugelis gyventojų. Bet yra ir du tokie slapti, didesni liftai, skirti dideliems kroviniams, statybinėms medžiagoms, jeigu kas nors remontuojasi butą. Taip pat tie „slaptieji“ liftai skirti gyvūnams. Tik jais galima nuleisti arba pakelti savo šunį ar katę.
Beje, gyvūnams čia taip pat skiriamas padidintas dėmesys. Už namo yra speciali šunų „kakojimo“ aikštelė su žvyru, kurią kiekvieną vakarą išvalo namo valytojai.
Valytojai, ne valytojas. Nes tokį namą prižiūri visa brigada. Jie rūpinasi ne tik, kad laiptinėje nebūtų purvo ir dulkių, bet ir laisto gėles, prižiūri sodą bei medžius aplink namą, rūpinasi biblioteka, baseino teritorija.
Namo buhalterija
Na, ir pabaigoje apie pinigus. Nes norint tiek visko turėti – be jų neišsisuksite. Šiuos skaičius gavau iš vienos lietuvės, gyvenančios tame daugiabutyje. Sumos gali skirtis nuo kitų namo gyventojų, bet apytiksliai jos panašios.
Gyvenant tokiame paprastame daugiabutyje iš viso yra šeši mokesčiai:
1 – mokestis už visus namo privalumus, arba kaip vietiniai vadina „asociacijos mokestis” 850 dolerių per mėnesį,
2 – garažo mokestis 175 doleriai per mėnesį.
3 – nekilnojamo turto mokestis valstybei 300 dolerių per mėnesį.
4 – elektros mokestis apie 35 doleriai per mėnesį.
5 – draudimas 15 dolerių per mėnesį.
6 – paskola už dviejų miegamųjų apartamentus 1150 dolerių per mėnesį.
Jeigu susigundėte ir nuo šiol jūsų svajonė gyventi tokiame name Amerikoje, jums reikia žinoti, kad 2 miegamųjų, 2 vonių butas Edgewater rajone kainuoja apie 285 tūkstančius dolerių, vieno kambario studija apie 115 tūkstančių dolerių.
Kas sau gali leisti tiek mokėti? Name gyvena įvairių įstaigų vadybininkai, bankų bei draudimo bendrovių tarnautojai, policininkai, gydytojai, mokytojai, taip per pensininkai. Tikra vidurinioji klasė.