Dabar prieita iki situacijos, kai skrydžiai tapo kasdienybe ir iš dalies prarado savo žavesį. Nuskristi kur nors savaitgaliui dabar gali kiekvienas. Tai kas gi pasikeitė? Ar mes pradėjome geriau gyventi, ar skrydžių kainos sumažėjo? Atsitiko abu dalykai. Lietuvio pragyvenimo lygis ir skrydžio kainų lygis taip priartėjo vienas prie kito, kad skrydžiai tapo kasdiena.
Jų metu neišvengiamai įvyksta tiek malonių, tiek nelabai jaukių nutikimų. Dažniau įdomesnės patirtys susikaupia naudojantis retų, keistų ir tolimų šalių avialinijų paslaugomis. Esu skridęs apie du šimtus kartų ir labiausiai atmintyje įstrigo būtent rečiau naudojamų oro vežėjų skrydžiai.
Yra toks juodasis oro linijų sąrašas su išvardintomis oro linijomis, kurių lėktuvams draudžiama leistis ES oro uostuose. Į jį patenka daugiausia Afrikos ir Azijos valstybių oro linijos, kurios beveik nekreipia dėmesio į mūsuose nustatytus saugumo reikalavimus, todėl yra uždraustos.
Kadangi mėgstame lankytis egzotiškuose kraštuose, vidiniams jų maršrutams įveikti dažnai tenka naudotis tų kraštų avialinijų paslaugomis, nes kitų tiesiog nėra.
Viena iš valstybių, kurioje vidiniai skrydžiai yra ne išsidirbinėjimo, o išgyvenimo reikalas – Indonezija. Ši šalis yra salų valstybė, žemės transportu joje toli nenukeliausi, todėl žmonės keliauja lėktuvais. Prieš keliaujant į Indoneziją pastebėjau, kad iš keliasdešimt šioje šalyje registruotų avialinijų vos kelios yra laikomos pakankamai saugiomis. Nenuostabu, Indonezijoje yra įvykę eilė lėktuvų katastrofų.
Naudojomės tomis keliomis saugiomis, bet praėjusių metų pradžioje skrendant iš Balio salos į Rytų Timoro valstybės sostinę Dilį, neturėjome kito pasirinkimo, teko skristi vienomis iš esančių juodajame sąraše - „Sriwijaya Air”. Nepaisant mano gausios skrydžių patirties, sąrašas darė poveikį, tad prieš skrydį jaudinausi labiau nei paprastai. Vaizduotė piešė nudrožtą lėktuvą, girtą pilotą ir gyvenimo nudrengtas, viskam apatiškas, pavargusias stiuardeses.
Ir štai prašom – skrydis buvo sklandus, amerikietiškas „Boeing 737“ buvo švarutėlis, o simpatiškos stiuardesės gražiai šypsojosi ir puikiai aptarnavo. Tas gėris dar labiau išryškėjo po keturių dienų praleistų baisioje Rytų Timoro valstybėje, kai Dilio oro uoste pamatę besileidžiantį taip lauktą „Sriwijaya Air” lėktuvą, turintį mus gabenti atgal į Indoneziją, buvome pamiršę, kad ne taip seniai bijojome juo skristi. Atrodė, kad pati civilizacija ant mūsų nusileido.
Jau po poros mėnesių, 2018 metų birželį, visos Indonezijos avialinijos pelnytai buvo išbrauktos iš juodojo avialinijų sąrašo.
Beveik visų Kirgizijos oro vežėjų lėktuvams taip pat yra uždrausta skristi į ES. Paviešėję sostinėje Biškeke, ketinome aplankyti antrą pagal dydį šalies miestą Ošą. Turėjome pasirinkimą – dvylika valandų per kalnus ropštis automobiliu arba 40 minučių skristi nesaugiu lėktuvu.
„Tez Jet“ avialinijos neatrodė patikimai, nes turėjo tik vieną – Čerčilio laikus menantį „British Aerospace“ lainerį, o jų interneto tinklapyje buvo nurodytas tik mobilusis telefonas pasiteirauti. Kiek abejoję vis dėlto ryžomės skristi, nes dvylika valandų važiuoti kažkur virš bedugnių ir tiek pat atgal viliojo dar mažiau. Gal nieko nenutiks per tas 40 minučių, vylėmės.
Bilietus pirkome Biškeke esančioje kelionių agentūroje, kurios darbuotojos nuomone, juodasis oro linijų sąrašas yra politizuotas. Daugiau ji į aiškinimus nesivėlė ir patarė tiesiog pasikliauti Dievu – jei bus lemta nudribti su lėktuvu iš dangaus, tai nudribsi.
„Gal tuomet jūs šitą judrią gatvę pereikite užsimerkusi“, - pasiūliau: „Jei nebus lemta pakliūti po ratais, tai pereisite“. Moteris nusijuokė iš pasiūlymo, bet juo nepasinaudojo. Atgal skridome su irgi uždraustomis „Air Bishkek“. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad abu skrydžiai vyko sklandžiai, nors kirgizai skrido su gariūniniais maišais ir kudakuojančiomis vištomis. Panašu, kad šis maršrutas jiems yra kasdieninis, tarsi koks Kaunas – Lapių kolektyviniai sodai.
Negaliu nepaminėti Irano. „Iran Air“ oro linijos tai išimamos, tai vėl įtraukiamos į juodąjį sąrašą. Šiuo metu jos yra įtrauktos į dalinai uždraustų sąrašą, kuris kai kuriems laineriams leidžia skraidyti į ES oro uostus.
Skridome iš Širazo į Teherano Mehrabado oro uostą. Kas domisi, žino, kad pagrindinis Teherano oro uostas yra Imamo Chomeini oro uostas, kuriuo naudojasi visi tarptautiniais skrydžiai skrendantys laineriai. Mehrabado oro uostas aptarnauja tik vidinius Irano skrydžius. Paradoksalu, bet būtent jis aptarnauja bent dvigubai daugiau keleivių nei pagrindinis. Taip yra, nes užsienio keliautojų atrandančių Iraną vis dar yra labai mažai, o iraniečiai nepaisydami seno šalies oro linijų lėktuvų parko, dėl didelių atstumų lėktuvais keliauja dažnai. Kartais tie lėktuvai nukrenta, bet žmonės vis tiek skraido.
Mes skridome rusišku TU-154. Jis buvo siaubingai senas, taip ir atrodė, tačiau skrido gerai ir jei ne aplūžęs lėktuvo vidus, būčiau pamanęs, kad skrendu verslo klase, nes vietos kojoms buvo ženkliai daugiau nei mums įprasta. Iranietis stiuardas mokėjo rusiškai ir iš nuobodulio visą kelionę kalbino mus tarsi būtume rusai.
Na ir pagaliau, vienas labiausiai jaudinančių epizodų – Šiaurės Korėjos avialinijų „Air Koryo“ skrydis iš Pekino į Pchenjaną. „Air Koryo“ irgi yra dalinai uždraustos ES, tik vienam jų - rusiškajam TU-204 laineriui yra leidžiama atskristi į ES oro uostus. Būtent juo mes ir skridome į Šiaurės Korėjos sostinę.
Lėktuve su broliu buvome vieninteliai užsieniečiai. Skrydžio metu buvome gausiai maitinami, tarsi ne jie, o mes stokotume maisto. Stiuardesės buvo apsirengusios tautiniais kostiumais ir nutaisę labai rūsčius veidus. Negana to, skrydžio metu rūsti korėjietiška muzika grojo tokiu garsu, kad lėktuvui artėjant prie tikslo vis labiau šiurpo nugara.
Nors skrydis buvo sklandus, rūsti paruošiamoji įžanga prieš apsilankant šioje siaubo valstybėje nenuėjo veltui – iš lėktuvo lipome tirtančiomis kojomis. Gal jie specialiai taip daro, kad nepamirštum kur atvykai. Sakyčiau, šios pastangos buvo sėkmingos.
Kitoje dalyje – įsimintiniausios kelionės traukiniais įvairiuose pasaulio kampeliuose.