Dorze gentis
Pirmiausia aplankiau Dorze gentį, kurios vyrai laikomi geriausiais regiono audėjais. Pavieniai kaimeliai išsimėtę Gamo aukštumose. Automobiliu privažiavome prie pavienių genties žmonių, šie pradėjo šokti ir rodyti mums įvairiausius judesius. Dažnas šoka tik kraipydamas užpakalį, ir tai daro daugiausia berniukai. Jie taip bando pritraukti dėmesį ir užsidirbti vieną kitą pinigėlį. Šioje gentyje gyvena apie 30 000 žmonių.
Pasivaikščiojome po kaimelį. Įlindau į jų bananų lapais uždengtus bambukinius namelius. Ši etninė grupė savo namelius stato labai aukštus, nes jie nuolatos smenga dėl termitų graužiamų pamatų. Nameliai tarnauja apie 60 metų. Juose žmonės gyvena kartu su savo ožkomis ar kitais gyvūnais, kad juos apsaugotų.
Pagrindinis genties maistas – iš netikro bananų medžio lapų kepama duona Kotcho. Vietiniai nusiskina lapą, trina jį iki košės konsistencijos, kol lieka tik augalo siūleliai.
Košę fermentuoja po žeme 3 mėnesius ir išminkę tešlą kepa blynus. Paragavau šių blynų ir aš. Buvo labai maistinga ir gardu, ypač kai pasiskaninau vietiniu medumi. Netikrų bananmedžių šaknis vietiniai valgo kaip bulves, o nuo lapų likusius siūlelius suverpia kartu su medvilne. Taip pagaminamas naujas audinys, o vietiniai sunaudoja absoliučiai visą bananmedį.
Moterys ruošia siūlus, vyrai audžia. Moterims austi uždrausta. Beje, čia pagrindinė veikla – ūkininkavimas. Kadangi gyvena kalnuose, šlaituose yra įsirengę eroziją sulaikančias akmenines terasas. Vietiniai augina daržoves, prieskonius ir tabaką. Trūkstamas prekes maino į savo pagamintus audinius. Šios genties atstovai pasikvietė išgerti naminės degtinės, kurią patys pagamino. Tad pas juos užtrukau šiek tiek ilgiau…
Konso gentis
Kita aplankyta vieta – Konso genties kaimas. Kalnuose įkurti kaimai yra gana dideli, juos valdo senolių taryba. Konso genties pagrindinė veikla – žemės ūkis ir gyvulininkystė. Jie yra geri inžinieriai, todėl sienas ir šlaitus formuoja naudodami akmenis, kad apsisaugotų nuo erozijos, gautų kuo daugiau vandens ir atiduotų perteklių. Šioje gentyje vyrauja poligamija.
Gentis tiki vieną Dievą tėvą, jį vadina lietaus dievu. Mirusiuosius laidoja miškuose. Taip pat čia populiaru drožinėti statulas mirusiesiems, jos vadinamos Wagas. Drožiamos tiems, kurie nukovė nemažai priešų. Statulos išdrožiamos visai šeimai, taip pat – nukautam priešui. Kaimelyje, į kurį atvykau, vaikai labai drovūs ir stengiasi pasislėpti, kai išsitraukiu fotoaparatą.
Šis ir kiti panašūs Konso kaimeliai saugomi UNESCO. Buvo labai įdomu pasivaikščioti siaurais takeliais, kurių šonai apdėti akmenimis ir šakomis. Šių akmeninių sienų aukštis gali siekti net 5 metrus. Mane nuolat sekė vaikų būrys. Smalsumas nugalėjo nenorą fotografuotis. Moterys, kurias filmavau, taip pat nebuvo patenkintos objektyvu. Viena net gaudė mane su rykšte.
Kaimo aikštėje išsitraukiau droną, aplink mane susirinko daugiau nei 50 smalsių vaikų ir dar minia suaugusiųjų. Kaimelio vyresniesiems parodžiau, kaip atrodo jų kaimelis iš viršaus, bet įtariu, kad nelabai suprato, į ką žiūri.
Išvažiavęs sustojau vietiniame turgelyje, kuriame genčių moterys kažką pardavinėjo benzino kanistruose. Pasirodo, tai vietinis alkoholis, kurį labai mėgsta gerti Mursi gentis. Į ją planavau vykti su ginkluotu kareiviu, nes gentis yra karinga ir agresyvi. Visą dieną gerdami Mursi genties atstovai vakare jau gali ir automatais švaistytis. Tikėjausi, kad ryte dar nebus prisigėrę.
Šalia turgaus dirbo ir šaltkalvis, kuris gentims gamina bei taiso ginklus ir įrankius. Taip pat turguje perdirbinėja naudotas padangas, jas paverčia sandalais. Padanga supjaustoma atitinkamomis formomis ir sutvirtinama vinimis. Pagaminami puikūs sandalai, kurie labai populiarūs tarp genčių. Poros kaina 3 eurai. Žinoma, dauguma jų vaikšto visiškai basi.
Beje, 1960 m. etiopas Abebe Bikila basas laimėjo maratoną. Etiopijoje gyvena ir garsi moteris Bethlehem Tilahun. Ji įkūrė įmonę, siuvančią vakarietiško stiliaus batus, kuriems naudojamos naudotos padangos.
Mursi gentis
Prieš išvykdami lankyti Mursi genties į visureigį įsisodinome kareivį su automatu. Vykome pas karingą ir agresyvią, tačiau vieną įdomiausių genčių, kuri garsėja molinėmis lėkštutėmis lūpose ir ausyse.
Gidas suderino užmokestį, skirtą kaimelio vadui, ir tik tuomet mums leido įeiti į teritoriją. Pirmiausia dėmesį patraukė sėdinčios moterys su nukarusiomis, ištampytomis lūpomis. Jos trynė sorgų kruopas akmeniu. Šios kruopos čia – pagrindinis maistas. Keletas gyventojų vaikščiojo su lėkštutėmis lūpose. Vieną tokių nusipirkau tiesiai iš moters lūpos – bus geras suvenyras. Ištampyta lūpa atrodo šlykščiai. Turbūt ir musės lenda į burną, nes lūpos neuždengia burnos ertmės. O musių čia į valias, nes mėtosi žali mėsos kaulai.
Vaikai nesiprausę, nes vanduo toli, akys aplipusios musėmis. Kai kurių moterų lūpos jau nuplyšusios, todėl nukirptos. Padovanojau vadui peiliukų barzdai skustis , vaikams – saldainių, o moterims – kvepiančio muilo.
Mursi gentyje yra 7 500 žmonių, jie išsimėtę mažomis grupelėmis. Kaime, kurį lankiau, gyvena apie 100 žmonių. Genties moterys nuo 15 metų pradeda dėvėti medines arba molines lėkštutes ausyse ir lūpose. Kuo lėkštutė didesnė, tuo nuotaka brangesnė.
Dažniausiai už nuotaką reikalaujama 40 galvijų ir „AK-47“ automato, nupirkto iš šalia esančios nesibaigiančių revoliucijų šalies – Pietų Sudano. Oficialiai jo siena su Etiopija yra visiškai uždaryta, bet Mursi genties atstovai tikriausiai prasmunka.
Gentis stipriai gina savo teritorijas, todėl dažnai vyksta susirėmimų su kitų genčių atstovais. Etiopijos vyriausybė į šiuos konfliktus nesikiša ir leidžia viską spręsti patiems. Jiems visiškai normalu, priimtina, net garbė nukauti priešą. Kariai darosi randus, kurie parodo, kiek priešų jie nukovė. Vyrai dažnai dalyvauja lazdų kovose dėl moterų, tačiau šiais laikais – ne iki mirties.
Pagal genties papročius, jie nevertina nekaltybės. Jaunimas dažnai išdykauja ir keičia partnerius. Vienintelės skyrybų priežastys gentyje – lovoje nepatyrusi moteris arba negalėjimas pastoti. Jeigu vyras su žmona negali susilaukti vaikų, į pagalbą ateina jo brolis.
Gerai, kad gentį lankiau anksti ryte, nes vyrai visą dieną gėrė vietinį vynelį, todėl vakare tampa agresyvūs. O kai beveik kiekvienas nešiojasi po „AK-47“ automatą, tai jau nėra taip linksma.
2020 m. sausio 5–21 d. vyksiu į Afrikoje esančius Togą ir Beniną vudu religijos festivalio metu. Taip pat lankysiu gentis ir autentiškus kaimus. Naktį stebėsiu vėžlius. Turite unikalią galimybę pamatyti tai, kas išliks atmintyje visą gyvenimą! Norintys keliauti kartu, rašykite į kelionepopasauli@gmail.com arba Facebook'e. Mano kelionės informaciją rasite ČIA.