Taupantiems arba į paskutinį traukinį nespėjusiems turistams japonai prieš kelis dešimtmečius pirmieji pasaulyje pasiūlė išskirtinį ir labai pigų nakvynės būdą – specialioje, viengulėje kabinoje, kurią jie pavadino „kapsule“.
Pirmasis toks viešbutis 1979 metais atsirado Osakoje, po to šis nakvynės modelis ėmė daugintis Tokijuje ir galiausiai išplito po visą Japoniją, keliose kitose Azijos šalyse ir net įžengė į Europą. Panašūs viešbučiai jau veikia Belgijoje ir Islandijoje. Tačiau visgi originalas yra originalas. Kokybiškiausios ir moderniausios kapsulės veikia jų gimtinėje.
Patys japonai labiausiai rekomenduoja apsigyventi „Nine Hours“ (devynių valandų – liet.) viešbučių tinkle. Sako – tai pats tvarkingiausias ir įdomiausiai atrodantis kapsulių tinklas, net gi šiek tiek primenantis kosmoso stotį.
Pasirinkau „Nine Hours Shinjuku-North“ viešbutį, netoli centrinės Tokijaus geležinkelio stoties Shinjuku, kurią daugybę kartų romantiškai savo knygose aprašė garsusis japonų rašytojas Haruki Murakami. Ne vienas jo herojus iš šios stoties pajudėjo semtis įdomesnio gyvenimo patyrimų.
Tačiau romantika tik knygose. Ištikrųjų Shinjuku apylinkės gana niūrios, primenančios kitų pasaulio didmiesčių stoties rajonus. Girtuokliai, elgetos, benamiai. Lygiai kaip ir bet kur Europoje tiesia ranką prašydami išmaldos. Nuo lietuvio bomžo japonas bomžas skiriasi nebent savo išvaizda ir tuo, kad japonai nekelia triukšmo. Net girti jie laikosi pakankamai santūriai, nesituština pakrūmėse (viešieji tualetai nemokamai prieinami visuose miesto metro stotyse), ir nerėkauja ant praeivių. Galima sakyti – bomžinis elitas.
Ir nors Tokijus labai tvarkingas miestas, kur šiukšlių gatvėse reikėtų ieškoti su padidinamuoju stiklu, vis gi aplink Shinjuku situacija kiek kitokia. Jų čia yra, bet tikrai ne tiek, kiek galėtum tikėtis šitokio masto mieste.
Tačiau pravėrus „Nine Hours Shinjuku-North“ viešbučio duris visa stoties aplinka greit pasimiršta. Interjero kūrėjai sugebėjo sukurti tikrą modernumo stebuklą. Tokios sterilios aplinkos nėra net kai kuriose ligoninėse.
Į viešbutį atvykau prieš pat vidurnaktį, kai jau dirbo naktinė pamaina. T.y. vienas vyrukas registratūroje. Susidūrimas su juo iškart leidžia suprast, kad atsidūrei neįprastoje aplinkoje. Juodai apsirengęs, ant burnos, kaip ir didelė dalis japonų jis buvo užsidėjęs respiratorių ir kalbėjo pašnibždomis. Galima pamanyti – turi bėdų su balso stygomis. Bet nieko panašaus – tylos režimas yra tokių viešbučių tipo vizitinė kortelė. Todėl į mano džiūgesį pirmą kartą nakvoti tokioje vietoje „registratorius“ reagavo kiek susiraukęs.
Registratūroje man, kaip ir visiems kapsulių viešbučio svečiams, padavė plastikinę kortelę, kurioje nurodytas mano kodinis numeris. Ir tai viskas. Tada tylusis ponas liepia vadovautis nuorodomis, kurios viešbutyje išklijuotos ant kiekvieno kampo, arba, jeigu man sunku susivokti – liepė skaityti japoniškai ir angliškai surašytas taisykles. O jas žinoti būtina, nes vos kas, ir tavęs laisvai gali paprašyti apleisti patalpas, be jokio pinigų grąžinimo. Taip baudžia nepaklusniuosius turistus, kurie, pavyzdžiui, nusprendžia užsileisti muziką.
Pirmasis ir būtinas žinoti dalykas - kapsulių viešbučiuose visi gyvena po vieną. Dvigulių ar trigulių kapsulių nebūna, net jeigu esate jaunavedžiai, švenčiantys medaus mėnesį – jokių išimčių. Vis tiek jums teks nakvoti atskirai.
Vyrai lipa į vieną liftą, o moterys į kitą. Abiems lytims skirti skirtingi viešbučio aukštai. Ir vyriškasis liftas net ir nesustoja moterų aukštuose. Tad pasukčiauti nepavyks. Beje, viešbučio patalpose tiek saugumo kamerų, kiek jų nebūna net banke.
Manasis „Nine Hours Shinjuku-North“ buvo suskirstytas taip:
1 aukšas - įėjimas, liftas keliantis tik į registratūrą 8 aukšte.
2 aukštas – tokio aukšto nėra, matyt tai tarnybinės viešbučio patalpos.
3 aukštas – vyrų kapsulės ir spintelės lagaminui, bei drabužiams.
4 aukštas - vyrų kapsulės ir spintelės lagaminui, bei drabužiams. Čia apsistojau aš.
5 aukštas – moterų kapsulės ir spintelės lagaminui, bei drabužiams
6 aukštas – moterų kapsulės ir spintelės lagaminui, bei drabužiams
7 aukštas – dušai ir tualetai. Vyrų liftas sustoja vienoje aukšto pusėje, moterų kitoje. Pereiti iš vienos pusės į kitą svečiui neįmanoma, visos durys užrakintos.
8 aukštas – registratūra ir Wi-fi zona su sofutėm, kėdėm ir stalais.
Norint judėti po viešbutį būtina turėti tą registratūroje išduotą kortelę. Ji nėra kuo nors ypatinga, ypatingas joje pateiktas QR kodas, kurį vis reikia nuskenuoti. Pirmiausia spintelių zonoje. Susirandi savo numerį, pridėdi kodą prie lazerinio skaitytuvo ir spintelė atsidaro.
Joje – viskas, ko gali reikėti turistui. Du švarūs rankšluosčiai, dantų šepetėlis su japoniška juoda dantų pasta, speciali uniforminė pižama. Pageidaujama, kad visi svečiai ją vilkėtų. Beje, labai puošni juoda pižama. Ją vilkint lengviau įsitraukti į viešbučio gyvenimą. Pasijauti kažkokios ypatingos bendruomenės nariu.
Iš spintelių zonos rekomenduojama keliauti į tualetą, o po to į dušą. Kaip rašoma taisyklėse: visi svečiai turi kvepėti ir neskleisti nepageidaujamų kvapų bei garsų. Prašoma rūpintis vieni kitais, nes tik taip pavyks gerai pailsėti. Tiesą rašo – nukeliavau tiesiai ten, kur siuntė.
Išmanieji tualetai man, pirmą kartą atvykusiam į Japoniją – įspūdingi. Tokie, kokius mačiau tik filmuose. Pirmasis jų stebuklas – jie šildomi. Atsisėdi ir susireguliuoji kokios šilumos pasirinktas unitazas turėtų būti, ar vos drungnas, ar net gerokai karštas. Renkiesi pagal pomėgius.
Šis išmanusis tualetas turi daug stebuklingų funkcijų. Viena įdomesnių – garsų skleidimas. Pavyzdžiui, ruošiesi pasisėdėti su trenksmu, bet nenori, kad kiti esantys tualetuose tai girdėtų. Užsileidi muziką. Arba užsileidi paukščių čiulbėjimą. Kita garsinė funkcija padeda tiems, kam sunku nusišlapinti. Galima užsileisti krioklių čiurlenimo garsą, kuris anot psichologų, atpalaiduoja ir paskatina atlikti tai, ko ir atėjai.
Baigiant temą apie tualetus būtina pabrėžti, kad jie ir apiplauna, ir nudžiovina. Beje, tokie tualetai Japonijoje yra visur. Net metro stotyse, kur dar kartą priminsiu – jais galima naudotis visiškai nemokamai.
Dušai – daug prabangesni nei kareivių ar studentų bendrabučiuose. Čia neteks matyti kitų svečių pasturgalių. Atskiri kambariukai su prieškambariais ir erdviom dušo kabinom. Yra kur persirengti, pasidėti daiktus. Duše stovi šampūnas, plaukų kondicionierius ir kūno balzamas. Vienoje iš kabinų yra net vonia, kurioje pervargęs turistas gali kiek nori gulinėti, mėgautis vandens procedūromis.
Prie dušų yra pasigražinimo zona su kriauklėmis, veidrodžiais ir plaukų džiovintuvais. Naktį ten nieko nebūna, bet štai ryte stovi eilė.
Po švarinimosi procedūrų – metas į svarbiausią vietą – miegamąjį. Štai toji vieta labiausiai ir primena kosminį erdvėlaivį. Mirtina tyla, naktinėm lemputėm nušviestas kambarys ir visose pusėse įrengtos kapsulės. Negali rinktis bet kokios – atsiguli pagal savo svečio kortelės skaičių – koks skaičius, toks kapsulės numeris.
Kadangi į viešbutį atvykau vėlokai – dauguma kitų svečių jau miegojo. Girdėjosi duslus knarkimo ir kitokių miego garsų choras. Jautresniam žmogui tai galėtų nepatikti, bet jeigu esate įpratę miegoti prie judrios gatvės – knarkalių greičiausiai negirdėsite.
Registratūroje mane įspėjo, kad miegamojoje zonoje negalima naudotis nei kompiuteriu, nei telefonu. Net paprašė nesinešti technikos, palikti viską spintelėje. Tačiau šią taisyklę daug kas linkę pažeisti. Mačiau, kad prie daugelio svečių gulėjo įjungti kompiuteriai, krovėsi telefonai.
Ar tai, kad mačiau kitus miegančius reiškia, kad viskas yra labai atvira? Ir taip ir ne.
Savo kapsulę galima užsidengti nuleidžiama užuolaida, tačiau tada joje gana tvanku, todėl net ir mėgstant turėti daugiau privatumo – užuolaidos nusileisti nesinori.
Kapsulėje visi reikalingi patalai, vienas stalčiukas susidėti daiktams, rozetė ir ventiliacijos anga, pro kurią, matyt, turėtų pūsti gaivų gryną orą, tačiau tą naktį niekas nieko nepūtė.
Kapsulių viešbučių kūrėjai skelbiasi atradę pačius patogiausius pasaulyje patalus, kuriuose galima patirti aukščiausios kokybės miegą. Gal jie ir nemeluoja, tačiau man užmigti pavyko sunkiai. Vis kirbėjo mintis, kad ten nesaugu, kad pas mane gali užsukti kaimynai, kurie yra neaišku kas. Nes prieš eidamas miegoti nei vieno nebūni pamatęs. Bet čia tik paranojiko fantazijos. Užmigau, atsikėliau sveikas ir su mobiliuoju telefonu po ranka.
Judėjimas kapsulėse prasideda apie 6 val. ryto. Ir nors visi svečiai turėtų išeiti patyliukais – tai toli gražu ne visiems pavyksta. Trenksmai, durų uždarymo ir atidarymo garsai. Tai erzina norinčius dar pamiegoti.
9 val. ryto kapsulėse iš kolonėlių nuskamba japoniški gongai, kurie reiškia, kad metas keltis, net jeigu nesinori. Nes jau baigėsi devynios valandos, skirtos apsilankymui kapsulėje.
Tai užšifruota ir viešbučio „Nine Hours Shinjuku-North“ pavadinime. Kaip pavyko išsiaiškinti devynių valandų koncepcija pasirinkta ne veltui. Ji vaizduoja pačio būtiniausio laiko trukmę, viskas apskaičiuota – 1 valanda dušui, 7 valandos miegui ir 1 valanda susiruošimui. Jeigu taip gyvensite kasdien – japonai garantuoja – būsite patys laimingiausi.
Po rytinio tualeto ir dušo keliauji į registratūrą, atiduoti savo kortelę, rankšluosčius ir pižamą.
Net jeigu kapsulę rezervavai kelioms naktims – kiekvieną rytą visus savo daiktus ateini ir palieki administratoriui poilsio kambaryje, kur dauguma svečių visą dieną naudojasi nemokamu internetu.
Naktis vienam žmogui čia kainavo 24 eurus. Įprastai kapsulių viešbučių kainos ir nebūna didesnės, jos svyruoja nuo 18 iki 40 eurų už naktį. Priklausomai nuo metų sezono, užimtumo ir kitų kainą galinčių paveikti plinkybių.
Šis viešbučių modelis atsirado vienadieniams turistams ir tiems, kurie pavėlavo į paskutinį traukinį. Japonijoje labai brangūs taksi, todėl daug pigiau pernakvoti arti stoties esančiame kapsulių viešbutyje, o ryte jau važiuojant traukiniams grįžti į tikruosius namus.
Dar kapsulėse pamėgo nakvoti girti, namo nenorintys grįžti japonai. Pavyzdžiui, po darbo vyras kiek padaugino, jis žino, kad žmona pyks, kels sceną. Todėl dėl šventos ramybės lieka nakvoti kapsulėje. Nusiunčia žmonai selfie, kad jis saugus. O žmona laiminga, nes žino, kad į kapsulę jokios „mergos“ vyriokas tikrai neatsitemps.
Ryte stengiausi susipažinti su kitais kapsulių svečiais. Kaip bebūtų keista, dauguma jų buvo ne turistai iš užsienio šalių, o patys japonai. Keli po šalį keliaujantys studentai, iš provincijos ieškoti darbo atvykęs vaikinas. Įdomiausias pasirodė vienas kirpėjas, kuris tiesiog neturi namų, o kol juos suras, glaudžiasi kapsulių viešbutyje.
Visos kapsulės vienodos, nėra jų prezidentinių ar liukso klasės. Tad jūsų finansinės galimybės čia niekam nerūpi. Tokiuose viešbučiuose nebūna ir pusryčių paslaugos, maisto ten išviso nėra.
Ar tokioje vietoje galėtų nakvoti klaustrofobija sergantis žmogus? - Greičiausiai ne. Nors kapsulė gana erdvi, ir pasistengus joje tilptų du smulkesnio sudėjimo žmonės, vis tik jausmas žinoti, kad aplink tave visur miega žmonės, net ir ant tavęs miega – gana keistas.
Ar apsimoka tokioje vietoje nakvoti? Tikrai taip. Pigiau Japonijoje, o ypač Tokijuje, niekur nerasite.
Bet labiausiai apsimoka todėl, kad tokia patirtis liks visam gyvenimui. Net jeigu išbandėte kapsulių viešbutį vienoje iš dviejų vietų Europoje – tikrasis japoniškas bus daug įspūdingesnis.